Projektai atrodė civilinio pobūdžio, tačiau iš tikrųjų tai buvo „strateginiai mazgai“, nusidriekę apie 4800 km atstumu nuo Papua Naujosios Gvinėjos į šiaurę nuo JAV sąjungininkės Australijos iki Samoa, esančios už maždaug 60 km nuo JAV teritorijos Amerikos Samoa Polinezijoje, teigiama naujame tyrime, su kuriuo išimtinai susipažino „Newsweek“.
Tolimos, išsibarsčiusios Ramiojo vandenyno salos kadaise buvo labai svarbios Amerikos karo strategijai Antrojo pasaulinio karo metu. Jos gali būti svarbios ir kitame pasauliniame konflikte.
Augantis logistikos tinklas pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, kurį daugiausia stato Kinijos valstybinės įmonės, susijusios su jos gynybos sektoriumi, buvo nepastebimas net ir tuo metu, kai Pekino varžybos su JAV gilėjo, o Kinijos užjūrio bazių ambicijos kitur atkreipė dėmesį, sakė Domingo I-Kwei Yangas, Taivano Nacionalinės gynybos ir saugumo tyrimų instituto (INDSR), institucijos, finansuojamos Taivano vyriausybės, asistentas.
„Klausimas yra ne ar, o kada Kinija užbaigs civilinės ir karinės logistikos sistemos kūrimą Ramiojo vandenyno regione“, – teigė Domingo I-Kwei Yangas pirmadienį paskelbtame tyrime „Kinijos dvejopos paskirties infrastruktūra Ramiojo vandenyno regione“, kuris yra projekto „Coastwatchers 2.0“, vykdomo bendradarbiaujant Kenterberio universitetui Naujojoje Zelandijoje ir Čekijos Prahos mokslinių tyrimų centrui „Project Sinopsis“, dalis.
Strateginis tinklas pradėjo augti maždaug prieš du dešimtmečius ir šiandien yra įtrauktas į 2013 m. Kinijos „Juostos ir kelio iniciatyvą“ – pasaulinį infrastruktūros planą, kuris yra tikslingai „dvejopos paskirties“ – tiek civilinio, tiek karinio pobūdžio, – sakė Domingo I-Kwei Yangas.
„Kinijos „Juostos ir kelio“ iniciatyva yra ne tik infrastruktūra, bet ir strateginės įtakos priemonė“, o jos kuriama dvejopos paskirties infrastruktūra yra „jėgos daugiklis“, – rašė Domingo I-Kwei Yangas. Šis tinklas ilgainiui gali apsunkinti JAV ir jų sąjungininkų veiklą didelėje Ramiojo vandenyno dalyje ir palengvinti Kinijai įsiveržti į Taivaną, kurį Komunistų partija laiko Kinijos teritorijos dalimi.
„Pekinas siekia pakeisti regiono galios dinamiką ir mesti iššūkį JAV vadovaujamiems aljansams“, taip priversdamas tradicinius JAV sąjungininkus regione – Japoniją, Pietų Korėją, Filipinus, Australiją ir Naująją Zelandiją – „persvarstyti savo partnerystę su JAV saugumo srityje, prisijungti prie Pekino ir pakeisti regiono galios pusiausvyrą Kinijos naudai“.
Ataskaitoje teigiama, kad šie mazgai taip pat buvo dar ambicingesnio geostrateginio plano, vadinamo „Pietų jungtimi“, dalis, pagal kurį planuojama nutiesti liniją iki pat Pietų Amerikos, taip dar labiau izoliuojant Jungtines Amerikos Valstijas šiaurėje. Praėjusiais metais Kinija atidarė valstybinės laivybos milžinės COSCO pastatytą ir valdomą megaportą Chancay (Peru) – logistikos mazgą kitoje Ramiojo vandenyno pusėje.
