Tokį vaizdą šeštadienį galėjo pamatyti praeiviai pačiame Panevėžio centre, nedidelėje Birutės gatvelėje. Atrodo, kad grupelės miesto mylėtojų sumanymas virsta nauja gražia tradicija.
Pirmiausia išgelbėjo grindinį
A.Smetonos ir Respublikos gatves jungianti Birutės gatvelė mena senus laikus. Praėjusią vasarą joje tiesdami kanalizacijos tinklus darbininkai pašalino asfaltą ir po juo rado gerai išsilaikiusį iš akmenų grįstą grindinį, vadinamąjį bruką.
Jei ne šioje gatvelėje dirbtuves turintis keramikas Algirdas Jonušis ir verslininkas Vidmantas Perevičius, grindinio akmenys greičiausiai būtų buvę išvežti, o gatvelė vėl užlieta asfaltu. Tik iš Panevėžio praeičiai neabejingų vyrų sužinoję apie surastą senovinį grindinį, sukruto paveldosaugininkai ir jo ardymą sustabdė.
Paaiškėjo, kad darbininkai atkasė prieš beveik 200 metų grįstą grindinį. Archeologų teigimu, tuometė Panevėžio valdžia 1820 metais priėmė nutarimą, kad reikia akmenimis išgrįsti turgaus aikštę ir aplinkines gatves, tarp jų – ir Birutės.
Kol buvo svarstoma, ką daryti su atkastuoju bruku, jo vos neišardė aplinkiniai gyventojai, pradėję lupti akmenis savo kiemams papuošti. Tik įsikišus policijai, grindinį pavyko apsaugoti. O netrukus miesto savivaldybei nusprendė dalį autentiško grindinio ipalikti nepaslėptą po asfaltu.
Uosį ruošėsi nupjauti
Šalia išsaugoto grindinio driekiasi pastatais neužstatyta dykvietė. Jos pakraštyje augantis apdžiūvęs senas uosis patraukė istorija ir mitologija besidominčio, knygos vaikams „Panevėžio mitai, legendos, tikrovė“ autoriaus A.Jonušio dėmesį. Kilo mintis išsaugoti ir šį jau pasmerktą nukirsti medį.
Pasak A.Jonušio, uosį senovės lietuviai vertino taip pat, kaip ir ąžuolą. Yra išlikusi legenda, kad labai seniai gyveno žmogus, vardu Teisus. Jis pasižymėjo gerumu ir noru visiems padėti, sutaikyti susipykusius su dievais žmones. Teisui mirus, jo palaidojimo vietoje išaugo uosis su 12 varpų ir jau patys žmonės galėjo ten su dievais teistis.
Kita legenda, anot A. Jonušio, liudija, kad kai dievai nužengdavę ant žemės, jie mėgdavo ilsėtis po plačiašakiu uosiu.
Maždaug šimto metų uosis Birutės gatvėje išskirtinis ir todėl, kad kadaise atsilaikė po žaibo smūgio. Jo kamiene liko tik ilga statmena žymė, kur į žemę nutekėjo elektros iškrova.
Po grindinio suradimo lyginant žemes dykvietėje buvo rasta apie 70 raktų. „Pusę kibiro jų pririnkom“, - pasakoja keramikas. Tarp jų – ne tik šiuolaikiniai. Vienas bronzinis raktelis greičiausiai nukaltas XIII-XIV amžiuje.
Pasak A.Jonušio, raktai senovėje žmonėms turėjo ne tik praktinę reikšmę. Iki šiol randama vadinamųjų simbolinių raktų. Jie buvo gaminami ne spynoms užrakinti, bet kabinami matomoje namų vietoje kaip savotiška šeimos apsauga, apsauginis amuletas.
Keramikas su bičiuliais nusprendė rastuosius dykvietėje raktus sukabinti ant Birutės gatvės uosio. Pažįstamas alpinistas į jį įkėlė dvylika varpų. Uosio garbei birželio viduryje buvo surengta šventė, kurios metu žmonės prinešė dar daugiau raktų. Dabar šį medį puošia apie pustrečio tūkstančio įvairiausio dydžio ir formų raktelių.
Sudomino jaunavedžius
A.Jonušis tikisi, kad šis uosis taps vieta, kur žmonės ateis paguodos ar teisybės ieškoti. Prikalti ant Teisybės medžio raktą prašant laimingo šeimos gyvenimo, jis pasiūlė ir jaunavedžiams. Atrodo, kad gražus sumanymas neliko neišgirstas.
Praėjusį šeštadienį net dvi jaunavedžių poros ant Teisybės medžio paliko po raktą. Ką tik susituokę panevėžiečiai Milda ir Tomas Dužinai apie Teisybės medį išgirdo iš savo piršlių, šie ir raktą jaunavedžiams padovanojo.
Taip pat Panevėžyje gyvenantys Asta ir Tadas Baranauskai apie Birutės gatvėje raktais apkabinėtą medį perskaitė laikraščiuose ir nusprendė per savo vestuves jį aplankyti, raktą palikti.
Kol jaunikiai ant uosio tvirtino raktus, o vėliau skambino varpais, jų išrinktosios laukė prie netoliese augančios liepos. Pasak A.Jonušio, uosis – vyrų medis, todėl jie raktus turi kabinti, o moterys laimės šeimai gali prašyti prisiglausdamos prie moterų medžio – liepos.