Šį pavasarį Lietuvos Lavoriškių kaimelyje tvyro ramybė, rašo leidinys. Kaimo keliu, vedančiu iš kaimo į netoliese esantį pasienio kontrolės postą su Baltarusija, kuri yra Rusijos klientė, nevyksta joks eismas. Garsiausias triukšmas – paukščių čiulbėjimas.
Ramybė yra apgaulinga. Tokios pasienio bendruomenės, kaip Lavoriškės, atsidurtų pirmojoje fronto linijoje, jei Rusijos vadovas Vladimiras Putinas išbandytų Vakarus ir užpultų Estiją, Latviją ar Lietuvą – tris Baltijos respublikas, kurios turi sausumos sienas su Rusija ir kuriose iš viso gyvena vos 6,1 mln. gyventojų.
Šios trys šalys dešimtmečius kentė sovietų okupaciją, kol po 1990 m. išsikovojo nepriklausomybę. Visos jos 2004 m. įstojo į NATO ir Europos Sąjungą. Latvija ir Lietuva taip pat ribojasi su Baltarusija – autokratiniu V. Putino režimo palaikomu užkampiu, kuriame dislokuoti Rusijos kariai ir branduoliniai ginklai.
Baltijos kaimynės griežtina savo sienas. Jų tikslas – naikinti įsibrovėlius. Būdamos mažos šalys, „jei negalime sustabdyti rusų pasienyje, negalime pasitraukti kur nors kitur“, – „The Economist“ komentavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Margarita Šešelgyte. Ji prognozuoja, kad po rusų puolimo prasidėtų siaubas, o civilių žudynės prilygtų didžiausiems Rusijos nusikaltimams Ukrainoje.
Kovo mėnesį Lietuva išstojo iš tarptautinės konvencijos, kuria uždrausta kasetinė amunicija. Šią sutartį pasirašė daugiau kaip 100 šalių, tačiau Rusija prie jos niekada neprisijungė. Neprisijungė ir kaimyninės šalys, įskaitant Estiją, Suomiją, Latviją, Lenkiją ir Ukrainą.
Kasetiniai šaudmenys išbarsto granatos dydžio bombas didelėje teritorijoje. Jie yra itin veiksmingi, tačiau, bomboms nesprogus, civiliai gyventojai gali būti jų luošinami ir žudomi dar daugelį metų.
Be to, kovo mėn. trys Baltijos respublikos kartu su Lenkija paskelbė ketinančios pasitraukti iš Otavos konvencijos. Šia sutartimi nuo 1999 m. draudžiama kaupti priešpėstinių minų atsargas ar jas naudoti, taip pat siekiant apsaugoti civilius gyventojus nuo sprogmenų, kurie lieka žemėje pasibaigus konfliktams. Balandžio mėn. Suomija paskelbė, kad taip pat pasitrauks iš Otavos konvencijos. Jos gynybos ministerija sausumos minas pavadino paprastais ginklais, tinkamais Suomijos ginkluotosioms pajėgoms, kurios, saugodamos sieną su Rusija, labai pasikliauja šauktiniais.
Norint sustiprinti Šiaurės Europos gynybą, vyriausybėms reikia priimti rimtus sprendimus. Tai taip pat reiškia, kad civiliams gyventojams reikės įkvėpti skubos jausmą dėl jiems kylančių grėsmių, nes reikės priimti ekonominius ir asmeninius kompromisus vertina „The Economist“.
Nuvykus į Lavoriškes galima rasti įrodymų, kad abi šios užduotys yra vykdomos, rašo leidinys. Išvažiuojant iš Vilniaus, didelis greitkelio ženklas, kurį miesto meras įrengė praėjus kelioms savaitėms po 2022 m. invazijos į Ukrainą, skelbia, kad iki Ukrainos sostinės Kyjivo yra 779 km, o iki Baltarusijos sostinės Minsko – 187 km.
Lavoriškių pasienio punktas buvo vienas iš šešių, jungusių Lietuvą ir Baltarusiją, net ir prasidėjus karui Ukrainoje. Iki 2024 m. kovo mėnesio Lavoriškėse šurmuliavo sunkvežimiai, autobusai, lengvieji automobiliai ir dviratininkai – tai atspindėjo ilgamečius prekybinius ryšius.