Paklaustas apie Kinijos tikslus Ramiajame vandenyne, Kinijos ambasados Vašingtone atstovas sakė „Newsweek“: „Kinija, siekdama kurti geresnę ateitį su savo kaimynais, laikys aukštai iškeltą bendruomenės, turinčios bendrą žmonijos ateitį, vėliavą, o taikios, ramios, klestinčios, gražios ir draugiškos valstybės kūrimą laikys bendra vizija.“
„Ji puoselės Azijos vertybes – taiką, bendradarbiavimą, atvirumą ir visapusiškumą, naudosis aukštos kokybės „Juostos ir kelio“ bendradarbiavimu kaip pagrindine platforma ir sieks Azijos saugumo modelio, pagal kurį dalijamasi laimėmis ir nelaimėmis, ieškoma bendrų sąlyčio taškų, o skirtumai atidedami į šalį, pirmenybė teikiama dialogui ir konsultacijoms“, – elektroniniame laiške portalui „Newsweek“ teigė atstovas Liu Pengyu.
JAV valstybės departamentas atsisakė portalui pateikti komentarus.
2024 m. viduryje Kinija iš savo pietinės Hainano salos provincijos paleido balistinę raketą, kuri nukrito Ramiajame vandenyne, Kiribatyje, žemai esančių atolų ekonominiuose vandenyse; surengė kovinio šaudymo pratybas Tasmano jūroje tarp Naujosios Zelandijos ir Australijos, dėl kurių buvo priversta nukreipti komercinius skrydžius, ir pasiuntė Kinijos karinio jūrų laivyno laivus apiplaukti Australiją.
Kinijos gynybos ministerija teigė, kad karinio jūrų laivyno pratybos vyko toli nuo Australijos, kad Kinijos kovinio šaudymo mokymai vyko su pakartotiniais saugos pranešimais ir kad visi Kinijos veiksmai visiškai atitiko tarptautinę teisę.
Projektus vykdo ir garsios korporacijos
Domingo I-Kwei Yango tyrime nustatyti 39 aktyvūs strateginiai mazgai, o „Newsweek“ atlikus papildomą apžvalgą rasta dar 11, taigi iš viso jų yra mažiausiai 50. Remiantis „Newsweek“ tyrimu, investicijos sudarė apie 3,55 mlrd. dolerių – tiesioginių ir netiesioginių dotacijų ir paskolų iš Kinijos valstybės ir jos bankų, regioninių plėtros bankų ir pačių valstybių mišinys.
Mazgai yra 11 Ramiojo vandenyno salų šalių, t. y. maždaug du trečdaliai iš 18 regioninio Ramiojo vandenyno salų forumo narių. Tarp „Newsweek“ nustatytų projektų buvo 26 projektai, skirti oro uostų statybai. Domingo I-Kwei Yangas sakė, kad bent 12 iš šių oro uostų dabar galėtų priimti didžiausią Kinijos karinį transporterį Y-20.
Kai kurioms projektus vykdančioms bendrovėms taikomos JAV sankcijos, pavyzdžiui, „China Communications Construction Company“ (CCCC) ir „Huawei Technologies“.
CCCC padėjo statyti prieštaringai vertinamas Kinijos salų bazes Pietų Kinijos jūroje, į kurias Pekinas pretenduoja, nors kaimyninės šalys tai ginčija.
Taip pat buvo svarbios „China Railway Engineering Corporation“, „China Overseas Engineering Group“ ir „China Civil Engineering Construction Corp.“ – visos jos išaugo iš Kinijos geležinkelių ministerijos, taip pat „China Harbor Engineering Company“, CCCC patronuojamoji įmonė, ir „Sinohydro Corporation“, „Power Construction Corporation of China“ patronuojamoji įmonė.
Nedidelis pasipriešinimas
Svarbiausia vieta buvo Papua Naujoji Gvinėja, turinti 12 mln. gyventojų, kurioje įgyvendintas 21 projektas, pavyzdžiui, Momotės oro uoste, kuris aptarnauja Manuso salą ir yra netoli giliavandenio uosto, kuriuo naudojasi JAV laivai. Tai suteikė Kinijai potencialų „atramos tašką“ stebėti ir trikdyti JAV operacijas, trukdyti bendroms JAV ir regioninių partnerių misijoms, sakė Domingo I-Kwei Yangas.
