Rusijos karinės pajėgos šį miestą planavo užimti dar iki praėjusių metų pabaigos — jos nuo grafiko atsilieka beveik metus.
Ukrainos gynėjai atkakliai kovojo, kad išlaikytų Donbaso gynybinę liniją, tačiau dabar jų ir visos šalies laukia nematyti sunkumai - nuo gyvosios jėgos trūkumų iki problemų su elektros tiekimu.
Rusija jau baigia įsitvirtinti Pokrovske — į sugriautus pastatus veržiasi vis daugiau karių, o rusų bepiločiai orlaiviai atkerta Ukrainos gynėjų atsargų tiekimo linijas.
Odesoje – rusų smūgių banga: dronais vėl atakavo energetikos infrastruktūrą
„Foreign Affairs“ pažymi, kad Pokrovskas taip pat nėra pavienis mūšis Ukrainos fronte. Rusijos pajėgos taip pat veržiasi Kostiantynivkos kryptimi ir po truputį stumiasi į priekį Kupjanske.
Donbaso žlugimo atveju Rusijos agresija atsigręš į antrą pagal dydį Ukrainos miestą — Charkivą.
Tuo tarpu tarptautinėse diskusijose pastaruosius metus vyravo derybų ir paliaubų perspektyvos. Artėjant ketvirtosioms karo metinėms abi pusės rodo nuovargio ženklus, tačiau nė viena dar nėra pasirengusi taikai.
Susiję straipsniai
Nepaisant kelių mėnesių trukusių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pastangų, Kremlius vis dar nepasiūlė jokių nuolaidų ir nepakeitė savo maksimalistinių reikalavimų. Ukrainos partnerių nesugebėjimas daryti spaudimo leido Vladimirui Putinui vilkinti laiką.
„Foreign Affairs“ pažymi, kad derybų laikotarpiu Kremlius didino kovų intensyvumą — smūgiais Ukrainos miestams ir fronte — kad pasuktų faktus savo naudai.
Prie to prisidėjo ir tarptautinės bendruomenės elgesys. Sumažėjusi Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karinė ir technine parama suteikė Kremliui vilties, kad ši gali laimėti mūšio lauke.
Vakarų dėmesys karių įvedimui į pokario Ukrainą pavertė karo pratesimą geriausia priemone Rusijai, kuri sieka užkirsti kelią Ukrainos integracijai į Europos saugumo architektūrą.
Tuo tarpu pati Ukraina, dėl Rusijos ryžto toliau tęsti kovą ir pulti šalies teritoriją, neturi kito pasirinkimo, kaip tik tęsti kovą.
Norint priversti Kremlių iš naujo įvertinti situaciją, Vakarams reikės pasirinkti kitokio pobūdžio spaudimą. Kitu atveju Ukraina gali būti priversta pasiduoti.
Trys etapai
„Foreign Affairs“ išskyrė, kad Rusija vis dar siekia pavergti Ukrainą. Tam ji suplanavo tris etapus, iš kurių tik vienas apima realias kovas mūšio lauke.
Ugnis ir dūminės užsklandos: Ukrainos karių pratybų akimirkos Zaporižės srityje
Rusija siekia užimti arba sunaikinti pakankamą Ukrainos teritorijos dalį. Tuomet likusi žemės dalis būtų ekonomiškai gyvybinga tik Rusijai sutikus.
Rusijos planuotojai mano, kad tai galima pasiekti tuo atveju, jei Rusija išlaikys keturias jau aneksuotas sritis. Tuo pačiu okupantai turėtų užimti Charkivą, Nikolajevą ir Odesą.
Tokiomis sąlygomis Kremlius siektų paliaubų, tikėdamasis, kad galės įgyvendinti antrąjį etapą, kuriame, naudodamasis ekonominiais ir politiniais svertais bei pakartotinės invazijos grėsme, kontroliuotų Kyjivą.
Trečiajame etape Rusija absorbuotų Ukrainą į savo orbitą panašiai kaip Baltarusija.
Visgi šiuo metu Rusijai dar toli gražu nepavyko įgyvendinti pirmojo iš šių etapų.
Kremliaus planuotojai tikisi, kad, jei kariškiams pavyks išsekinti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, jos teritoriniai laimėjimai mūšio lauke paspartės.
