Prieš prasidedant Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, Suomijos pakrančių apsaugos tarnybos vado pavaduotojas Ilja Iljinas daugiausia medžiojo jūroje įstrigusius žmones.
Dabar jis taip pat medžioja diversantus – ieško tanklaivių, ketinančių įvykdyti sabotažą.
Už jo nugaros – nedidelė kariuomenė: dešimtys radarų ir kamerų, daugybė patrulinių laivų, lėktuvų ir sraigtasparnių flotilė – visi jie dislokuoti tam, kad išžvalgytų didelį vandens ruožą.
Jie ieško įtartinų veiksmų, galinčių pakenkti povandeniniams kabeliams, kuriais europiečiams tiekiamas internetas ir elektra.
Tačiau vien Suomijos įlankoje per pastaruosius 18 mėnesių, pasak I. Iljino, užfiksuoti du sabotažo atvejai. Iš viso Baltijos jūroje nuo 2022 m. užfiksuoti mažiausiai šeši įtariami sabotažo atvejai, o nuo 2023 m. išardyta 11 žinomų povandeninių kabelių.
„Tai nutinka vis dažniau“, – „Politico“ rėžė I. Iljinas ir pridūrė: „Mes vis labiau suvokiame šią riziką ir šiuo metu bandome rasti būdų, kaip tinkamai reaguoti.“
Žala nesutrikdė visuomenės gyvenimo. Šviesos liko įjungtos, belaidis internetas vis dar veikė. Tačiau jie vis tiek siuntė neramumo jausmą per Europą: kas būtų, jei kiti išpuoliai būtų labiau koordinuoti ir žiauresni? Kas, jei Rusija pradėtų puolimą prieš Europą? Kas, jei tai reikštų karą?
Audringą scenarijų nesunku įsivaizduoti. Airija dėl trijų kabelių nutraukimo gali netekti dešimtadalio elektros energijos. Norvegija povandeniniais vamzdynais tiekia Europos Sąjungai trečdalį bloko dujų.
Jei būtų siekiama sugadinti šiuos du objektus, kiltų chaosas – energijos trūkumas, sparčiai augančios kainos, priverstinis pasirinkimas, kas neteks elektros energijos.
„Esame naujos realybės liudininkai“, – sakė Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. – „Turime vis daugiau incidentų Baltijos jūroje, kurie gali turėti įtakos rinkoms, vartotojams, taip pat ir mūsų įmonėms.“
Kol kas valdžios institucijoms nepavyko įtikinamai įrodyti, kad už kurio nors iš incidentų stovi Maskva.
„Tokia sabotažo veikla dabartinėmis aplinkybėmis gali būti vertinama kaip naudinga Rusijai <...> tai vienintelė interpretacija“, – „Politico“ sakė Ž. Vaičiūnas.
Net ir minimali žala padeda Rusijai pakurstyti Vakarų nesaugumo jausmą ir įteigti mintį, neva Maskva gali sugriauti europiečių kasdienį gyvenimą, jei tik panorėtų.
Kitaip tariant, Europos vandenys tapo nauju frontu hibridiniame kare su Rusija.
ES ir NATO skuba spręsti šią problemą – rengia planus pirkti atsarginius kabelius ir dronus bei stiprinti karinę priežiūrą.
Tačiau JAV prezidento Donaldo Trumpo veiksmai kelia nerimą, kad viskas prastės, nes respublikonas griauna pagrindinius Amerikos aljansus ir papūgauja Rusijos kalbas.
„Jie įgavo drąsos“, – „Politico“ sakė vienas ES diplomatas, kuriam buvo suteiktas anonimiškumas, kad galėtų laisvai kalbėti. – „Tai reiškia, kad turime imtis rimtų veiksmų.“
„Tokių išpuolių bus daugiau“
Su pirmuoju šiurkščiu smūgiu ES susidūrė 2022 m. pabaigoje.
Tų metų rugsėjį buvo paslaptingai susprogdintas dujotiekis „Nord Stream“. Vėliau pranešimuose šis incidentas buvo siejamas su Ukrainos piliečiais, nors baudžiamoji byla tebevyksta.
Nuo to laiko Baltijos jūroje padaugėjo sabotažo atvejų, kai nukentėjo telekomunikacijų, dujų ir elektros jungtys, jungiančios Švediją, Suomiją, Vokietiją, Latviją ir Estiją. Vos prieš kelias savaites prie Švedijos krantų vėl buvo pažeistas Berlyną ir Helsinkį jungiantis ryšių kabelis.
