Po spalio 7 d. Izraelį ištikusios tragedijos su drauge, išvykusia iš Lietuvos prieš trisdešimt metų, kalbėdavomės beveik kasdien. Ji pasakodavo, kad televizoriaus neišjungia dieną-naktį, kad miega apsirengusi ir susidėjusi dokumentus į rankinę, kad, prasidėjus raketų apšaudymams, per pusantros minutės galėtų atsidurti slėptuvėje.
Pasakodavo draugė ir apie tai, kaip žvėriškai „Hamas“ žudė šalies pietuose ir pasienyje su Gazos ruožu izraeliečius – žmonės buvo ne tik žudomi, bet ir deginami, net prieš nėščias moteris teroristams rankos nesudrebėdavo, nužudytųjų kūnai būdavo spardomi ir tampomi gatvėmis.
Gal po dviejų savaičių mūsų pokalbiai su drauge ėmė retėti. Dabar pasikalbame bent kartą per savaitę, nes supratau, kad ji nebeturi jėgų pasakoti apie tuos košmarus bei išgyvenimus, kurių žydai nebuvo patyrę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
„Viskas bus gerai. Mes išgyvensime tą košmarą ir, neabejotinai, laimėsime. Tik karas nei rytoj, nei kitą savaitę nesibaigs. Mano dukrai, tarnaujančiai kariuomenėje šalies šiaurėje, vadovybė užsiminė, kad viskas gali užsitęsti iki pat Velykų“, – atsisveikindama po šeštadieninio pokalbio, sakė man draugė.
Kai jai papasakojau apie tai, kad Izraelio ambasados kvietimu mačiau dokumentinę filmuotą medžiagą, liudijančią „Hamas“ žudynes pirmąją karo dieną, draugė tik tyliai prisipažino: „Aš matydama panašius vaizdus per televiziją per mėnesį taip pražilau, kad kartais savęs veidrodyje nebeatpažįstu“.
Prieš Izraelio suorganizuotą filmuotos medžiagos peržiūrą, teko apsaugininkams palikti mobiliuosius telefonus ir pasirašyti sutartį, kad nebus platinama detali informacija apie matytus vaizdus.
Peržiūroje dalyvavo apie dvidešimt iš anksto kviestų Lietuvos žiniasklaidos atstovų ir Seimo narys Jurgis Razma.
Apie keturiasdešimt penkias minutes trukęs seansas baigėsi spengiančioje tyloje. Net pačiuose baisiausiuose trileriuose apie Viduramžius neteko matyti nieko panašaus.
Ankstus rytas kibuce netoli Gazos. Šabas. Žmonės miega. Smogikai be jokių trukdžių įsiveržia į kibuco teritoriją ir šaudo beatodairiškai. Išbėgęs iš namo šuo žūsta pirmasis. Tie kibuco gyventojai, kurie pabudo nuo šaudymo garsų, pirmieji, nesuprato, kas darosi. Blaškėsi, lyg žuvys išmestos į krantą. Ir, žinoma, buvo per kelias minutes buvo nužudyti.
„Hamas“ teroristų gauja visus savo vykdytus siaubingus žudymus filmavo prie kūno prikabintomis kameromis arba mobiliaisiais telefonais.
Užfiksuotame vieno teroristo pokalbyje su motina girdisi žodžiai, kaip jis su didžiausiu džiaugsmu ir net patosu jai pasakoja, kad jam jau pavyko nužudyti daugiau nei dešimt žydų.
Net tik šaudymus, bet ir patyčias jau ties nužudytų izraeliečių kūnais nuolat lydi siautėjusių „Hamas“ teroristų šūksniai: „Allahu akbar“ (Dievas yra didis)!
Tokie ir dar kur kas žiauresni vaizdai, manyčiau, visų tame seanse dalyvausiu kolegų žurnalistų galvose sprogdino mintį: „Ar tas išpažįstamas „Hamas“ dievas, ar motinos tuos teroristus tokiais išugdė“?
Vaizdas, kaip per geltono smėlio lauką, lyg per dykumą iš muzikos festivalio bėga šimtai jame dalyvavusių jaunų žmonių, o jiems į nugaras šaudo teroristai – beveik apokaliptinis, po kurio tik dar skaudžiau skamba iki šiol neatsakyti klausimai – kur penkias ar šešias valandas nuo „Hamas“ pogromo pradžios buvo Izraelio kariuomenė? Kodėl nuolat kariaujančios šalies žvalgyba neįspėjo savo valdžios apie gresiantį pavojų, o gal įspėjo? Kodėl teroristai be jokių trukdžių pateko į netoli Gazos esančius kibucus?
Ar „Hamas“ hidros nukirstos galvos Gazos požemiuose neataugs iš naujo? Ar pasaulis iš tikrųjų suvokia, kas ištiko Izraelį ir Ukrainą ir kas laukia šiuo metu nekariaujančių šalių? O svarbiausia – ką mes Lietuvoje darytumėm, jei ištiktų panašios tragedijos, kaip Izraelyje arba Ukrainoje?
