Atskleidė, kodėl V. Putinas yra įsitikinęs Rusijos pergale

Net jeigu jo generolai eilinį kartą perdėjo, už V. Putino nugaros kabojęs šūkis „Kas kovoja, tas laimi“ sustiprino jo siunčiamą žinią. Pasak jo, nepaisant visko, Rusija laimi, o Ukraina esą neturi kitos išeities, kaip tik nusileisti Rusijos sąlygoms arba būti sutriuškinta, rašo „Washington Post“.

Rusijos lėtas puolimas per visus 2025 metuss atnešė mažiau nei  1 proc. Ukrainos teritorijos okupacijos ir kainavo, kaip skaičiuojama, daugiau kaip 200 tūkst. žuvusių ir sužeistų kareivių. Tačiau Rusijos prezidentui to pakanka, ir jis nuolat demonstruoja pasitikėjimą pergale. Šis įsitikinimas, regis, paveikė ir prezidentą Donaldą Trumpą.

„Visur Rusijos pajėgos, pabrėžiu, išlaiko neginčijamą strateginę iniciatyvą“, – Valdajaus diskusijų klubo forume praėjusį mėnesį tvirtino V. Putinas. Penktadienį D. Trumpas interviu pareiškė, kad Ukraina „per trumpą laiką“ praras likusią Donbaso dalį ir kad „jie netenka žemių“.

Nors Rusijos pajėgos ruošiasi galutinai užimti Pokrovską, atkaklų tvirtovės miestą Donecko regione, daugiau kaip metus atlaikiusį puolimus, Vakarų karo analitikai vis dar nemato jokio artėjančio stulbinančio proveržio. Jų vertinimu, jeigu neįvyks diplomatinis lūžis, pribloškiamos žmonių aukos tik ir toliau kaupsis.

V. Putinas penktadienį pareiškė, kad Rusija pasirengusi tęsti karą, jei Kyjivas nesvarstys praėjusią savaitę iškilusio taikos plano projekto. Šiame projekte numatytos kelios Ukrainai skaudžios raudonosios linijos – tarp jų – ir teritorijų atidavimas Rusijai, kurių ši dar nėra užgrobusi karine jėga.

„Apskritai mums tai tinka, nes tai leidžia pasiekti specialiosios karinės operacijos tikslus ginklu, per ginkluotą kovą“, – kalbėdamas apie karo tęsimą aiškino V. Putinas. Planas sekmadienį buvo pakoreguotas per JAV ir Ukrainos derybas, todėl jis, tikėtina, dar mažiau priimtinas Maskvai.

V. Putinas pasirengęs kariauti toliau nepaisydamas ekonominių sunkumų ir stulbinamų nuostolių, kurie gerokai viršija JAV praradimus Irake ar Sovietų Sąjungos aukas Afganistane. Analitikų manymu, taip yra todėl, kad jis jaučia JAV ir Europos silpnumą bei ukrainiečių išsekimą.

Buvęs Rusijos diplomatas Borisas Bondarevas aiškino, jog V. Putinui ši kaina atrodo verta, nes jam tai ne tik siekis užkariauti teritorijos. Anot jo, tikrasis tikslas – panaikinti Sovietų Sąjungos pralaimėjimą Šaltajame kare ir atkurti Rusijos statusą kaip pasaulinės galios.

„Jis kovoja ne dėl kaimų Ukrainoje. Jis kovoja ne dėl teritorijos Ukrainoje, net ne dėl retųjų žemės išteklių Ukrainoje, jis kovoja dėl daug didesnio rezultato“, – pabrėžė B. Bondarevas.

„Jis nori, kad pirmiausia Jungtinės Valstijos, o kartu ir Europa pripažintų, jog Rusijai priklauso išskirtinė įtakos sfera, į kurią JAV ir Europa neturi teisės kištis“, – aiškino jis. Taip B. Bondarevo nuomone, V. Putinas siekia naujo taisyklių rinkinio, kuriame Rusijai būtų palikta laisvė dominuoti kaimynystėje.

„Čia ne teritorijos klausimas. Viskas priklauso nuo to, kiek ilgai ukrainiečiai ketins kariauti, todėl jo tikslas – numalšinti jų norą priešintis“, – reziumavo B. Bondarevas.

D. Trumpo administracija spaudžia Ukrainą skubiai pasirašyti naują taikos planą, kurį Vašingtonas rengė konsultuodamasis su Rusijos, Ukrainos ir Europos pareigūnais.

Sekmadienį Ženevoje derybose JAV ir Ukrainos delegacijos parengė „naują ir patobulintą taikos pagrindų planą“, kurį Baltieji rūmai apibūdino kaip labai produktyvių pokalbių rezultatą.

