Remiantis nauja „iStories“ ataskaita, Rusijos okupacinių pajėgų vykdomi pagrobimai Melitopolyje prasidėjo dar 2022 m. kovo mėnesį. Būtent tada ukrainiečių aktyvistai atidarė karštąją liniją „Pagrobti Melitopolio gyventojai“, kad surinktų informaciją apie dingusius vietos gyventojus.
Karštojoje linijoje dirbanti moteris, vardu Natalija, „iStories“ pasakojo, kad rusų pagrobimai iš pradžių buvo nukreipti prieš vietos valdžios institucijose dirbusius žmones. Iki 2022 m. rudens kariai perėjo prie mokyklų vadovų ir mokytojų, kurie laikėsi ukrainietiškos mokymo programos. „Tada atėjo eilė ūkininkams. Buvo laikotarpis, kai jie pagrobė daug (2014–2018 m. Donbaso karo) veteranų. Ir daug verslininkų – juos grobė už išpirkas“, – aiškino Natalija.
Karštosios linijos „Pagrobti melitopoliečiai“ darbuotojai užfiksavo 311 pagrobimų. Daugiau nei 100 žmonių vis dar yra Rusijos kariuomenės nelaisvėje, o 56 visiškai dingo be žinios. Savanoriai įtaria, kad tikrasis pagrobimų skaičius gali būti 3–4 kartus didesnis.
Kraštovaizdžio dizaineris Maksimas Ivanovas ir jo mergina Tatjana Bekh buvo pagrobti 2022 m. balandžio mėnesį.
„Mes išėjome iš namų, o aš ant savo automobilio turėjau (Ukrainos) vėliavą. Netoliese važiavo šarvuotas transporteris, aš paėmiau vėliavą ir mojavau ja, šaukdamas: „Pasitraukite iš mūsų žemės!“. Jie sustojo, mane apsupo apie 10 vaikinų, jie numetė vėliavą ant žemės ir ją trypė. Jie pasakė: „Dabar mes tave paimsime perauklėti“, – prisiminė Maksimas Ivanovas.
Jis papasakojo, kad jis ir Tatjana buvo nuvežti į vietinę karo policiją, kur prisijungė prie kitų žmonių, suimtų už proukrainietišką agitaciją ar komendanto valandos pažeidimus. Kareiviai mušė M. Ivanovą guminėmis lazdomis, priversdami jį šaukti: „Šlovė Rusijai!“ Pora buvo paleista po dviejų dienų, kai buvo priversta pasirašyti dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kad jie neturi jokių nusiskundimų dėl sulaikymo.
Maksimas ir Tatjana vėl buvo suimti rugpjūčio mėnesį, kai buvo pagauti skelbiantys Ukrainos nepriklausomybės dienos proga išleistus lapelius. Kareiviai konfiskavo skrajutes ir atėmė Maksimo mobilųjį telefoną, rado jo žinutes, kurias jis buvo paskelbęs pokalbių tinkle, kuriame vis pranešdavo informaciją apie Rusijos karių ir karinės technikos judėjimą.
Vėliau tą pačią dieną M. Ivanovas buvo sumuštas policijos nuovadoje ir patyrė daugybinius šonkaulių lūžius. Kitą dieną Rusijos kariai perkėlė jį į garažą po tiltu, kur vėl žiauriai jį užpuolė.
„Supratau, kad jie gali čia mane nužudyti. Paprašiau telefono, kad galėčiau paskambinti tėvams ir atsisveikinti. Jie man atsakė: „Tu susitvarkysi. Tu susmuksi, ir niekas nesužinos. Tada jie nuvedė mane į garažą ir paliko. Atvėriau akis, o visur bėgo kraujas. Viskas aplink mane buvo aptaškyta krauju“, – „iStories“ pasakojo M. Ivanovas.
