Masinė išdavystė ir atstovėta invazija
Atsargos majoras Darius Antanaitis primena, kad nors karas ukrainiečiams prasidėjo didžiule „savų“ kariškių išdavyste, leidusia Rusijos pajėgoms žaibiškai judėti link šalies sostinės, tikrųjų gynėjų ryžtas ir lėta, bet reikšminga Vakarų parama padeda atlaikyti plataus masto okupantų invaziją iki šiandien.
„Tam, kad suvokti, kur dabar atsirado Ukraina ir karas Ukrainoje, galime pasižiūrėti retrospektyviai – karo pradžia buvo pažymėta masine išdavyste, dėl to rusai galėjo labai greitai judėti į priekį“, – priminė D. Antanaitis, turėdamas omenyje tai, kad Rusijos invazijos pradžioje ukrainiečiai nesusprogdino svarbiausių tiltų šiaurės Ukrainoje, o tai leido Rusijos pajėgoms sparčiai judėti sostinės Kyjivo link.
Vėliau Ukrainos valdžios institucijos tyrė pareigūnus, įskaitant Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) narius, dėl galimos išdavystės ar aplaidumo. Vieni sako, kad tai buvo klaidingas apskaičiavimas, kiti mano, kad tai buvo sabotažas arba kolaboravimas su Rusijos žvalgyba.
„Taip pat turime prisiminti, kad rusai buvo įžengę ir į Kyjivą ir jau bandė nuversti teisėtai išrinktą valdžią bei norėjo Ukrainą atkirsti nuo Juodosios jūros ir išeiti prie Moldovos sienos tam, kad susijungti su Padniestrės okupacinėmis pajėgomis. Tačiau tai neįvyko. Rusai turėjo atsitraukti būtent todėl, kad Vakarai susitelkė ir pradėjo tiekti pagalbą Ukrainai“, – tęsė D. Antanaitis.
Atsargos majoras pažymi, kad būtent Vakarų pagalba, nors iš pradžių menka ir prastai koordinuota, leido Kyjivui atstovėti okupantų puolimą. „Vis dėlto tai buvo pirmas kartas ir visi buvo šoke, nežinojo, ką daryti. Tai yra visiškai normalu“, – Vakarų paramą Ukrainai karo pradžioje apibūdino ekspertas.
Per trejus metus karo Kremlius įgyvendino ne vieną svarbų invazijos tikslą, tačiau pagrindinis Vladimiro Putino planas – nuversti teisėtą Ukrainos vyriausybę ir įvesti marionetinę – neišdegė, pažymi D. Antanaitis.
„Ką mes matome dabar, tai Rusija užsitikrino sau sausumos kelią į Krymą, tad savo pirmąjį operacinį strateginį tikslą jie yra pasiekę. Taip pat jie jau užtikrina vandens tiekimą į Krymą ir užtikrina elektros tiekimą į Krymą iš Zaporižios atominės elektrinės.
Taigi iš operacinės pusės rusai pasiekė savo tikslą, tačiau jie nėra pasiekę savo politinio strateginio tikslo – Ukraina vis dar kovoja, teisėta valdžia vis dar yra valdžioje ir, nors kartais atrodo iš tos kasdieninės pusės, kad Ukraina tuoj tuoj žlugs, bet Ukraina nežlugo, Ukraina gyva. Ir gyva būtent dėl stiprios ir nuolatinės Vakarų pagalbos“, – teigė karybos ekspertas.
Pagalba būtina ne tik Ukrainai
Tuo metu atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis atkreipia dėmesį, kad sąjungininkų pagalba yra kritiškai svarbi ir agresorei Rusijai.
„Nė viena pusė be sąjungininkų pagalbos negali nieko padaryti – Rusija negali užimti Ukrainos, o Ukraina negali atsikovoti savo teritorijų arba negebėtų netgi apsiginti ilgesniame laikotarpyje. Dabar viskas priklauso nuo to, kuri šalis gebės turėti daugiau ją remiančių rimtų sąjungininkų. Mes gi matėme, kad Rusijai ne vien ginklų reikia, bet ir gyvosios jėgos“, – kalbėjo ekspertas, primindamas, kad į Kursko sritį Rusijai į pagalbą buvo pasiųsta per 10 tūkst. Šiaurės Korėjos karių.
