Pasekmės Europos saugumui yra rimtos, tačiau žemyno lyderiai ir žmonės jų dar nepajuto. Senajam pasauliui reikia greitojo kurso, kaip valdyti kietąją galią neteisėtumo epochoje, kitaip jis taps naujosios pasaulio netvarkos auka.
Praėjusią savaitę kalbėdamas Miunchene Amerikos viceprezidentas J. D. Vance'as, išjuokdamas Europą kaip dekadentišką ir nedemokratišką, parodė, kaip gerų vynų, klasikinės architektūros ir socialinių išmokų tėvynę ištinka pažeminimas, pažymi leidinys, – jos vadovai nebuvo įtraukti į Baltųjų rūmų ir Kremliaus taikos derybas, kurios oficialiai prasidėjo vasario 18 d. Rijade. Tačiau besitęsianti krizė toli gražu neapsiriboja tik įžeidimais ir diplomatinėmis gražbylystėmis.
Atrodo, kad D. Trumpas yra pasirengęs pasitraukti iš Ukrainos, kurią melagingai kaltina dėl karo. Jos prezidentą Volodymyrą Zelenskį pavadinęs „diktatoriumi“, D. Trumpas perspėjo jį, kad jam „geriau veikti greitai, nes kitaip neliks jo šalies“. Amerika gali bandyti primesti Ukrainai nestabilias paliaubas, suteikdama tik silpnas saugumo garantijas, ribojančias jos teisę persiginkluoti.
Pastebi, kad JAV su Rusija elgiasi kaip su potencialia sąjungininke: Europa atrodo tarsi įkyriai zyzianti musė
Tai jau yra pakankamai blogai, tačiau baisiausias Europos košmaras yra didesnis nei Ukraina. D. Trumpas ketina reabilituoti Rusijos diktatorių Vladimirą Putiną, atsisakydamas ilgalaikės jo izoliavimo politikos. Neturėdamas jokios akivaizdžios geopolitinės naudos Amerikai, jis siekia atkurti diplomatinius santykius. Netrukus jis gali būti pasveikintas per prabangų aukščiausiojo lygio susitikimą. Rijade valstybės sekretorius Marco Rubio, siūlydamas nuolaidas, gyrėsi bendradarbiavimu ir „istorinėmis ekonominėmis bei investicinėmis galimybėmis“. „Trumpo bokštas Raudonojoje aikštėje?“ – ironizuoja „The Economist“.
D. Trumpo nusileidimas Europai ir pataikavimas Rusijai sukėlė abejonių dėl Amerikos įsipareigojimo ginti NATO, kad ir kas nutiktų. Baiminamasi, kad amerikiečių pajėgos gali būti sumažintos arba atitrauktos atgal ir Rytų Europa liks neapsaugota.
Problema ne ta, kad dėdės Semo prioritetai yra Azijoje. Problema ta, kad jei Europą užpuls Rusija ir ji prašys Amerikos pagalbos, D. Trumpas pirmiausiai ir giliausiai paklaus, kas jam iš to.
Susiję straipsniai
Kitą savaitę jis turi susitikti su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku ir Prancūzijos prezidentu. „Tačiau nepriimkite to kaip signalo, kad tai yra tik gudrios sandorių sudarinėtojo kalbos: D. Trumpo pasiruošimas viską iškeisti yra pagrindinė problema problema“, – rašo „The Economist“. NATO atgrasymo priemonė remiasi tikrumu, kad užpuolus vieną narę, likusios narės ateis jai į pagalbą. Abejonės žeidžia Europą, dėl jų Europa tampa pavojingai pažeidžiama.
Įvardykime realybę, su kuria susiduria Europa – tai įsiskolinęs, senstantis žemynas, kuris beveik neauga ir negali apsiginti ar sukurti kietosios galios, vertina leidinys. Pasaulinės taisyklės dėl prekybos, sienų, gynybos ir technologijų griaunamos. Jei Rusija įsiverš į vieną iš Baltijos šalių arba pasinaudodama dezinformacija ir sabotažu destabilizuos Rytų Europą, ką konkrečiai darys Europa?