"Foreign Affairs" pažymi, kad Rusija puolimą jau vykdo du metus. Spaudimas Ukrainai tik didės — šalies pėstininkų skaičius Ukrainos daliniuose kas mėnesį mažėja, nors bendras šalies karių skaičius išlieka stabilus.
Tačiau Rusija netrukus susidurs su savais iššūkiais generuodama daugiau pajėgų. Rusija karą vykdo pasitelkdama savanorius, kurie į kariuomenę stojo mainais už didžiules premijas ir išmokas mirties atveju.
2024 m. Rusija įdarbino apie 420 tūkst. karių, o 2025 m. — daugiau kaip 300 tūkst. karių. Tai leido vykdyti nesiliaujančius, nors ir brangiai kainuojančius, pėstininkų puolimus.
Tačiau vyrų, kuriems šie paskatinimai yra patrauklūs, mažėja. 2025 m. rudenį verbavimo skaičiai sumažėjo arba kai kuriose vietovėse juos teko stiprinti prievartinėmis verbavimo priemonėmis.
Norėdamas išlaikyti dabartinį puolamųjų operacijų tempą, Kremlius turės arba sukurti tokį kovos būdą, kuris geriau saugotų karių gyvybes, arba rasti naują verbavimo modelį.
Rusija pajus poveikį
„Foreign Affairs“ pažymi, kad bet kuriam verbavimo modeliui ir karinių pajėgų aprūpinimui yra svarbus vienas aspektas – energetikos pardavimai.
Kremlius gali finansuoti puolamąsias operacijas fronte tik tuo atveju, jei stabiliai parduoda naftą, dujas ir kitas žaliavas.
Tačiau šis finansavimo būdas susidūrė su keblumais – sumažėjus naftos kainoms, Rusijos piniginės atsargos yra išsekusios.
Prie Kremliaus problemų prisideda ir Ukraina. Suintensyvėjusi tolimų smūgių kampanija ėmė daryti didelį poveikį šalies naftos perdirbimui ir degalų prieinamumui.
Iki šiol Rusijos priešlėktuvinė gynyba sugebėjo atmušti iki 95 proc. ukrainietiškų bepiločių orlaivių. Tik maždaug pusė taikinį pasiekusių dronų padarė reikšmingos žalos.
Tačiau „Foreign Affairs“ spėja, kad artėjančiais metais Ukraina gali padidinti savo smūgių veiksmingumą.
Tam išskiriamos dvi priežastys. Visų pirma, Rusija praranda daugiau oro gynybos sistemų nei pagamina, o Ukraina kaupia savos gamybos sparnuotųjų raketų atsargas.
Tokia ginkluotė turės dvejopą efektą – galės pažeisti daugiau taikinių nei dronai ir išsklaidys Rusijos oro erdvės gynybą. Taip Ukraina sugebės sukurti dar daugiau spragų.
„Foreign Affairs“ prognozuoja, kad tuo atveju, jei Ukraina imsis atakuoti Kremliaus naftos eksporto infrastruktūrą, šalis pajus dar didesnį poveikį.
Šešėlinio laivyno stabdymas
Kovai su svarbiausiu Rusijos karo mašinos finansavimo šaltiniu reikalingi ne tik dronų smūgiai, bet ir Ukrainos tarptautinių partnerių spaudimas Rusijos ekonomikai.
„Foreign Affairs“ pažymi, kad svarbiausia to dalis – kova su Rusijos šešėliniu laivynu, pristatančiu naftą į Indiją ir Kiniją.
Iki šiol Vakarų priemonės šia kryptimi buvo nedrąsios. Laivams buvo taikomos sankcijos, tačiau jų įgyvendinimo veiksmai buvo menki.
„Foreign Affairs“ pažymi, kad veiksmingas šešėlinio laivyno apribojimas yra greičiausias būdas daryti realų spaudimą Kremliui.
Be to, tai nesutrikdytų tarptautinės rinkos ir nesukeltų kainų šoko.
Tačiau kai kurios Europos sostinės priešinasi griežtesnėms priemonėms prieš Rusijos šešėlinį laivyną.
Danija kaip teisinę kliūtį nurodė 1857 m. Kopenhagos sutartį. Tai – tarptautinis susitarimas, kuriuo nustatytas be muitų vykdomas komercinės laivybos tranzitas per Danijos vandenis.
„Tačiau tai greičiau pasiteisinimas, o ne reali kliūtis“, – pažymėjo „Foreign Affairs“.