Pasak V. Malinionio, dabartinis mūšio laukas primena Pirmąjį pasaulinį karą – ilgos tranšėjų linijos ir labai mažas judėjimas – vos keli šimtai metrų per dieną. Jis aiškina, kad 2024 m. Rusija užėmė tik 0,6 proc. daugiau Ukrainos teritorijos, o bendra jos užimtų teritorijų dalis tebėra apie 20 proc. Tačiau atėmus teritorijas, kurias Ukrainos pajėgos užėmė Kursko srityje, Rusijos pažanga sudaro tik 0,4 proc. per metus. Todėl ekspertas kelia klausimą:
„Kiek jiems metų reikia kariauti, kad jie bent iki kokios Odesos nukeliautų?“
Visgi V. Malinionis pabrėžia, kad šiuo metu abi pusės yra labai sudėtingoje padėtyje.
„Reikia pripažinti, kad abi valstybės yra išsekusios, pavargusios. Rusijos ekonomika yra labai blogoje būsenoje, trūksta gyvosios jėgos, trūksta ginklų, jie prarado apie 10 tūkst. tankų, baigėsi sovietinių laikų rezervai, iš ko jie gali papildyti tas atsargas, dėl to jie ieško tų sąjungininkų.
Bet lygiai taip pat ir Ukraina. Europos valstybės yra turtingos, gyventojų skaičius yra didesnis nei Rusijos ir JAV kartu sudėjus, bet tik tiek, kad Europa nėra vieninga valstybė – tai yra nepriklausomų valstybių susiėjimas. Todėl labai sunku generuoti bendras idėjas, bendras koncepcijas ir sutelkus pajėgas organizuoti paramą Ukrainai“, – sakė atsargos pulkininkas.
V. Malinionis taip pat atkreipia dėmesį į Europoje įšaldytus 200 mlrd. eurų Rusijos lėšų, kurios galėtų būti panaudotos ginkluojant Ukrainą. Tiesa, šiam žingsniui Europos „lyderiams“ vis dar stinga politinės valios.
Įsimintiniausi karo momentai
Per trejus metus trunkantį Rusijos karą Ukrainoje netrūko nuožmių mūšių, nuskandintų laivų, neįtikėtinų specialiųjų pajėgų operacijų bei lūžio momentų fronte. Karybos ekspertai išskyrė operacijas, kurios paliko didžiausią įspūdį jiems.
D. Antanaičiui tai buvo Mariupolio bei plieno gamykloje „Azovstal“ įkurtos ukrainiečių tvirtovės gynyba.
„Didžiausią įspūdį man padarė Mariupolio gynyba, nes Mariupolis buvo pakankamai prorusiškas miestas, prisiminkime vaizdo įrašus, kada ukrainiečių pėstininkų kovos mašina bando prasiveržti per barikadą, kurią pastatė vietos kolaborantai tam, kad sustabdyti ukrainiečių kariuomenę. <...> Ir pačios „Azovstal“ gamyklos karių vykdyta gynyba – tai man padarė didžiausią įspūdį. Tai buvo šių laikų kova, kuri iš tikrųjų turi savo vietą karybos istorijoje“, – įvertino ekspertas.
Kova dėl Mariupolio pačioje Maskvos invazijos pradžioje buvo svarbus Rusijos karo prieš Ukrainą etapas. Mariupolis buvo strategiškai svarbus uostamiestis, jungiantis Rusijos kontroliuojamas teritorijas Kryme su Donbaso regionu.
Jo užgrobimas leido Rusijai sukurti sausumos koridorių ir atkirsti Ukrainą nuo itin svarbaus priėjimo prie jūros. Ilgai trukęs pasipriešinimas, ypač prie „Azovstal“ tvirtovės, tapo Ukrainos ryžto simboliu, atitolinusiu Rusijos pažangą ir suteikė Ukrainai laiko sustiprinti kitas gynybos priemones.
