Pasak M. Riabčiuko, būtent Ukrainos visuomenės pajėgumas ir toliau išlieka esminiu faktoriumi visame, jau daugiau nei dešimt metų trunkančiame kare. Kariaujančioji Ukrainos visuomenės dalis, politologo teigimu, kiekvienu kritiniu momentu savo pasipriešinimu priversdavo skaitytis ne tik Rusiją, bet ir Vakarų valstybes. Taip, pasak M. Riabčiuko, bus ir dabar, naujajai Vašingtono valdžiai ir Maskvai tikintis sudaryti dvišalį sandorį dėl vadinamosios taikos.
Analitikas sutinka su tuo, kad pasiryžtančių kariauti trūksta, o žmonės nusivylę Vakarų partnerių parama. Vis dėlto, jis pabrėžia, kad visuomenė yra išlaikiusi savo pilietinį atsparumą ir organizacinį potencialą – savanorystė, aukų rinkimas ir mobilizacija dar yra, palyginus, didelė. Kritinė visuomenės masė vis dar pasiryžusi kariauti – net kai daug jos tėvynainių vengia šios pareigos ir mėgaujasi „dolce vita“ (liet. lengvu gyvenimu).
„Ukrainiečiai negavo tokios paramos, kokios tikėjosi iš JAV, ypač kalbant apie delsimą teikti paramą. Daug žmonių tuo nusivylė ir pasiryžimas kiek sumažėjo, bet dauguma ukrainiečių vis dar nori priešintis ir kovoti. Tik dabar visuomenė labiau linkusi derėtis. Ukrainoje vis dar gaji mintis, kad tarp Rusijos ir Ukrainos vyks derybos, kuriose Vakarų partneriai paspaus Rusiją ir šalys galės pasiekti rimtą susitarimą“, – interviu laidoje „ELTA kampas“ teigė mokslininkas M. Riabčiukas.
„Šiuo metu mums reikia saugumo garantijų, jokios sutartys be to negali būti pasirašytos, o teisingumą, t. y. reparacijas ir panašiai, galima atidėti ateičiai. Dabar tai ukrainiečiai jau priima, nes supranta, kad galutinis Maskvos tikslas yra Ukrainos valstybės bei tautos sunaikinimas. Tai matome okupuotose Ukrainos teritorijose – jie naikina viską, kas ukrainietiška, bando išplauti vaikams smegenis, bando įbauginti populiaciją, mobilizuoti ukrainiečius į Rusijos kariuomenę“, – akcentuoja analitikas.
Didžiausia Ukrainos vidaus problema – elitas.

