Prancūzijoje užvirė diskusijos dėl pasitraukimo iš NATO: įvertino galimybes

C. Guette pažymėjo, kad diskusija tapo skubia dėl „tikslingo JAV sprendimo oficialiai sugrįžti prie nebeslepiamos imperinės politikos“.

Tarp politikės argumentų – intervencija Venesueloje, sankcijos Europos pareigūnams ir grasinimai Grenlandijai. C. Guette pabrėžė, kad Prancūzijai būtina nebelaikyti JAV sąjungininke.

Leidinys „Berliner Zeitung“ pažymi, kad toks Prancūzijos kurso pakeitimas nėra visiškai nerealistiškas dėl kraštutinių partijų kritikos NATO.

Toks pasiūlymas turi ir istorinį precedentą.

1966 m. Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is išvedė šalį iš NATO jungtinės karinės vadovybės, tačiau išlaikė šalies politinį dalyvavimą Aljanse. Prezidentas Nicolas Sarkozy šį sprendimą atšaukė 2009 metais.

Visgi analitinis centras „Robert Lansing Institute“ pažymi, kad tokio scenarijaus tikimybė išlieka labai maža. Nepaisant to, šias diskusijas savo naudai gali išnaudoti Rusija.

Argumentuodama savo poziciją, C. Guette išskyrė „neteisėtą Venesuelos diktatoriaus Nicolaso Maduro pagrobimą, grasinimus Grenlandijai ir sankcijas Europos pareigūnams, kurie reikalauja reguliuoti Amerikos skaitmeninių korporacijų veiklą“.

D. Trumpas penktadienį pagrasino muitais šalims, kurios prieštarautų JAV kontrolei Grenlandijoje.

Nuo tada, kai sausio pradžioje įvyko karinė intervencija Venesueloje, D. Trumpo administracija atnaujino agresyvią retoriką prieš Danijai priklausančią salą.

Atsakydamos į grasinimus, Danija ir kitos Europos valstybės – Vokietija, Švedija, Norvegija, Suomija, Nyderlandai ir JK – padidino savo karinį buvimą Grenlandijoje.

C. Guette taip pat išskyrė „plėšikiškus prekybos susitarimus“, primestus Europos Sąjungai spaudimo būdu, ir atvirai organizuotą kišimąsi į Europos rinkimus, remiant kraštutinės dešinės partijas.

Parlamentarė pareiškė, neva JAV „oficialiai atsisako tarptautinės teisės ir kolektyvinio saugumo mechanizmų“ ir faktiškai suteikė ES vasalinės organizacijos statusą.

Politikės nuomone, būtina kalbėti apie šiuos atvejus ir nebelaikyti JAV sąjungininke. Pasitraukimas iš NATO leistų Prancūzijai „atkurti savo karinę ir diplomatinę nepriklausomybę ir vėl tapti neprisijungusia valstybe“.

Teigiama, kad, turėdama branduolinių galimybių, Prancūzija dabar turi priemonių savarankiškai ginti savo teritoriją ir gyventojus. C. Guetté tvirtino, kad pasitraukimas iš NATO jau seniai yra jos partijos programoje.

C. Guetté poziciją pakartojo partijos „Nenugalėtoji Prancūzija“ parlamentaras Gabrielis Amard’as. Jis tvirtino, kad šalis pirmiausia turėtų pasitraukti iš NATO integruotos karinės vadovybės struktūros, o vėliau visiškai išstoti iš Aljanso.

„Berliner Zeitung“ pažymi, kad Prancūzijos parlamente siūlomas scenarijus nėra visiškai nerealus.

„Centro kairiųjų aljansas, kuriam priklauso LFI („Nenugalėtoji Prancūzija“ – red. past.), šiuo metu turi didžiausią frakciją Nacionalinėje Asamblėjoje. Tuo pačiu metu kraštutinės dešinės partija Nacionalinis sambūris taip pat yra stipri ir jau daugelį metų kritikuoja NATO“, – teigiama straipsnyje.

NATO istorijoje galima rasti dar vieną dalinio pasitraukimo iš Aljanso pavyzdį – Graikiją po 1974 m. krizės Kipre.

Tuomet Graikija pasitraukė iš NATO integruotos karinės vadovybės ir sustabdė operacinį dalyvavimą pagrindiniuose Aljanso karinio planavimo mechanizmuose.

Atėnai tvirtino, kad liko izoliuoti Aljanse. 1980 metais, gavusi Turkijos pritarimą, Graikija vėl integravosi į NATO karinę struktūrą.

Visgi analitinis centras „Robert Lansing Institute“ pažymi, kad, nepaisant politinio triukšmo, tikimybė, jog Prancūzija artimiausiu laikotarpiu iš tikrųjų pasitrauks iš NATO, išlieka labai maža.

Pažymima, kad šis pasiūlymas labiau yra vidaus politinių kovų ir nesutarimų pasekmė. Prancūzijos parlamentas yra stipriai susiskaldęs tarp kraštutinių politinių jėgų, o kitais metais šalyje vyks prezidento rinkimai.

„Robert Lansing Institute“ įvertino, kad tokie pasiūlymai neturi svorio be paramos iš Prancūzijos prezidentūros, kuri tvirtai palaiko šalies buvimą NATO struktūrose.

Visgi pastebima, kad tokios diskusijos Prancūzijoje gali sukelti strateginį nestabilumą ir duoti amunicijos Rusijos propagandos mašinai.

Jei šios diskusijis užsitęstų, Rusijos propagandistai galėtų skaldyti Europą iš vidaus, siūsti žinutę apie byrančią NATO vienybę ir kalbėti apie JAV, kaip partnerės, nepatikimumą.