Kol kas atsakymas – susisukti į gynybinę gūžtą. Po D. Trumpo akibrokšto pradedant pokalbius su Rusija be Ukrainos ir Europos, vasario 17 d. Paryžiuje paskubomis susitiko grupė Europos vadovų, tačiau sugebėjo tik išreklamuoti savo nesutarimus. Praėjus trejiems metams po Rusijos invazijos, Europa nė iš tolo nepadidino karinių išlaidų. Ji įstrigusi pasenusioje daugiašalių sutarčių ir bendrų vertybių pasaulėžiūroje.
Neatidėliotina Europos užduotis – iš naujo išmokti įgyti ir valdyti galią; ji turi būti pasirengusi susidurti su priešininkais, o kartais ir su draugais, įskaitant Ameriką, kuri po D. Trumpo vis dar egzistuos. Užuot bailiai nusisukusi, ji turi objektyviai įvertinti grėsmę. Rusija yra karo mašina, turinti didžiulį branduolinių ginklų arsenalą, bet kartu ir vidutinio dydžio ekonomiką, kuri smunka.
Europa taip pat turi ne mažiau objektyviai įvertinti savo jėgas: nors jos augimas lėtas, Europa vis dar yra ekonomikos ir prekybos milžinė, turinti didelius talentų ir žinių rezervus. Ji turi panaudoti šiuos išteklius, kad vėl paskatintų augimą, persiginkluotų ir įsitvirtintų.
Ką tai reiškia? „The Economist“ atsako: artimiausiu metu Europai reikia vieno pasiuntinio, kuris kalbėtųsi su Ukraina, Rusija ir Amerika. Ji turėtų sugriežtinti savo embargą Rusijai, net jei Amerika sušvelnins sankcijas. Europa turėtų vienašališkai panaudoti 210 mlrd. eurų (220 mlrd. JAV dolerių) Rusijos grynųjų pinigų, įšaldytų Europos bankuose. Už šias lėšas būtų galima sumokėti Ukrainai, kad ji galėtų kovoti toliau arba apsiginkluoti, nes Amerikos lėšos mažėja.
Vidutinės trukmės laikotarpiu būtina didžiulė gynybos mobilizacija. Jei Europa negali pasikliauti Amerika, ji turi turėti savo sunkiasvorius lėktuvus, logistiką, stebėjimą – viską. Reikia pradėti derybas dėl to, kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija galėtų panaudoti savo branduolinius ginklus žemynui apsaugoti. Visa tai brangiai kainuos. Išlaidos gynybai turės išaugti iki 4–5 proc. BVP, kas buvo įprasta Šaltojo karo metais. Didesnės išlaidos gynybai, ypač jei dalis jų bus išleista amerikiečių ginklams, gali įtikinti D. Trumpą likti NATO, tačiau dabar reikia manyti, kad Amerikos parama nėra garantuota.
Norint sumokėti už šį apginklavimą, reikės fiskalinės revoliucijos. Naujam tikslui pasiekti reikės papildomų išlaidų, siekiančių iki 300 mlrd. eurų per metus. Dalis šios sumos turi būti skiriama išleidžiant daugiau bendrų ir individualių skolos vertybinių popierių.
Norėdama tai padengti, Europa turės mažinti gerovę: Angela Merkel, buvusi Vokietijos kanclerė, sakydavo, kad Europoje gyvena 7 proc. pasaulio gyventojų, ji sukuria 25 proc. pasaulio BVP, bet patiria 50 proc. socialinių išlaidų. Norėdama padidinti ekonomikos augimą, Europa turi tęsti akivaizdžias, bet be galo atidėliojamas reformas, pradedant kapitalo rinkų suvienodinimu ir baigiant reguliavimo panaikinimu.
V. Putino, o dabar ir D. Trumpo sukeltas košmaras galiausiai gali priversti Europą pakeisti savo organizavimą. Jos pedantiškas apsėdimas procesais ir grupėmis, įskaitant euro zoną, ES ir daugelį kitų, lėtina sprendimų priėmimą, praleidžia tokius svarbius veikėjus kaip Didžioji Britanija ir suteikia svorio tokioms šalims kaip Vengrija, kuri nori sabotuoti Europos gynybą, arba Ispanija, kuri nesiryžta persiginkluoti.
Visa tai skamba neįtikėtinai. NATO buvo sėkmingiausias pasaulio aljansas: jo išnykimą sunku įsivaizduoti. Tačiau seni dalykai praėjo, viskas tapo nauja. Europa turi tai pripažinti, kol dar nevėlu, perspėja leidinys.