Nors Rusija galiausiai užėmė Mariupolį 2022 m. gegužę, šis mūšis jai brangiai kainavo – rusai čia patyrė reikšmingų gyvosios jėgos ir karinės technikos nuostolių. Gamyklos „Azovstal“ apgultis, kai Ukrainos gynėjai daugiau nei du mėnesius atrėmė nuolatinį bombardavimą ir neleido priešui skverbtis gilyn į šalį, išryškino Rusijos karines problemas.
Mūšis taip pat atkreipė pasaulio dėmesį į humanitarinę krizę mieste, iš kurio liko tik griuvėsiai, o rusai buvo apkaltinti čia vykdę karo nusikaltimus. Nors Rusija tvirtino laimėjusi šį mūšį, įnirtingas pasipriešinimas sustiprino ukrainiečių moralę ir įkvėpė tarptautinę paramą.
Netikėtas įsiveržimas
Tuo tarpu V. Malinionis išskyrė Ukrainos pajėgų gebėjimą atakuoti taikinius Rusijos gilumoje bei 2024 m. rugpjūtį ukrainiečių surengtą įsiveržimą į Rusijos Kursko sritį, dalį kurios Kyjivo pajėgos kontroliuoja iki šiol.
„Man įstrigo tai, kad ukrainiečiai gebėjo generuoti pajėgumus, panaudodami savo gynybos pramonę. Jie geba atakuoti gilyn į Rusiją, geba naikinti energetinę infrastruktūrą, konkrečiai naftos perdirbimo gamyklas.
Taip pat labai įspūdinga buvo Kursko operacija, kuomet ukrainiečiai sugebėjo atplėšti Rusijos teritorijos dalį ir dar dabar ją kontroliuoja. Pusė metų praėjo ir Rusija negeba jos atsiimti“, – sakė atsargos pulkininkas.
Netikėtas Ukrainos pajėgų įsiveržimas į Kursko sritį laikomas vienu svarbiausių lūžio momentų trejus metus trunkančiame kare, nes tai buvo pirmasis didelis Ukrainos puolimas Rusijos teritorijoje, sutrikdęs rusų gynybą ir tiekimo linijas.
Jis parodė Ukrainos gebėjimą skverbtis ir į priešo teritoriją ir taip padidino spaudimą Rusijai. Šių teritorijų gynybai Maskva pasitelkė vienos neturtingiausių pasaulio šalių – Šiaurės Korėjos – pagalbą. Pranešama, kad Pchenjanas 2024 m. spalį į šią Rusijos sritį pasiuntė apie 10 tūkst. savo karių, paversdamas karą dar labiau tarptautiniu.
Šis ukrainiečių puolimas taip pat sustiprino Kyjivo derybinę poziciją bet kokiose būsimose derybose bei galimuose teritoriniuose mainuose su Rusija.
JAV posūkis ir nauji Rusijos taikiniai
Ukrainai jau trejus metus ginantis nuo neišprovokuotos plataus masto Rusijos invazijos, didžiausias dėmesys pastaruoju metu telkiamas į JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos pastangas skubiai užbaigti karą. Tačiau JAV vadovybės metodai kelia nerimą ne tik Kyjivui, bet ir partneriams Europoje.
D. Trumpas skambino Rusijos diktatoriui V. Putinui pirmiau nei užpultosios šalies prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, jo aukščiausio rango diplomatai Saudo Arabijoje kalbėjosi apie Ukrainos ateitį, nedalyvaujant nei Ukrainai nei Europai.
Negana to, D. Trumpas pareiškė, neva Ukraina kalta, kad pradėjo karą su Rusiją ir kelis kartus pavadino V. Zelenskį „diktatoriumi be rinkimų“, melagingai teigdamas, kad jo populiarumas šalyje siekia vos 4 proc. Taip pat JAV administracija pastarosiomis dienomis spaudė Ukrainą sutikti su abejotinu pasiūlymu atiduoti Vašingtonui 500 mlrd. dolerių vertės naudingųjų iškasenų, mainais nenumatydama tvarių saugumo garantijų Kyjivui.