Leidinys pažymėjo, kadd Baltijos jūros šalys galėtų susitarti dėl naujos sutarties, pagal kurią šiuose vandenyse plaukiojantys laivai privalėtų atitikti tam tikrus draudimo ir sertifikavimo standartus.
Senstantys šešėlinio laivyno laivai neatitiktų šių reikalavimų ir negalėtų įplaukti į Baltijos jūroje esančius sąsiaurius – ir tai nepažeistų Kopenhagos sutarties.
Reikia įtikinti V. Putiną
„Foreign Affairs“ pažymi, kad, artėjant sunkiai žiemai, Ukrainos gebėjimas pasipriešinti okupantų įsiveržimui priklausys nuo medžiagų, žmonių ir politinės valios.
Praradus priėjimą prie Danijos sąsiaurio, rusai negalėtų greitai išspręsti šios problemos.
Nors Rusija gali eksportuoti naftą iš savo rytinės pakrantės, šiame regione nėra infrastruktūros, kuri leistų perkelti naftą į uostus.
Dar vienas variantas – eksportas per Juodąją jūrą, tačiau į ją gali būti nukreipti Ukrainos povandeniniai dronai.
Sausumos maršrutai taip pat nespręstų problemos, nes juos riboja infrastruktūros trūkumas.
„Šiuo metu Kremlius mano, kad gali sau leisti toliau kovoti. Tarptautiniai Ukrainos partneriai įtikins V. Putiną pasitenkinti paliaubomis tik aiškiai nurodę Rusijai kelią į ekonominę krizę vidutinės trukmės laikotarpiu“, – rašo „Foreign Affairs“.
Pažymima, kad V. Putinas turi suprasti, jog užsitęsusio konflikto rizika yra didesnė už numatomą naudą. Tokia strategija gali pasiteisinti, bet tik tuo atveju, jei Ukraina sugebės išsilaikyti iki 2026 m.
Trys veiksniai
Ukrainos gebėjimas pasipriešinti tolesniems Rusijos puolimams, anot „Foreign Affairs“, priklausys nuo trijų esminių veiksnių – technikos, žmonių ir valios.
Šalies kariuomenės aprūpinimą amunicija dabar tvirtai prisiima Europa, kuri pradėjo vis daugiau investuoti į gynybos produkciją.
Tačiau JAV beveik nutraukė įrangos tiekimą Ukrainai.
"Foreign Affairs" iškelia pagrindinį klausimą – ar Donaldo Trumpo administracija patikimai leis pirkti JAV pagamintą ginkluotę tose srityse, kuriose Kyjivo tarptautiniai partneriai neturi savų pajėgumų.
Tai yra tokios prekės kaip „Patriot“ perėmėjai, valdomos daugkartinio paleidimo raketų sistemos, lazeriu valdomi 155 milimetrų sviediniai ir specializuotos karinės prekės.
Ukraina taip pat susiduria su sudėtinga gyvosios jėgos padėtimi.
Nepaisant to, kad šalis turi pakankamai žmonių kovų veiksmams, Ukrainos kariuomenėje jau beveik du metus mažėja kovinės parengties pėstininkų skaičius.
„Foreign Affairs“ perspėja, kad jis gali pasiekti tokį lygį, kad šalies kariuomenė nesugebės išlaikyti fronto. Norint išvengti tokio rezultato, Kyjivas turi pakeisti požiūrį į pajėgų formavimą.
Tam ypač svarbu pagerinti pėstininkų mokymo ir integravimo į kovines brigadas kokybę bei pajėgumus.
Šiandien Ukrainos kariuomenėje tarnauja daugiau žmonių nei bet kada anksčiau. Tačiau šalies adovybė nesugeba apmokyti savo personalo vykdyti fronto kovines funkcijas.
Norint išspręsti šią didėjančią problemą, naujajam Ukrainos kariuomenės korpusui reikės nustatyti brigadų rotaciją ir leisti labiau patyrusiems daliniams įsitraukti į naujokų apmokymus.
„Foreign Affairs“ pažymi, kad šioje srityje gali svariai prisidėti ir Ukrainos tarptautiniai partneriai.
Per pastaruosius trejus su puse metų daugelis tokių valstybių aktyviai dalyvavo Ukrainos karių mokymuose už šalies ribų, tačiau tai nedavė norimų rezultatų – tiek dėl Europos taikos taisyklių, tiek dėl komunikacijos problemų.