Tai paprasta operacija. Visų pirma – jos kaina yra nepaprastai maža.
„Galimas daiktas, kad tai tik kapitono papirkimas, kad jis nuleistų inkarą“, – „Politico“ sakė Kopenhagos universiteto tarptautinių santykių profesorius ir jūrų saugumo ekspertas Christianas Buegeris. – „Tai labai pigu, jei galvojame apie karinio pobūdžio saugumo operacijas.“
Be to, taikinys yra lengvai pasiekiamas laivo inkaru. Baltijos jūra yra vidutiniškai tik 52 metrų gylio, o Suomijos įlanka dar seklesnė – 38 metrai. Palyginkite tai su Viduržemio jūra, kurios gylis siekia 1 500 metrų.
Be to, pačius kabelius paprasta nupjauti.
Pasak „Europacable“ prekybos organizacijos generalinio sekretoriaus Volkerio Wendto, povandeniniai duomenų perdavimo kabeliai, kuriais pasaulyje siunčiami elektroniniai laiškai, perduodami „WhatsApp“ žinutės ir „Zoom“ susitikimai, yra nedideli – maždaug rankos storio – ir sveria vos 3 kilogramus.
Povandeninės elektros jungtys, kurios jungia tiek šalis, tiek jūroje esančias vėjo turbinas, yra pagamintos taip, kad atlaikytų atšiaurią povandeninę aplinką. Jos yra maždaug gitaros pločio, apsaugotos izoliacijos bei plieno sluoksniais ir sveria iki 65 kilogramų, sakė V. Wendtas.
Kabeliai, užkasti pusmetrį po jūros dugnu, sukurti taip, kad tarnautų 40 metų ir atlaikytų tralavimą žuvų tinklais, bet ne tiesioginį inkaro smūgį. Būtent taip nutiko, kuomet gruodžio mėnesį netoli Suomijos laivas „Eagle S“ vilko inkarą 100 kilometrų, kol nutraukė kelis kabelius.
Pasak C. Buegerio, kartą nutrūkusį kabelį suremontuoti sudėtinga. Remonto laivų „pasaulyje yra palyginti nedaug“ – visame pasaulyje jų yra tik apie 80.
Pasak Europos povandeninių kabelių asociacijos pirmininko pavaduotojo Peterio Jamiesono, net ir atvykus į vietą, duomenų perdavimo kabelių taisymas gali užtrukti iki dviejų savaičių, o elektros kabelių – „daug mėnesių“.
Kaina? Nuo 5 mln. iki 150 mln. eurų, teigia C. Buegeris.
Tai – daugybė pinigų ir laiko tam, ko iš esmės neįmanoma sustabdyti. Per Baltijos jūrą, kurios plotas – beveik 400 tūkst. kvadratinių kilometrų, vyksta apie 15 proc. viso pasaulio jūrų transporto. Būrys dronų, radarų ir jūreivių negali sustabdyti kiekvienos grėsmės.
„Neįmanoma vienu metu būti visur“, – sakė Suomijos karinio jūrų laivyno operacijų štabo viršininko pavaduotojas Marko Laaksonenas.
Kol kas Vakarų žvalgyba rodo, kad kai kurie incidentai iš tikrųjų buvo atsitiktiniai.
Tačiau ekspertai išreiškė abejonių dėl kitų – ypač tų, kuriuose dalyvauja Rusijos sąjungininkai. Pavyzdžiui, jie užsiminė apie Kinijoje registruotą tanklaivį „Yi Peng 3“, kuris praėjusių metų lapkritį nutraukė du povandeninius kabelius.
Bet kokiu atveju, pasak Tarptautinio strateginių studijų instituto analitinio centro jūrų gynybos eksperto Nicko Childso, Maskva mėgsta naudotis neaiškumais.
„Esant tokiai situacijai, kai iš tikrųjų nekariaujama, galima neigti viską“, – sakė jis.
„Gali būti, kad Rusija siekia suintensyvinti savo žaidimą <...> pilkojoje zonoje, esančioje žemiau faktinės konflikto ribos – kaip tam tikrą atgrasymo priemonę ir įspėjamąjį signalą Vakarų vyriausybėms, kad jos neintensyvintų paramos Ukrainai“, – pridūrė jis.
Tokią pačią taktiką Maskva naudoja ir kitur. Vakarų pareigūnai įtaria Rusiją prisidėjus prie padegimų ir bombų siuntimo Europoje, taip pat rengiant dezinformacijos kampanijas ir kibernetines atakas.
