Po bendrų Izraelio ir JAV oro smūgių Iranas, sukūręs ištvermės ir pasipriešinimo sistemą, vykdo savo karinį atsaką regione.

Tarp svarbų vaidmenį atliekančių kariuomenės struktūrų – organizacija „Basij“, įkurta pirmojo Irano ajatolos Ruhollah Khomeini nurodymu.

Po 2007 m. jos padaliniai buvo integruoti į provincijų vadovavimo sistemą, apimančią visas 31 Irano provinciją. Tai suteikė vietos vadams daugiau laisvės veikti pagal konkrečias geografines ir kovos sąlygas.

Toks savarankiškumas reiškia, kad karas gali tęstis „iš apačios“, net jeigu aukštesnis vadovavimas būtų susilpnintas.

[[ge:lrytas:lrytas:41645297]]

Svarbų vaidmenį atlieka ir jūrų pajėgos, taikančios prieigos ribojimo taktiką Persijos įlankoje ir aplink Hormūzo sąsiaurį.

Greitaeigiai atakos laivai, minos ir priešlaivinės raketos gali padaryti judėjimą viename svarbiausių pasaulio energetinių koridorių pavojingą ir brangiai kainuojantį.

Raketinės pajėgos taip pat veikia kaip atgrasymo priemonė ir gilaus smūgio instrumentas, galintis daryti spaudimą priešo infrastruktūrai.

[[ge:lrytas:lrytas:41630026]][[ge:lrytas:lrytas:41645094]][[ge:lrytas:lrytas:41645181]][[ge:lrytas:lrytas:41656247]]

Be to, Iranas remiasi platesniu regioniniu tinklu – sąjungininkų ginkluotomis grupuotėmis ir partnerių pajėgomis Viduriniuose Rytuose.

Jų vaidmuo – išplėsti mūšio lauką, kad karas neapsiribotų vien Irano teritorija. Taip konfliktas išsklaidomas laike, erdvėje ir per kelis kovos sluoksnius.

Kodėl svarbus laikas?

Vienas aiškiausių šios doktrinos pasireiškimų yra ekonominis.

Pavyzdžiui, „Shahed“ drono pagaminimas kainuoja kelias dešimtis tūkstančių dolerių, bet jo numušimas gali atsieiti gerokai daugiau, jeigu naudojamos sudėtingos oro gynybos sistemos.

Ši asimetrija paverčia laiką strateginiu ginklu. Jeigu viena pusė gali masiškai gaminti pigius ginklus, o priešininką priverčia išleisti kur kas daugiau gintis nuo jų, pats karo užtęsimas tampa spaudimo priemone.

Todėl Irano doktrinoje taip pabrėžiama ištvermė, atsargų kaupimas ir sekinimo strategija. Ji remiasi prielaida, kad net stipresnė pusė galiausiai gali nuspręsti, jog eskalacija kainuoja per daug.

Ilgo karo teorija?

[[ge:lrytas:lrytas:41656635]]

Irano doktrina daugeliu aspektų primena ilgo karo teoriją, dažniausiai siejamą su Kinijos komunistų lyderiu Mao Zedongu.

Japonijai okupavus Kiniją Mao Zedongas teigė, kad silpnesnė pusė neprivalo greitai nugalėti stipresnio priešo.

Ji gali ištempti konfliktą, išsekinti priešo logistiką ir politinę valią, o laikui bėgant pakeisti jėgų pusiausvyrą.

Irano doktrina nėra tiesioginė šio modelio kopija, tačiau remiasi ta pačia prielaida: karo baigtį lemia ne vien santykinė karinė galia konflikto pradžioje, bet ir laikas, ištvermė bei gebėjimas atlaikyti pirmąjį smūgį.

Irano sistemoje ilgas karas laikomas ne vien operacine būtinybe. Jis taip pat pristatomas kaip politinė ir civilizacinė kova, kurioje visuomenė, tikėjimas ir valstybės institucijos turi būti pasirengę atlaikyti spaudimą ir toliau veikti.

Kas „ketvirtasis įpėdinis“?

Šios logikos pavyzdys matomas ir valdžios perėmimo planavime.

Ankstesnis Irano aukščiausiasis lyderis A.Khamenei, kaip pranešama, buvo nurodęs užtikrinti, kad kiekvienam svarbiam kariniam ir civiliniam postui būtų parinkti keli galimi įpėdiniai.

Kai kurių šaltinių teigimu, kiekvienai pareigybei galėjo būti numatyti net keturi pakaitalai – iš čia kilo „ketvirtojo įpėdinio“ idėja.

[[ge:lrytas:lrytas:41656628]]

Tikslas – sukurti kelių pakopų paveldėjimo sistemą, kad vieno lyderio nužudymas arba izoliavimas nesukeltų paralyžiaus. Jei vienas pavaduotojas negalėtų perimti kontrolės, ją perimtų kitas.

Tai atspindi tą pačią logiką kaip ir mozaikinė gynyba: neleisti, kad visa sistema priklausytų nuo vieno centro.

Kodėl tai reikšminga dabar?

Ši doktrina parodo, kad Iranas ruošėsi būtent tokiam karui, kuris, jo priešininkų manymu, turėjo šalį greitai palaužti.

JAV ir Izraelis ilgą laiką rėmėsi greito dominavimo ir vadovybės eliminavimo doktrinomis. Pagal šią logiką vadovavimo centrų, ryšių tinklų ir aukštų pareigūnų sunaikinimas turėtų sukelti sistemos žlugimą.

Irano atsakas buvo kurti sistemą taip, kad tokia baigtis būtų kuo mažiau tikėtina, – dubliuojant funkcijas, decentralizuojant sprendimų priėmimą ir stiprinant organizacinį atsparumą.

Šį požiūrį formavo ir paties Irano patirtis. Po 1979 metų revoliucijos režimas susidūrė su ginkluotos opozicijos išpuoliais, kurie parodė, kokia trapi gali būti pernelyg centralizuota valdžia. Tą pamoką dar labiau sustiprino Irano ir Irako karas – aštuoneri sekinamo konflikto metai.

Todėl Irano strategija buvo kuriama ne trumpam apsikeitimui smūgiais. Ji skirta karui, kuriame gali žūti vadai, nutrūkti ryšiai ir būti smogta infrastruktūrai, tačiau valstybė vis tiek galėtų veikti toliau.

Tokia yra mozaikinės gynybos esmė – ne tiktai karinė taktika, bet ir išlikimo logika. Net ir tokio svarbaus lyderio kaip A.Khamenei mirtis pagal šią doktriną neturi reikšti kovos pabaigos.

Parengta pagal „Al Jazeera“ inf.

Prabilo apie Irano pergalės teoriją: kovoti galės dar ilgai