Dabar ji, kaip ir trys kitos perėjos, uždaryta, valdžios institucijoms motyvuojant Baltarusijos šnipų ir diversantų bei Vakarų sankcijų nepaisančių kontrabandininkų keliama grėsme. Už užplombuotų Lavoriškių perėjos vartų didelis raudonas ženklas įspėja Lietuvos piliečius: „Nerizikuokite savo saugumu. Nevažiuokite į Baltarusiją. Jums gali nepavykti grįžti.“
Iš abiejų kelio pusių sieną žymi per mišką iškirstas koridorius. Į tolį žygiuoja spygliuotais stulpeliais apjuosti stulpai, virš kurių įrengtos stebėjimo kameros. Čia yra plati smėlio juosta, grėbiama, kad būtų galima aptikti šviežius pėdsakus, ir aukšta metalinė tvora, sutvirtinta skustuvo vielos ritiniais. Tai Lietuvos gynybiniai įrenginiai, įrengti po to, kai Baltarusija ciniškai pasiūlė daugiausia Artimųjų Rytų migrantams tariamą kelią į naują gyvenimą ES, o paskui stūmė juos į kaimynines šalis ir išprovokavo 2021 m. pasienio krizę.
Dabar pasienyje ramu. Lietuvos pasieniečiai išduoda leidimus vietiniams gyventojams miškuose grybauti. Kameros šnipinėja prie tvoros besiganančius briedžius ir meškas. Tačiau kai Lietuva pasitrauks iš Otavos konvencijos – šešių mėnesių proceso, kurio šalis negali vykdyti, kai joje vyksta karas, – ji galės laisvai minuoti sieną.
Lietuva gerai supranta minų siaubą, „The Economist“ sakė, krašto apsaugos viceministras Karolis Aleksa. Ji vis dar valo minas iš savo miškų, kurios buvo užkastos per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Lietuva vadovauja tarptautinei koalicijai, kuri tiekia Ukrainai nukenksminimo įrangą, ir žino, kad Rusijos padėtos minos kenkia Ukrainos civiliams, įskaitant vaikus, dar ilgai po dabartinio karo pabaigos.
Lietuva tikisi apriboti riziką sudarydama savo minų laukų žemėlapius ir naudodama modernias savaime suyrančias minas. Ji tebėra įsipareigojusi laikytis tarptautinės teisės. Tačiau ji taip pat susiduria su Rusijos kibernetinėmis atakomis, sabotažu ir „viskuo, kas nesibaigia atviru karu“, todėl turi siųsti nedviprasmišką ryžto signalą, sako K. Aleksa.
Neseniai Londone įsikūrusio analitinio centro „Policy Exchange“ parengtoje ataskaitoje Otavos konvencija vadinama „vienpolės akimirkos“ po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai didžiųjų valstybių konfliktas atrodė neįsivaizduojamas, palikimu. Joje kritikuojama tuometinė Didžiosios Britanijos vyriausybė, naiviai svajojusi apie amžių, kai karių reikės tik taikos palaikymo tikslais. Ji taip pat kaltina europiečius veidmainyste, nes jie atsisakė sausumos minų ir kasetinių šaudmenų, žinodami, kad jų gynėja Amerika išsaugojo šiuos ginklus savo arsenale.
Lietuva nepasirašė sutarčių naiviai, leidiniui sakė K. Aleksa. Veikiau ji matė galimybę prisijungti prie NATO ir ES, kol Rusija buvo palyginti silpna. Norėdama užsitikrinti šias narystes, Lietuva norėjo įrodyti, kad yra „pavyzdinga Vakarų narė“.
Gynybos viceministras pridūrė, kad Lietuva taip pat nenusigręžia nuo liberalios tvarkos. Veikiau ji gina šią tvarką nuo kruvinos, imperialistinės alternatyvos, apie kurią svajoja V. Putinas. Jos sienos su Rusija ir Baltarusija žymi ribą tarp „modernaus pasaulio“ ir „viduramžių“. Norint apsaugoti šią sieną, reikia imtis griežtų priemonių. Lietuva ir jos kaimynės jas taikys, nors ir apgailestaudamos.
Parengta pagal „The Economist“ inf.