Vos praėjusį mėnesį baltarusis buvo apkaltintas Rusijos vardu padegęs Lenkijos prekybos centrą. Visa tai – žemo lygio smurtas, kurį galima paneigti.
Dabar pareigūnai į šį sąrašą įtraukia povandeninį sabotažą.
„Tai, ką matome, yra akivaizdus eskalavimas“, – sakė C. Buegeris. – „Tai yra strateginis bandymas pakenkti stabilumui ir sustiprinti pažeidžiamumo bei netikrumo jausmą Vakarų visuomenėse.“
„Tokių išpuolių bus daugiau“, – pridūrė jis.
Mažai pastangų, didelis atlygis
Iki šiol vandalizmas jūroje sukėlė nedaug trikdžių. ES elektros energijos tinklas yra vienas geriausiai sujungtų pasaulyje, o bendrovės stato perteklines jungtis, kad sumažintų tiekimo trūkumo riziką.
Vietoje to, pasak C. Buegerio, didžioji dalis poveikio iš tikrųjų pasireiškia visuomenės lygmeniu.
Tokie incidentai dažnai didina visuomenės nerimą ir skatina „populistinius pasakojimus apie tai, kad reikia apsisaugoti, žiūrėti į save, o ne į išorę“.
Tačiau 2024 m. Estija išvydo, kas gali nutikti per rimtesnį išpuolį – dėl techninio gedimo viename kabelyje sąskaitos už elektros energiją išaugo 10 proc.
„Politico“ kelia klausimą: kas, jei tai būtų buvęs ne vienas elektros kabelis, o jei tai būtų nutikę kartu su masiniu duomenų perdavimo kabelių sunaikinimu? Viską pablogintų ir kibernetinė ataka.
„Mes galime susidoroti su bet kokiu atskiru įvykiu, bet kokia atskira problema, susijusia su energetikos infrastruktūra,“ – sakė Estijos energijos tiekėjo „Elering“ atstovas Erkkis Sappas.
„Tačiau jei tokių įvykių būna keli, gali kilti problemų dėl tiekimo saugumo“, – pridūrė jis.
Pasekmės taip pat gali išaugti, jei išpuoliai išplis ir kitur Europoje – ypač kai JAV toliau atsitraukia nuo savo Vakarų sąjungininkių.
Kaip ir kaimyninė Baltijos jūra, Šiaurės jūra yra sekli – jos vidutinis gylis siekia vos 95 metrus, todėl, pasak Paryžiuje įsikūrusio Jacques'o Delors'o energetikos centro vadovo Phuc-Vinh Nguyeno, ji gali būti pažeidžiama panašių sabotažo aktų.
Būtent ten yra gyvybiškai svarbūs dujotiekiai, jungiantys Norvegiją ir žemyninę Europą.
„Jei pavyktų atakuoti vieną infrastruktūros [jungtį] tarp Norvegijos ir ES, <...> tiekimo sutrikimas ir poveikis kainoms sukeltų chaotišką scenarijų“, – „Politico“ sakė P. Nguyenas.
Jis pridūrė, kad labiausiai pažeidžiamos yra ES salos. Viena iš jų – Airija, turinti ribotas elektros jungtis su žemynu.
Ši šalis taip pat mažiau pajėgi stebėti sabotažą, nes neturi nei povandeninių laivų, nei karinių radarų. Airija taip pat nepriklauso NATO kariniam aljansui.
Malta taip pat turi tik vieną povandeninę elektros jungtį, kuria tiekiama ketvirtadalis salos elektros energijos.
Blogiausiu atveju, pasak P. Nguyeno, Maskva nutrauktų dujų tiekimą ir nukirstų dujotiekio kabelį jūroje.
Tuomet, pasak jo, „prasidės didelė krizė“. Dangiškai išaugtų kainos, šalys sumažintų eksportą, kad sukauptų atsargas. Vartotojai prarastų galimybę gauti energijos.
Atsižvelgiant į aklavietėje atsidūrusią Europos priešpriešą su Rusija, tai – „galimybė, kurios negalima atmesti“.
Įtampa tvyro ne tik su Rusija – D. Trumpas purto pačią kolektyvinės Vakarų gynybos koncepciją. Kadaise geležinėmis laikytos garantijos – kad JAV kariai gins Europą, kad transatlantinės kariuomenės bendradarbiaus – atrodo vis labiau pasenusios.