Anksčiau sąjungininkams nerimą taip pat sukėlė D. Trumpo pareiškimai apie norą aneksuoti Grenlandiją, paversti Kanadą 51-ąja JAV valstija, sprendimas pradėti muitų karą prieš artimiausius sąjungininkus bei daugybė kitų imperinių užmojų.
„Dabartinis D. Trumpo posūkis išmuša pamatą iš viso civilizuoto pasaulio kojų, nes yra paminami esminiai demokratijos principai, kurie ir buvo simbolis pačių Jungtinių Amerikos Valstijų“, – D. Trumpo naujai kuriamą realybę apibūdino D. Antanaitis.
Kalbėdamas apie pasikeitusią saugumo padėtį Europoje, karybos ekspertas pateikė scenarijus, kaip galėtų atrodyti tolesni Rusijos kariniai ketinimai.
„Mes visą laiką galime piešti apokaliptinius scenarijus, ypač, kai mes kalbame apie Baltijos valstybes, tačiau jeigu mes pažiūrėsime iš platesnės perspektyvos, Rusija nepabaigė savo karo Sakartvele, o rusams reikia turėti savo koridorių į Armėniją ir link Turkijos. Taip pat rusams reikia Moldovos. Taip pat tam, kad rusams pradėti pilno masto karą prieš NATO valstybes, jiems reikia mobilizuoti okupuotų teritorijų piliečius ir panaudoti okupuotų teritorijų resursus tam, kad jie galėtų judėti į priekį link NATO šalių.
Kai mes kalbame, kur galėtų būti hipotetinė pavojingiausia vieta, tai galima įsivaizduoti pagal pagrindinius karybos principus – tam, kad rusams pulti Baltijos valstybes, jie privalo užsitikrinti dominavimą Baltijos jūroje. Tam, kad užtikrinti dominavimą Baltijos jūroje, jie turi išeiti iš Sankt Peterburgo uosto į Baltijos jūrą, o tam tikslui jiems reikia okupuoti Suomijos ir Estijos krantus, kurie juosia Suomijos įlanką.
Tad didesnę tikimybę, kad rusai galėtų pradėti karą prieš NATO valstybes, vis dėlto riščiau būtent su Estijos ir Suomijos teritorijomis, kurios yra aplink Suomijos įlanką, nes tik taip Rusija gali užsitikrinti išėjimą į Baltijos jūrą, o vėliau ir Atlanto vandenyną“, – paaiškino D. Antanaitis.
V. Malinionis taip pat išreiškė susirūpinimą dėl JAV užsieinio politikos posūkio, ypač dėl absurdiškų D. Trumpo teiginių kaltinant Ukrainą užpuolus Rusiją. Jis atkreipė dėmesį, kad pirmosios D. Trumpo kadencijos viceprezidentas Mike'as Pence'as, vienas iš nedaugelio D. Trumpui išdrįsusių paprieštarauti respublikonų, pareiškė, kad taika turi būti kuriama remiantis tiesa, o ne melu.
„O tiesa yra ta, kad Rusija užpuolė Ukrainą, kad žūsta šimtai tūkstančių žmonių, kad tai buvo neišprovokuota invazija“, – pabrėžė V. Malinionis.
Karybos ekspertas pažymėjo, kad, priešingai nei Rusija, Amerika yra demokratinė valstybė, kurioje skatinama kelti klausimus. „Galbūt čia reikėtų mūsų apraminimui paminėti tokią (Winstono) Churhillio įžvalgą, kad Amerika visada priima teisingą sprendimą, bet tik po to, kai išbando visus kitus“, – garsiąją Antrojo pasaulinio karo metų britų premjero frazę priminė V. Malinionis.
Paskutinis skambutis Lietuvai
D. Trumpo sprendimas pradėti pokalbius ir galimai atšildyti santykius su Rusija, paliekant Europą ir Ukrainą nuošalyje, ne juokais įaudrino ir Lietuvos viešąją erdvę bei paskatino lietuvius ruoštis blogiausiam scenarijui.
Pasak D. Antanaičio, JAV ir Rusijos susitikimo Rijade sureikšminti nereikėtų, nes tai buvo tik bandymas įvertinti abiejų pusių pozicijas, o ne pradėtos derybos. Tuo tarpu absurdiški D. Trumpo pareiškimai apie Ukrainą ir jos prezidentą ekspertui kelią nerimą.