Pasiūstų žinutę Rusijai
„Foreign Affairs“ siūlo geresnį Europos pagalbos modelį, kuris taip pat galėtų paruošti dirvą potencialioms paliauboms.
Vieną didžiausių galvos skausmų Rusijai sukelia Ukrainos integracija į Europą ir jos saugumo susitarimus. Tai tapo viena iš pagrindinių kliūčių norint įtikinti Rusiją dėl paliaubų.
Leidinys pažymi, kad Rusija turi stiprią paskatą apskritai vengti ugnies nutraukimo, jei tai užkirstų kelią Ukrainos integracijai į Europos saugumo susitarimus.
„Geriausia priemonė šiai kliūčiai įveikti – visiškai atskirti Europos pajėgų dislokavimą Ukrainoje nuo paliaubų klausimo. Europos pajėgos galėtų įvairiais būdais nedelsiant pradėti šį procesą“, – pažymi leidinys.
Rytų Europos valstybės galėtų paprašyti leidimo kovoti su oro grėsmėmis, kylančiomis virš Ukrainos oro erdvės ir artėjančios prie NATO sienos.
Toks modelis nesukurtų Lenkijai, Rumunijai ir kitoms šalims prievolės atakuoti taikinius virš šalies, tačiau sudarytų prielaidas Europos ir Ukrainos oro erdvės gynybos sistemų suderinamumui.
„Tokiu būdu Europos koalicija galėtų skubiai nukreipti oro pajėgas į Ukrainą“, – rašo „Foreign Affairs“.
Dar vienas svarbus aspektas – Europos valstybių kariniai mokymai Ukrainos viduje. Taip būtų tiesiogiai sprendžiamos Ukrainos pajėgų formavimo problemos.
Tačiau su tuo kyla ir rizikos – Europos instruktoriai taptų patraukliu taikiniu Rusijai. Tiesa, kaip teigia leidinys, Kremlius nesugebėjo dažnai atakuoti ukrainiečių instruktorių, tad ši rizika yra suvaldoma.
Toks Europos žingsnis taip pat pasiūlytų žinią Kremliui – karo pratęsimas tik dar labiau pakenks Rusijos interesams ir įgyvendins pokario saugumo garantijas.
„Tai sustiprintų Ukrainos valią priešintis šiandien ir suteiktų jai pasitikėjimo pasiekti susitarimą, kai tam bus tinkamos sąlygos. Šalies vidaus frontui reikia optimizmo, nes prasideda, tikėtina, sunkiausia iki šiol vykusi karo dalis“, – rašo leidinys.
Lemiama žiema
„Foreign Affairs“ pažymi, kad ši žiema gali būti lemiama Ukrainai.
„Rusija gamina daugiau raketų nei bet kada anksčiau, o pažeistas Ukrainos energetikos tinklas jau nepajėgia aprūpinti visos šalies energija. Net centrinė Kyjivo dalis kasdien kelias valandas lieka be elektros energijos.
Šiuo metu šildymas veikia, tačiau temperatūra krenta, todėl Ukraina turi pasiruošti dideliems komunalinių paslaugų teikimo sutrikimams šaltaisiais mėnesiais.
Jei Rusijai pavyks paspartinti savo laimėjimus – galbūt kartu suardžius Ukrainos gynybines linijas ir ištuštinus pagrindinius netoli fronto esančius centrus – ji gali priversti Ukrainą pasiduoti 2026 metais“, – teigiama publikacijoje.
Tačiau tai – dar ne šimtaprocentinė prognozė. Jei Ukraina kartu su Vakarų valstybėmis sugebės daryti realų spaudimą Rusijos ekonomikai ir energetikos infrastruktūrai, paliaubas bus galima pasiekti iki kitų metų pabaigos.
Ukrainai toliau smogiant naftos infrastruktūrai, Rusija pagaliau gali suvokti, kad artėja prie prarajos.
Tuo tarpu Vašingtonas turi pripažinti, kad paliaubos nebus pasiektos simboliniais gestais ir nuolaidomis Maskvai.
„Norint pakeisti Kremliaus supratimą, reikės nuolatinio spaudimo ir drausmės. Asmeniniai lyderių susitarimai to pasiekti negali.
Europoje retorinis karingumas turi būti suderintas su tikslia politika. Ukraina vis dar gali laimėti laiko, kad spaudimas Rusijai būtų sėkmingas. Tačiau ji negali priešintis be pabaigos“, – apibendrino leidinys.