Nuo tada, kai D. Trumpas perėmė prezidento postą, V. Putinas nuolat atmetė jo raginimus skelbti paliaubas. Lėtas Rusijos pajėgų veržimasis jį įtikino, kad karinė pergalė yra įmanoma.

Konfliktų analize užsiimanti „Black Bird Group“ skaičiuoja, kad nuo gegužės iki spalio Rusija užgrobė 2758 kv. kilometrų teritorijos. Tai daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį, kai buvo užimti 1920 kv. kilometrai.

Analitikų teigimu, šiemet Rusija padarė keletą svarbių karinių korekcijų, kurios padėjo jos pajėgoms. Rusijos okupantai rečiau leidžiasi į masinius šturmus, stiprina savo dronų pajėgumus ir taikosi į Ukrainos dronų operatorius bei logistiką, kad kontroliuotų kelius ir trukdytų ukrainiečiams greitai atsitraukti.

Londone įsikūrusio Karališkojo jungtinių tarnybų instituto analitikas Samas Cranny-Evansas aiškino, kad Rusija, turėdama didelį žmonių skaičiaus pranašumą, infiltruojasi į Ukrainos pozicijas. Pasak jo, į priekį stumiami maži būriai, kurie vėliau sujungiami platesniems puolimams.

„Šiuos manevrus lydi dronų ir artilerijos smūgiai pozicijoms ir ypač logistiniams maršrutams; rusai skiria laiko ukrainiečių gynybinei juostai ardyti, o sėkmės atveju į priekį permetą ir radioelektrinės kovos bei kitus pajėgumus“, – dėstė S. Cranny-Evansas.

Tačiau vis daugiau jų kareivių žūsta, o Rusijos karinė kultūra išlieka žiauri ir bukaprotiška, rašo „Washington Post“.

Tai rodo įtarimai dėl karo nusikaltimų – smūgiai į civilių namus ir infrastruktūrą, civilių taikinių naikinimas dronais siekiant ištuštinti Ukrainos miestus ir pranešimai apie egzekucijas pasiduodantiems Ukrainos kariams.

„Jų nuostolių lygis vis dar milžiniškas“, – vertino karo analitikas Emilis Kastehelmis iš „Black Bird Group“. Jo teigimu, Rusija kol kas pajėgi kompensuoti savo gyvosios jėgos praradimus, ypač lyginant su Ukraina.

„Jie geba papildyti savo nuostolius, ypač palyginti su ukrainiečiais. Tačiau vis dar stebina, kad nors žmonių resursai yra vienas svarbiausių jų pranašumų, su žmonėmis elgiamasi tarsi jie būtų visiškai sunaudojama medžiaga“, – pripažino E. Kastehelmis.

„Jie skiria milžiniškus išteklius karui, kuriame negali padaryti lemiamo posūkio nei į vieną pusę“, – pridūrė jis. Tokia strategija, pasak analitiko, kainuoja vis didesnį kraujo upių srautą be aiškios strateginės naudos.

Lėtas Rusijos puolimas Ukrainai sunkiai įveikiamas, nes Kyjivas turi mažiau žmonių ir mažiau ugnies galios. Šis disbalansas leidžia Rusijai žingsnis po žingsnio spausti frontą.

Kyjivo pastangos sustabdyti dezertyravimą ir pritraukti naujų karių patiria rimtų sunkumų. Dėl to Ukrainos gynyboje atsiranda spragų, kurias Rusija sugeba išnaudoti.

Tačiau Karnegio tarptautinės taikos fondo karo analitikas Maiklas Kofmanas, neseniai sugrįžęs iš kelionės į Ukrainą, esamą Rusijos pažangą apibūdino kaip prastą. Pasak jo, dideli nuostoliai neleido pasiekti skelbtų tikslų.

M. Kofmano vertinimu, Rusijai pavyko nuslopinti ankstesnį Ukrainos pranašumą dronų kare, nes dabar jos dronų gamyba lenkia Ukrainos pajėgumus. Metai prasidėjo tuo, kad dronų mirties zona daugiausia dengė Rusijos pajėgas, tačiau dabar abi pusės čia patiria panašias grėsmes.

„2025 metais Rusijos vadovybė padarė du statymus, ir abu pasirodė klaidingi“, – pabrėžė M. Kofmanas. Jo teigimu, Kremlius tikėjosi ir karinio, ir diplomatinio lūžio.

„Pirma, jie tikėjosi, kad nuolatinis spaudimas galiausiai sukels Ukrainos gynybinių linijų griūtį. Antra, manyta, kad diplomatinėmis pastangomis pavyks susitarti su naująja D. Trumpo administracija taip, jog net ir be fronto žlugimo sugriūtų Vakarų, vadovaujamų Jungtinių Valstijų, karinė parama Ukrainai ir rezultatas vis tiek būtų tas pats“, – aiškino jis.