„Problema yra D. Trumpo pasisakymai apie Ukrainą ir tai, kad į Ukrainą žiūrima kaip į keičiamą kortą. Ir dėl to galima būtų pagalvoti, kad ir mes galėtume būti keičiama korta, nes mūsų saugumas tiesiogiai priklauso nuo JAV, o mes nuo NATO sutarties pasirašymo dienos praktiškai nei vienais metais nevykdėme savo įsipareigojimų NATO, kurie yra apie 2 proc. (išlaidų gynybai nuo BVP) ir kad kiekviena valstybė privalo gebėti pati apsiginti.
Tik neseniai mes pradėjome suvokti pasaulio realybę ir tai, kad pasaulis nėra vieta, kur visi yra laimingi ir noriai padeda vieni kitiems. Tad, mano galva, problema yra ta, ką pasakė D. Trumpas, sudaužydamas visas pamatines taisykles, kuriomis buvo pagrįstas mūsų demokratinis pasaulis“, – vertino D. Antanaitis.
Tuo metu V. Malinionis pabrėžė, kad politikai privalo nustoti su visuomene kalbėti kaip su vaikais.
„Čia ne apie paniką reikia kalbėti, – sakė atsargos pulkininkas. – Visur yra nerimas, visoje Europoje, ne tik Lietuvoje. Pakartosiu kai kurių mūsų garbingų (JAV) ekspertų, kurie čia neseniai buvo Vilniaus saugumo forume, mintį, kuriai aš labai pritariu, kad valstybė, vyriausybė, prezidentas su visuomene turi kalbėti kaip su suaugusiais žmonėmis. Negalima apgaudinėti, negalima raminti, bet negalima ir panikos kelti. Bet tu turi sakyti, kokia yra reali situacija.“
„O reali situacija yra tokia, kad gyvename labai pavojingoje aplinkoje, – pridūrė ekspertas. – Yra daug strateginio karo rūko, mes nežinome, kokie bus priimti sprendimai ir kokia bus taika pasirašyta. Artėja „Zapad“ pratybos, kurios vyks rudenį Baltarusijoje. Tai irgi gali būti pretekstas įsiveržti į vieną iš NATO valstybių, tame tarpe ir mes esame, kartu su Lenkija. Tai mes tada irgi turime žinoti, kas vyksta, nes geriausias vaistas nuo tokių agresijų – taip pat organizuoti pratybas pas save“, – tęsė V. Malinionis.
Karybos ekspertas pridūrė, kad šios atsakomosios pratybos turėtų apjungti „ne vien Lietuvos kariuomenę, ne vien rezervus, bet ir NATO sąjungininkus“.
Kaip pažymi V. Malinionis, dabar gyvename tam tikrame nežinomybės rūke, todėl reikia dėti visas pastangas, kad būtų stiprinamas šalies saugumas.
Atsargos pulkininkas pateikė pasiūlymų, kaip tai padaryti ir perspėjo, kad veikti reikia nedelsiant.
„Turbūt svarbiausias mano patarimas būtų, kad nereikia pergyventi ir rūpintis dėl dalykų, kurių mes negalime kontroliuoti, o reikia pergyventi ir rūpintis tais dalykais, kuriems galime daryti įtaką.
Mes Europoje galime nulemti didesnius biudžetus tiek savo, tiek skatinti savo kaimynus iš kairės ir iš dešinės bei vienytis gynybai, spartinti tempą. Tempą dabar jau reikia didinti labai. Kalbėti apie tai, kad trūksta valios jau nusibodo, treji metai, o jos dar nėra. Labai gaila. Bet ji turi gimti staiga.
Tai nėra dabar dar viena raudona vėliavėlė Europai ir Lietuvai. Tai yra paskutinis skambutis. Šitą turime suprasti ir sprendimai turi būti priimti tarsi girdint paskutinį skambutį – kito skambučio jau gali tiesiog nebebūti. Taigi kalbėti reikia kaip su suaugusiais, situacija – sudėtinga“, – įspėjo V. Malinionis.