Tokios regioninės valstybės kaip Australija ir Naujoji Zelandija nesulaukė didelio atgarsio, sakė Demokratijų gynimo fondo Vašingtone vyresnioji bendradarbė Cleo Paskal, kuri šiais metais liudijo Kongresui apie JAV nacionalinius interesus Ramiojo vandenyno regione. „Tai gali turėti pasekmių, jei kiltų krizė dėl Taivano“, – sakė ji.
„Laisvoms šalims liks labai mažai erdvės veikti arba jos visai neliks“, – „Newsweek“ teigė C. Paskal ir pridūrė, kad Kinijos karinio jūrų laivyno pajėgumai – šiuo metu didžiausi pasaulyje pagal laivų korpusų skaičių – yra daug didesni už JAV sąjungininkų pajėgumus.
Slapta infrastruktūra
Vanuatu, kur Ramiojo vandenyno karo metu buvo įsikūrusi pagrindinė JAV karinio jūrų laivyno bazė, taip pat buvo labai svarbi Kinijos „slaptos infrastruktūros“ vieta, nes valstybinė „Shanghai Construction Group“ Luganvilio uoste pailgino prieplauką apie 365 metrais, kad joje būtų galima priimti didelius krovininius laivus, taip pat ir Kinijos karo laivus, rašė Domingo I-Kwei Yangas.
„Atsižvelgiant į strateginę Luganvilio praeitį, kai Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo viena didžiausių JAV karinių jūrų pajėgų bazių Ramiajame vandenyne, panašu, kad Kinija klojo pamatus būsimam kariniam atramos taškui – tik priimančioji šalis turėjo už tai sumokėti“, – rašė Domingo I-Kwei Yangas. Uosto projektas buvo finansuojamas 97 mln. dolerių paskola iš Kinijos valstybinio „Exim Bank“, rodo vieši dokumentai.
Pabrėžiant Kinijos susidomėjimą, 2024 m. spalio mėn. į Vanuatu sostinę Port Vilą atplaukė du Liaudies išlaisvinimo armijos karinio jūrų laivyno karo laivai – tai buvo pirmasis žinomas didelių valdomų raketų naikintuvų „Type 055“ ir „Type 052D“ dislokavimas pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje.
2008 m. Vanuatu buvo gavęs „Huawei“ projektą, pagal kurį šviesolaidiniu tinklu buvo sujungtos Port Vilos Vanuatu vyriausybės agentūros. Projektas ir atnaujinimai truko 13 metų.
„Pažymėtina, kad daugelis „Huawei“ darbuotojų palaiko glaudžius ryšius su Kinijos kariniu ir žvalgybos sektoriais, todėl kyla susirūpinimas dėl galimos rizikos saugumui“, – sakė Domingo I-Kwei Yangas.
Samoa, kurios dešinėje yra Amerikos Samoa, taip pat yra gavusi Kinijos oro uostų, jūrų uostų ir informacinių technologijų projektų. Kinija su Samoa prekiavo labai mažai, todėl kyla klausimų dėl Pekino suinteresuotumo.
Domingo I-Kwei Yango tyrimas neapėmė kitos infrastruktūros, tokios kaip keliai ir tiltai, tačiau jis pabrėžė žvejybos, įrengtų naujų prieplaukų, svarbą, kurias Kinijos bendrovės, tokios kaip „Fujian Zhonghong Fishery“, taip pat plėtoja Ramiojo vandenyno regione, pavyzdžiui, Daru mieste Papua Naujojoje Gvinėjoje, esančiame priešais Australiją. Daru yra Toreso sąsiaurio viršūnėje – svarbiausiame jūrų akligatvyje, kuriame kontroliuojami komercinės ir energetinės laivybos keliai tarp Ramiojo ir Indijos vandenynų.
Pasak Domingo I-Kwei Yango, žvejyba atvėrė duris plačiam Kinijos žvejybos ir jūrų milicijos tinklui. „Tikėtina, kad Kinija iš Rytų ir Pietų Kinijos jūrų į Toreso sąsiaurį išplės savo jūrinių milicijų, ginkluotų ir subsidijuojamų civilių grupių, naudojimą. Todėl Daru salos žvejybos parkas gali tapti priedanga Kinijos pilkosios zonos agresijai regione“, – paaiškino jis.
Parengta pagal „Newsweek“ inf.