Šias diskusijas visame pasaulyje labiausiai buvo įkaitinę Kinijos ambasadoriaus Prancūzijoje Lu Shaye pareiškimai, kad posovietinių šalių valstybinis statusas ir suverenumas nėra aiškus ir „efektyvus“, Krymas pirmiausia priklausė Rusijai, o jo priklausomybė Ukrainai – irgi labai sąlygiška ir abejotina.
Tokie pareiškimai tapo argumentu naudai tų valstybių (tarp jų Lietuvos), kurios tvirtina, kad Kinija negali būti ir nėra tarpininkė mėginant išspręsti Rusijos kaktomušą su Ukraina ir Vakarais.
Svarbiausias dalykas, į kurį buvo bedama pirštu, – ne tik tai, kad Lu Shaye yra svarbi figūra visoje Kinijos užsienio politikos sistemoje, bet ir į tai, kad šie pareiškimai atspindi Pekino režimo požiūrį į pasaulio tvarką apskritai. O šis požiūris savo ruožtu visiškai sutampa ir su Kremliaus nuostatomis.
Taigi Kinija ir Rusija – ne tiek geopolitinės, kiek dvasinės bei ideologinės sąjungininkės. Pavyzdžiui, kaip Rusija ir Baltarusija. Be to, bet kokių autoritarinių režimų natūralus, neišvengiamas ir netgi egzistencinis interesas – remti vieni kitus prieš Vakarus ir liberaliosios demokratijos valstybes.
Kinijos atveju tai strateginis interesas kovoti su Jungtinėmis Valstijomis, kurios yra pagrindinės ir Ukrainos, ir Taivano sąjungininkės, taip pat silpninti visą Vakarų aljansą.
Taigi griežtos nuomonės apie Kiniją šalininkai daro išvadą, kad Pekinas žūtbūt palaikys Rusiją ir net pradės jai tiekti ginkluotę ir amuniciją, taip užtikrindamas jai kone begalines atsargas karui tęsti.
O šis karas esą jau virto viso Vakarų pasaulio ir autoritarinio internacionalo su Kinija ir Rusija priešakyje žūtbūtine priešprieša, kuri netruks virsti kova visu frontu.
Tačiau egzistuoja ir kitoks požiūris į esamą ir galimą Kinijos vaidmenį šiame kare – esą Pekinas nerems Maskvos besąlygiškai, tikrai netieks jai ginkluotės ir amunicijos.
Mat tokiu atveju Kiniją užgriūtų Vakarų sankcijos, o to šis milžinas pandemijos gerokai pakirstomis kojomis esą labiausiai bijo.
Apskritai Kinijos režimas, būdamas pragmatiškas ir gudrus, esą žiūrės vien savų interesų, o Rusiją suvokia tik kaip savo manipuliacijų įrankį ir būsimą koloniją.
Taigi su Pekinu esą galima susitarti, net juo pasinaudoti prispaudžiant Rusiją, kuri jau dabar tapo nuo Kinijos kone visiškai priklausoma. Svarbus veiksnys – ir Kinijos augančios ambicijos tapti viena pagrindinių viso pasaulio reikalų sprendėjų.
Dar sunku pasakyti, kuris iš dviejų minėtų požiūrių į Kiniją labiau paplitęs ir kuris nusvers Vakaruose. Bene aiškiausiai antrojo laikosi Prancūzija su prezidentu E.Macronu priešakyje.
Bet skirtingų nuomonių girdėti netgi tose valstybėse, kurios labiausiai remia Ukrainą, pavyzdžiui, Lietuvoje.
Štai prezidentas G.Nausėda, pasigyręs, kad surado kompromisą su Vokietija dėl „palaipsnio“ visos jos brigados dislokavimo Lietuvoje, dėl Pekino pareiškė kompromisinį požiūrį. Pasak jo, Kinija gal ir gali būti tarpininkė Ukrainos kare, tačiau pirmiausia ji turi įrodyti savo nuoširdumą ir griežtai pasmerkti Rusijos agresiją.
Vadinamojo pragmatiškojo požiūrio naudai lyg ir byloja tai, kad Pekino viršūnės viešai atsiribojo nuo Lu Shaye pareiškimų.
Dar svarbiau – pats Kinijos vadovas Xi Jinpingas šią savaitę pirmą kartą nuo Rusijos invazijos pradžios telefonu kalbėjosi su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu.
Pati Ukraina ir jos vadovas bent jau viešai linksta prie požiūrio, kad Kinija gali būti tarpininkė ir pagalbininkė derybose spaudžiant Rusiją. Kiek Kijevas iš tiesų tuo tiki, o kiek tiesiog stengiasi pasinaudoti galimais politiniais svertais – nežinia. Bet V.Zelenskis, kuris jau seniai siūlęs Xi Jinpingui pasikalbėti, šį pokalbį įvertino labai palankiai.
Tačiau konkretesnių ir apčiuopiamų šio pokalbio rezultatų nebuvo paskelbta ir vargu ar galėjo būti kitaip.
Kinija, anot jos vadovo, ragina nedelsiant sėsti prie derybų stalo. Tuo metu V.Zelenskis tebesilaiko nuostatos, kad bet kokios derybos įmanomos tik po to, kai Rusija paliks visą nuo 2014 m. užgrobtą Ukrainos teritoriją arba bus išvyta iš ten po jau tuojau turinčio prasidėti ukrainiečių kontrpuolimo.
Žodžiu, joks kompromisas čia tiesiog neįmanomas, o Kinija su Rusija, be abejo, tai puikiai supranta. Panašu, kad pagrindinis ir Pekino, ir per jį, o kartu su juo bent jau artimiausioje ateityje veiksiančios Maskvos tikslas yra apeliuoti į tą Vakarų politikų ir visuomenių dalį, kuriai nepatinka ir kurią gąsdina pagrindinis Ukrainos keliamas tikslas – atsikovoti visą savo teritoriją.
Ir iš kai kurių Vakarų politikos viršūnių, ir žiniasklaidoje pastaruoju metu vis dažniau įvairiais pavidalais skamba tokia mintis: Ukrainos kontrpuolimas vis viena šimtu procentų nepavyks, įstrigs aklavietėje, todėl teks ieškoti „politinės“ išeities. Taigi gal geriau to puolimo apskritai net nepradėti ir nerizikuoti nauja, galbūt net branduoline eskalacija.
Kad bent dalis Vakarų politikų pradės dėl to Kijevą spausti tiesiogiai, atrodo, tik laiko klausimas. O Pekinas ir Maskva nori, kad tai įvyktų kuo greičiau.
Šiaip ar kitaip, visi tokie manevrai vis viena atsimuš į tai, kad pats Rusijos režimas bet kokiomis sąlygomis žūtbūt sieks Ukrainos sunaikinimo ir nuo to kol kas negali sulaikyti jokios išorinės jėgos.
Netgi Pekinas, nors to iš tiesų gal ir norėtų.
Apžvalgininkas
