Ispanijos pietų Palomareso miestelio gyventojai vis dar jaučia šaltojo karo pasekmes. Šioje žemėje tūno radioaktyvusis plutonis, kurį 1966 metais paskleidė nukritusios 4 branduolinės bombos.
Plutonio gyvenimas ilgas – jis išnyksta tik po 24 tūkstančių metų. Ar Palomareso gyventojams teks laukti tūkstantmečius, ar kas nors anksčiau pagaliau pašalins iš jų žemės radioaktyviąsias medžiagas?
Tai nori sužinoti vietos gyventojai, kuriems jau įkyrėjo ne sykį girdėti vietos ir šalies valdžios pažadai.
Ispanai pateko į nepavydėtiną padėtį: nekalbėsi apie kenksmingą dirvožemį – valdžia pamirš.
Tik prabilsi, pasiskųsi – žiniasklaida vėl prisimins Palomaresą, o tai neigiamai atsilieps verslui ir turizmui.
Kas gi važiuos į ispaniškąjį Černobylį? Atostogos prie radioaktyviosios jūros – ne, gal geriau į Maljorką.
Pomidorai iš Palomareso? Ne, ačiū. Tad ką daryti vietos gyventojams? Nebent laukti.
Plutonis iškeliavo į JAV
1966 metų sausio 17 dieną virš Ispanijos kaip įprastai tuo metu ratus suko JAV strateginis bombonešis B-52.
Bent kelios dešimtys tokių lėktuvų 24 valandas būdavo ore pasirengę bet kada gauti įsakymą ir skristi į Sovietų Sąjungą su mirtinu kroviniu – iš viso 4 vandenilinėmis bombomis. Jų galia prilygo šimtams tokių, kurios buvo numestos ant Hirošimos ir Nagasakio.
Po visą pasaulį išdėstyti JAV bombonešiai veikė kaip atgrasomoji jėga.
Tačiau norint, kad lėktuvai nuolatos išbūtų ore, juos reikėjo papildyti degalais.
Tokios operacijos buvo ir tebėra sudėtingos ir pavojingos, bet įprastos. Tik tą lemtingą dieną viskas vyko ne pagal planą – B-52 ore per greitai priartėjo prie „skraidančios kolonėlės” – degalų papildymo lėktuvo KC-135 ir su juo susidūrė daugiau kaip 9 km aukštyje.
„Pažvelgiau į dangų ir išvydau tą didelį ugnies kamuolį, krintantį iš dangaus. Lėktuvai byrėjo tiesiog ore”, – prisiminė įvykio liudininkas Manolo Gonzalezas.
Amerikiečiams laimė nenusišypsojo – visi 4 degalų papildymo lėktuvo ir 3 iš 7 B-52 įgulos narių žuvo, likę spėjo išsigelbėti.
Kad lėktuvų nuolaužos nieko nekliudė ant žemės, vietos gyventojai vadina stebuklu – vieninteliu pozityviu ženklu šioje istorijoje.
Mat kartu su lėktuvais aplink Palomaresą nukrito ir 4 termobranduolinės bombos. Viena dingo, antra gana saugiai nusileido šalia upės. O dvi likusios trenkėsi į žemę ir jų sprogmenys detonavo, tačiau, laimei, grandininė reakcija pačiame branduoliniame užtaise neįvyko.
Bet sprogimo banga radioaktyvųjį plutonį plačiai paskleidė po visą teritoriją.
Plutonis iškeliavo į JAV
JAV iškart metė dideles pajėgas Palomaresui gelbėti ir, žinoma, pačioms bomboms ieškoti – net 700 mokslininkų iš JAV oro pajėgų darbavosi Palomareso apylinkėse.
Supratę, kad dvi bombos paskleidė radiaciją, amerikiečiai nusprendė nukasti 7 cm viršutinio žemės sluoksnio ir išsiųsti jį į Jungtines Valstijas.
Tad radioaktyviosiomis medžiagomis užteršta žemė buvo skubiai surinkta, supilta į 4810 statinių ir išplukdyta į Šiaurės Karolinos valstijoje esančią saugyklą. Regis, tuo istorija ir turėjo baigtis, tačiau buvo vienas esminis trūkumas.
„Jie turėjo planą. Tiktai jis buvo pritaikytas vykdyti plyname JAV teritorijos plotelyje, o ne Ispanijos žemėje, kur niekas nekalbėjo angliškai, o aplinkui vaikštinėjo žemdirbiai ir ožkos”, – specialiai įvykiui skirtoje knygoje „Diena, kai mes pametėme vandenilinę bombą” („The Day We Lost the H-Bomb”) rašo žurnalistė Barbara Moran.
Skenduolės paieškos
Vis dėlto didžiausias galvos skausmas amerikiečiams buvo ne ant žemės nukritusios ir ją užteršusios bombos. JAV ypač rūpėjo jūroje nuskendusi ketvirtoji bomba.
„O jei tą bombą ims ir suras sovietai?” – ne jūros užteršimas, o šaltojo karo strategija jaudino amerikiečius.
