Septyni bombonešiai pakilo iš „Whiteman“ oro bazės Misūryje, perskrido Atlanto vandenyną ir įvykdė 37 valandų trukmės misiją į Iraną ir atgal, padedami degalų papildymo ore ir naikintuvų, išvalančių kelią ore. Tuo pat metu dėmesio nukreipimui skirti orlaiviai skrido į vakarus virš Ramiojo vandenyno, kad suklaidintų Irano radarus. Iš povandeninių laivų į Iraną taip pat buvo paleista dešimtys „Tomahawk“ tipo sparnuotųjų raketų.
Irano pajėgos pasipriešinti nesugebėjo.
Operacijos mastas „atimtų kvapą daugeliui stebėtojų“, gyrėsi gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas. Jis pabrėžė, kad tai buvo „tikslinis smūgis“, nukreiptas tik į branduolinius objektus. Nei Irano pajėgos, nei civiliai nebuvo taikiniai.
Po JAV smūgių Irane – pasaulio reakcija: vieni laiko pavojinga eskalacija, kiti sveikina tokį žingsnį
„Kaip sakė prezidentas D. Trumpas, Jungtinės Valstijos nesiekia karo. Bet leiskite pasakyti aiškiai: mes veikime greitai ir ryžtingai, kai kyla grėsmė mūsų žmonėms, partneriams ar interesams“, – kalbėjo jis. Amerikietis pakartojo, kad Iranas turi „visas galimybes“ sėsti prie derybų stalo ir tartis dėl taikos.
Tačiau, nepaisant pagyrų, apžvalgininkai atvirai abejoja ar operacija tikrai sunaikino Irano branduolinius objektus.
Pats Donaldas Trumpas, paskelbęs apie smūgius Fordu, Natanzp ir Isfahano objektams, pareiškė, kad programa buvo „visiškai sunaikinta“. Tuo metu Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Danas Caine'as buvo atsargesnis – vertinimui reikia laiko.
Susiję straipsniai
Visgi pirminis ekspertų vertinimas paprastas – visi trys objektai smarkiai sugriauti. Amerikos bendrovės „Maxar“ paskelbtose palydovinėse nuotraukose tą pačią dieną matyti kraterių serija kalno šlaite.
B-2 bombonešiai numetė 14 GBU-57 bombų ant po žeme esančių urano sodrinimo objektų Natanz ir ypač Fordow – šį Trumpas vadino „pagrindiniu“ taikiniu. „Tomahawk“ raketos pataikė į Isfahaną – kompleksą, kuriame Iranas paverčia urano metalą dujiniu junginiu ir atvirkščiai, gamina centrifugas šių dujų sodrinimui ir galimai laiko didelę dalį stipriai sodrinto urano.
Prieš tai Izraelis jau buvo smogęs Natanzui ir Isfahanui, sunaikinęs didelę dalį Irano oro gynybos ir taip atvėręs kelią JAV. Tačiau Fordu kompleksas, įrengtas po kalnu, buvo už Izraelio avaicijos galimybių ribų.
„Aš ten buvau, – pasakojo TATENA generalinis sekretorius Rafaelis Grossi dar šį mėnesį. – Jautriausi objektai yra pusės mylios [apie 800 metrų] gylyje.“
Prieš smūgį Vakarų pareigūnai nesutarė, ar GBU-57, dar vadinama „masinio sunaikinimo prasiskverbiančiąja bomba“, galėtų vien pati sunaikinti Fordu.
Kai kurie ekspertai manė, kad objektą sunaikinti įmanoma tik panaudojus branduolinius ginklus arba sausumos pajėgoms prasiveržus į kompleksą ir jį susprogdinus. JAV pasirinko B-2 ir GBU-57 kombinaciją. Ši bomba gali prasiskverbti pro 60 metrų standartinio betono, nors – jei Iranas naudojo sustiprintą betoną – šis skaičius būtų mažesnis. Kartojant smūgius toje pačioje vietoje galima prasiskverbti giliau.
Buvęs TATENA inspektorius Davidas Albrightas, dabar vadovaujantis „Institute for Science and International Security“, prieš karą tvirtino, kad Fordu „yra labiau pažeidžiamas, nei daugelis mano“. Jo teigimu, Izraelis turėjo išsamių duomenų apie komplekso projektą, įskaitant tunelius: „kur jie prasideda, kaip vingiuoja, kur yra ventiliacijos sistema, energijos tiekimas“.
Komplekse – tik viena ventiliacijos šachta, kurį matyti tiek iš projektų, tiek iš statybų laikų palydovinių nuotraukų. Pasak Albrighto, sunaikinus šią šachtą Fordu būtų išjungtas „keliems metams, o ne mėnesiams“. Vienas ginklų ekspertas „The Economist“ aiškino, kad po smūgio paskelbtos nuotraukos leidžia manyti, jog Amerika taikė į Fordu ventiliacijos ir priėjimo tunelius.
Be to, net jei Amerika nepasiekė visų Fordu dalių, galingi sprogimai galėjo pakankamai sukratyti arba sunaikinti viduje esančius įrenginius.
„Nekontroliuojama vibracija... – tai centrifugos žudikė“, – paaiškino Richardas Nephewas, buvęs JAV Valstybės departamento pareigūnas, dabar dirbantis Vašingtono „Washington Institute for Near East Policy“. – Todėl jos yra kruopščiai subalansuotos, tvirtai įtvirtintos specialiose platformose.“
R. Nephewo teigimu, IR6 centrifugos, kurios sudaro daugiau nei pusę Fordu įrenginių, yra atsparesnės nei pasenusios IR1, kurių dauguma veikia Natanzo objekte. Tačiau net ir jos greičiausiai nukentėjo nuo GBU-57 bombų liūties.
Jei Iranas būtų spėjęs išjungti centrifugas, tai padėtų. Tačiau pats išjungimo procesas gali pažeisti įrenginius, patikino R. Nephewas, pridurdamas, kad „gana mažai tikėtina“, jog Iranui pavyko viską išmontuoti per turimą laiką.
Fordu iš pradžių buvo slapta programa, kurią Vakarų šalys atskleidė 2009 m.
Klausimas dabar – ar Iranas turi kitų nepažeistų slaptų objektų ir pakankamai Urano atsargų, kad galėtų atkurti slaptą programą. Iranas anksčiau grasino pasitraukti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Jei tai įvyktų dabar, TATENA inspektoriai nebeturėtų jokios prieigos prie būsimos Irano veiklos.
Vis dėlto Izraelio žvalgyba ne kartą įrodė gebanti infiltruotis į Irano branduolinį aparatą ir saugumo tarnybas bei nužudyti svarbiausius mokslininkus ir generolus.