Praėjusio mėnesio pabaigoje agentūra „Reuters“ pranešė, kad JAV nutraukė bendras pastangas kovoti su Rusijos vykdomu sabotažu.
„Europa naudoja nemažai JAV stebėjimo pajėgumų“, – sakė P. Nguyenas.
Pasak jo, incidentai su „Nord Stream“ išryškino faktą, kad Vakarų šalys akivaizdžiai nesugebėjo stebėti šios infrastruktūros. Stebėjimo įrangą nelengva pakeisti. Ir Rusija tai žino.
„Transatlantinio saugumo santykių išardymas <...> gali paskatinti rusus daryti piktadarybes“, – sakė jūrų gynybos ekspertas N. Childsas.
Povandeniniai sprendimai
Situacija verčia Europą imtis veiksmų.
Sausio mėnesį NATO paskelbė, kad pagal naują programą „Baltic Sentry“ (Baltijos sargybinis – liet.) regionui stebėti dislokuos fregatas, jūrų patruliavimo lėktuvus ir jūrų bepiločių orlaivių laivyną.
Tai buvo padaryta po to, kai praėjusiais metais Aljansas įsteigė naują jūrų centrą, skirtą stebėti ypatingos svarbos infrastruktūros pažeidžiamumą.
„Į šį regioną nukreipiame gerokai daugiau karinių išteklių“, – sakė NATO generalinio sekretoriaus hibridiniams ir kibernetiniams reikalams pavaduotojas Jamesas Appathurai.
„Didesnis buvimas, didesnė priežiūra, ryžtingesni veiksmai <...> turėtų atgrasyti laivų kapitonus ir įgulas, kurie bus sugauti dažniau“, – teigė jis.
ES taip pat deda daugiau pastangų.
Vasario mėnesį Briuselis pareiškė, kad iki 2027 m. papildomai išleis 540 mln. eurų naujai infrastruktūrai, įskaitant povandenines jungtis. ES taip pat planuoja sukaupti atsarginių kabelių atsargų ir nupirkti specialius remonto laivus gedimams šalinti.
„Europos Sąjunga <...> nori ir gali remti ir padėti [savo] valstybėms narėms“, – „Politico“ sakė Europos Komisijos vykdomoji viceprezidentė saugumo srityje Henna Virkkunen.
Su Baltijos jūra besiribojančios šalys taip pat imasi veiksmų.
Pasak Suomijos aplinkos ministrės Sari Multalos, šalis energetikos infrastruktūros apsaugą laiko savo gynybos planavimo dalimi.
„Turime ilgą sieną su Rusija, taip pat mūsų istoriją. Turime visada būti pasirengę blogiausiam“, – pridūrė ji.
Tuo tarpu Estija ir Lietuva svarsto įstatymų projektus, kuriais remiantis būtų galima už jų teritorinių vandenų ribų konfiskuoti laivus, keliančius grėsmę ypatingos svarbos infrastruktūrai.
Jungtinė Karalystė pradėjo taikyti dirbtinio intelekto schemą, pagal kurią, remiantis viešai prieinamais duomenimis apie laivų judėjimą, vertinama tanklaivių keliama rizika.
„Mūsų žmonės tai vertina kaip išpuolį prieš mūsų ypatingos svarbos infrastruktūrą“, – „Politico“ sakė Estijos klimato ministrė Joko Alender.
Tačiau parengti veiksmingą atsaką taip pat reiškia patekti į teisinį minų lauką.
Pagal tarptautinę teisę šalys turi nedaug įgaliojimų sulaikyti įtartinus laivus už savo teritorinių vandenų.
Pasak „Holland & Knight“ tarptautinės jūrų teisės srityje besispecializuojančio eksperto Seano Pribylo, už šios zonos ribų laivas turi teisinę teisę į „nekaltą kelionę“ – jam taikomi šalies, kurioje jis registruotas, įstatymai.
„Tai yra problema“, – sakė S. Pribylas, – nes „nėra jokio kontrolės mechanizmo“, kuris priverstų tas vėliavos valstybes, dažnai esančias toli ir palaikančias silpnus diplomatinius ryšius su Vakarų šalimis, imtis veiksmų prieš įtartinus laivus.
„Yi Peng 3“ yra to pavyzdys. Nors laivas prisišvartavo tarp Švedijos ir Danijos, Pekinas neleido vietos valdžios institucijoms atlikti išsamaus laivo tyrimo.
Parengta pagal „Politico“ inf.