Mat šių bombų gamyba buvo JAV paslaptis, o aplink skendimo vietą jau buvo pastebėti besisukiojantys Sovietų Sąjungos žvalgybiniai laivai. JAV žinojo, kad Sovietų Sąjunga turi gerus povandeninius laivus.
Net dvidešimt JAV laivyno laivų leidosi į bombos paiešką.
Jiems labai pravertė ir vietos gyventojų pagalba.
Ypač Ispanijoje išgarsėjo žvejys Francisko Simo Ortsas, kuris žvejodamas matė į jūrą krintančią bombą.
Daugybę kartų apklaustas Francisko, Ispanijos spaudos pramintas „Paco el dela bomba” (išvertus iš ispanų k. – tas bombos Pakas), sakė, kad didžiulės JAV pastangos pagaliau davė rezultatų – po 80 dienų buvo aptikta bomba skenduolė.
Nuskendusios bombos paieška JAV kainavo dešimtis milijonų dolerių – tuo metu miliniškus pinigus.
Saugumą imitavo maudynėmis
Vietos gyventojams vis dėlto labiau rūpėjo vandens užterštumas – juk Palomaresas yra ant jūros kranto, o į radiacija užterštą vandenį nieku gyvu nenorės lįsti turistai. Norėdami įtikinti gyventojus ir turistus, kad pavojaus nėra, JAV ambasadorius Ispanijoje Angieris Biddle’as Duke’as bei Ispanijos turizmo ir informacijos ministras Manuelis Fraga kartu nuvyko į Palomareso miestelį.
Pasinaudoję puikiomis Pietų Ispanijos klimato sąlygomis, jie kovo mėnesį netgi išsimaudė jūroje.
„Jei tai radiacija, tai ji man labai patinka”, – lipdamas iš jūros priešais televizijos kameras tuomet laimingas juokėsi JAV ambasadorius.
Bet po maudynių politikai grįžo į Madridą, o Palomareso gyventojai iki šiol gyvena šalia plutonio kapinių ir nežino, kokį poveikį iš tiesų jų sveikatai turi radioaktyvioji medžiaga.
Keli tyrimai parodė: didesnį pavojų kelia ne iš vandens ištraukta bomba, o būtent tos, kurios detonavo ant žemės. Nors po lėktuvų susidūrimo Palomaresas sulaukė didžiulio JAV ir Ispanijos žiniasklaidos dėmesio, tikrąsias incidento pasekmes ligi šiol gaubia tyla.
Radioaktyviausia vieta
Palomareso gyventojams incidentą iki šiol primena aptverta radioaktyviosiomis medžiagomis užteršta 40 hektarų teritorija.
Čia uždrausta bet kokia veikla – eismas, žemdirbystė, bet kokios statybos.
O plutonio dulkių nuo žemės geriau nekelti. Bent jau taip pataria ekspertai. Taigi judinti negalima, kalbėti negalima, o problema yra.
Miestelio gyventojai jaučiasi taip, tarsi pašonėje turėtų miegantį drakoną, kurį pažadinus gali būti blogai. Kiek iš JAV importuoto plutonio slepia Palomareso žemė?
Į šį klausimą negali atsakyti niekas, nes amerikiečiai niekuomet neinformavo, kiek plutonio buvo tose bombose.
B28 vandenilinių bombų būdavo įvairių, vienos – su 70 kilotonų galios užtaisu, kitos – iki 1,45 megatonos galingumo, jos buvo skirtos Maskvai nuo žemės paviršiaus nušluoti.
Praėjus 20 metų po avarijos, 1986-aisiais, Barselonos medikų grupė, tyrinėjusi Palomareso apylinkes, paskelbė, kad šis miestelis – pati radioaktyviausia planetos vieta.
Medikai tvirtino, kad sveikatos tyrimų, kuriuos neva kasmet turi atlikti Palomareso gyventojai, rezultatai nėra apibendrinami ir niekur neskelbiami.
Palomarese nebuvo atlikta jokio epidemiologinio tyrimo, todėl neįmanoma sužinoti, ar JAV bombų sprogimas neigiamai paveikė gyventojų sveikatą.
Tikisi JAV pagalbos
Šių metų pradžioje Ispanijos užsienio reikalų ministras Jose Manuelis Garcia Margallo pažadėjo Palomareso gyventojams, kad amerikiečiai netrukus likviduos radiacijos padarinius. Jam tai viename susitikime esą pažadėjo JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.
Tačiau po tokių skelbimų JAV viešai pabrėžė, kad amerikiečiai kol kas nėra galutinai apsisprendę, ką darys su savo bombų liekanomis. Tad Palomareso gyventojams ir vėl teks apsišarvuoti kantrybe ir, pasak patarlės, ilgai laukus dar palaukti.
Ispanai nori, kad amerikiečiai išsivežtų visą radioaktyviąją žemę, nes Ispanija neturi saugyklų jai laikyti.