„Nepaisant blogėjančios padėties fronte, abu šie statymai kol kas nepasitvirtino. Klausimas tik, ar jie mėgins tą patį pakartoti 2026 metais“, – svarstė M. Kofmanas.

Ukrainos pareigūnas, paprašęs neviešinti jo pavardės dėl temos jautrumo, tvirtino, kad Maskva mano turinti iniciatyvą mūšio lauke. Pasak jo, iš tikrųjų „ji kelis mėnesius kovoja dėl kelių kvartalų.“

Nors daugelį metų Rusijos veržimasis buvo lėtas, analitikai primena, kad karai yra nenuspėjami. Padėtis gali greitai pasikeisti, jei 2026 metais Maskvai pavyks išnaudoti akivaizdų Ukrainos išsekimą ir vis didesnes problemas dėl žmonių mobilizacijos.

Metams artėjant prie pabaigos, Rusija vėl priartėjo prie Pokrovsko užėmimo. Karo analitikai perspėja, kad Kyjivo įprotis laikytis miestų net ir po to, kai jie praranda strateginę vertę, kaip nutiko Bachmute ir kituose miestuose, kainuoja didelius nuostolius.

Tai gali atbaidyti ukrainiečius nuo tarnybos ir dar labiau paaštrinti jaučiamą žmonių trūkumą fronte. Žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiai kelia vis didesnę įtampą Ukrainos visuomenei.

Pokrovsko frontas tapo dilemos, su kuria Ukraina susiduria per visą karą, koncentratu. Kyjivas priverstas derinti politinius lūkesčius JAV ir Europoje su mūšio lauko realijomis.

Šio miesto žlugimas, kurį Rusijos okupantai puola nuo 2024 metų vasaros, tik dar labiau sustiprintų Kremliaus propagandą. Ji lėtą veržimąsi vaizduoja kaip nesustabdomai į pergale riedantį traukinį.

„Ukraina kovoja platesnėje mūšio dėl suvokimo erdvėje, o Rusija siekia įrodyti, kad jos kampanija nuosekliai žygiuoja į neišvengiamą pergalę, ir neseniai Kyjivui pavyko įtikinti Baltuosius rūmus, jog Donecko frontas iš esmės laikosi“, – aiškino M. Kofmanas.

Pasak jo, informacinė dimensija šio karo metu tapo ne mažiau svarbi nei mūšiai apkasuose.

„Tai iš esmės tiesa, tačiau itin ryškus Pokrovsko pralaimėjimas galėtų susprogdinti šią nuotaiką. O jeigu tavo auditorija yra vienas žmogus, kurio nuomonę labai lengva formuoti ir kuri nuolat keičiasi, rizika tampa akivaizdi“, – pridūrė jis, turėdamas omenyje D. Trumpą, kuris sustabdė JAV karinę paramą Ukrainai ir visą finansinę naštą permetė Europai.

Per paskutinę rugsėjo savaitę D. Trumpas tvirtino, kad Ukraina dar gali susigrąžinti visas prarastas teritorijas. Tačiau penktadienį jis jau kalbėjo atvirai, jog Ukraina pralaimės.

Karo studijų emeritas profesorius Lawrence'as Freedmanas iš Londono Karaliaus koledžo mano, kad V. Putinas vis labiau remiasi prielaida, jog Ukraina išseks žmonių ištekliais ir jos frontas subyrės. Jo nuomone, būtent šis įsitikinimas palaiko Kremliaus ryžtą kelti naujas aukų bangas.

„Jis dar nė karto neparodė menkiausios abejonės, kad karo neįmanoma tęsti iki sėkmingos pabaigos“, – savo tinklaraštyje „Substack“ rašė L. Fridmanas. Analitikas pabrėžė, kad Kremlius vis dar tiki pergale per išsekimą.

Nepaisant V. Putino pasitikėjimo savimi, Rusijai vis dar tektų padaryti daug didesnę pažangą, kad priverstų Ukrainą kapituliuoti, o šiemet ji dar neužėmė nė vieno didelio miesto. Be to, jos nuostolius vis sunkiau kompensuoti, nes mažėja savanorių ir mobilizacijos tempas, o sankcijų ir karo ekonomikos spaudžiama šalies ekonomika kitąmet turėtų smogti dar skaudžiau.

Ukrainiečiai tuo metu ruošiasi sunkiausiai karo žiemai – po Rusijos bombardavimų sugriauta šalies energetikos infrastruktūra. Vis dėlto visuomenė vis dar atrodo pasiryžusi priešintis.

„Šalyje nematyti menkiausio ryžto sumažėjimo priešintis agresijai, kad ir kokia sudėtinga ir alinanti padėtis atrodo šiuo metu“, – rašė L. Fridmanas.