Po penkių dienų M. Ivanovas ir dar keli kaliniai buvo nuvesti maudytis. „Ten buvo tik žarna su tekančiu vandeniu, bet mes buvome susijaudinę, nes taip seniai prausėmės. Aš nusirengiau, o prižiūrėtojai žiūrėdami šnibždėjosi tarpusavyje ir sakė: „Šitas paruoštas. Išvežkime jį.“ Jie tikriausiai pamatė, kad mano nugara ir šonkauliai buvo juodi ir mėlyni, ir nusprendė, kad man jau gana“, – prisiminė M. Ivanovas.
Visą tą laiką Tatjana Bekh buvo uždaryta mažame jūriniame konteineryje, stovėjusiame karo policijos teritorijoje. Galiausiai pora buvo perkelta į miesto policijos skyrių, kur pareigūnai ir toliau kankino M. Ivanovą, panaudodami elektrošoką.
Vėliau rusų kariai Tatjaną paleido, bet dar mėnesį laikė Maksimą, toliau reguliariai jį mušdami. 2022 m. spalio pabaigoje jie išsiuntė jį į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, tačiau maždaug 40 kilometrų nuo Vasiljevkos iki Kamianskės jis turėjo nueiti pats, judėdamas „pilkojoje zonoje“, kur vyko artilerijos apšaudymas.
„Galvojau paprašyti ko nors nakvynės, bet kaimas buvo miręs. Ten nebuvo nė vieno žmogaus, o visi namai buvo sugriauti. Nuėjau į apleistą degalinę ir ten praleidau visą naktį. Buvo spalio pabaiga ir šalta. Radau stiklo pluošto gabalą ir užsimečiau jį ant kojų. Artilerijos ugnis buvo nuolatinė. Ji pataikė netoliese, ir aš girdėjau, kaip nuo sprogimo išsitaškė žemė. Maniau, kad ta degalinė taps mano kapu“, – pasakojo jis.
Pagrobtųjų likimai neaiškūs
Rusijos okupacinės pajėgos taip pat pagrobė 23 metų šizofrenija sergantį Leonidą Popovą, kurio būklė dėl medicininės priežiūros buvo remisijoje, nors gydytojai įspėjo jo motiną, kad stresas gali pakenkti šiai pažangai.
Pirmą kartą okupacinė kariuomenė L. Popovą suėmė 2022 m. gegužės mėnesį. Jie tris dienas jį laikė karo policijos centre. Leonido motina pasakojo, kad girti čečėnų kareiviai jį kankino, pririšę prie sienos, tyčiojosi iš jo, mėtė į jį peilius ir naudojo elektrošoką. Ji sako, kad jos sūnus niekada nesuprato, kodėl jie apskritai jį sulaikė.
Maždaug tuo pačiu metu rusų kariai pagrobė ir Leonido brolį Jaroslavą, kuris pasakojo, kad buvo įgrūstas į ankštą kalėjimo kamerą kartu su dar 30 sulaikytųjų. Vėliau sargybiniai įleido „girtą arba turintį psichinį sutrikimą“, kuris nenustojo rėkti, ir vyrams buvo pasakyta, kad jie visi bus sušaudyti, jei „neužčiaups burnos“.
„Ir tada ši išsigandusių kalinių minia pradėjo mušti tą vyrą. O kai jis pradėjo šaukti, jie tiesiog pradėjo jį dusinti, kad tik nustotų šaukti. Ir tas vyras mirė“, – Jaroslavas pasakojo savo motinai.
Jaroslavo motinos teigimu, kai ši paklausė jo, ką jis darė, kai tai įvyko, jis jai atsakė, kad pirmą kartą gyvenime atsisuko į sieną ir meldėsi Dievui.
2023 m. balandį rusų kareiviai vėl pagrobė Leonidą Popovą. Po trijų mėnesių jie išmetė jį ligoninėje, kur jis buvo gydomas nuo didelio išsekimo.
Vėliau jo tėvui buvo leista parsivežti sūnų namo, tačiau tą pačią dieną kariai vėl jį išsivežė. Leonido Popovo buvimo vieta šiuo metu nežinoma. „iStories“, kurie pasidalino brolių istorija, nenurodė, kas nutiko jo broliui Jaroslavui.
