Jo suprojektuotas miestas turėtų vikšrus, panašius kaip tankas, ir jais galėtų persikelti į vietas, kur gyventojams būtų lengviau susirasti darbą.
Projektas, pavadintas „Labai didelė struktūra“, yra vaikščiojantis metropolis, kuris turi viską, ko galima tikėtis iš miesto – ir sporto aikštynus, ir restoranus, ir universitetus, ir ligonines, ir bibliotekas.
Vaikščiojančio miesto idėją septintajame dešimtmetyje buvo pasiūlęs britų architektas Ronas Herronas.
Jis siūlė, kad skirtingi vaikščiojantys miestai galėtų įvairiai jungtis tarpusavyje ir esant reikalui suformuoti didesnes „vaikščiojančias metropolijas“, o po to išsiskirti.
„Labai didelė struktūra“ išplėtoja R.Herrono viziją, ekologiškos energijos kartai siūlydamas mieste naudoti vėjo turbinas, saulės kolektorius ir vandenilio energetikos elektrines.
Nors projektas studentiškas, pasak M.Dominguezo, „Labai didelę struktūrą“ teoriškai įmanoma pastatyti.
„Nors mane labai traukia mokslinė fantastika ir utopinė bei distopinė architektūra, aš labiau domiuosi realaus gyvenimo technologijų tyrimais, - sakė jis. - Tai ir kasybos po atviru dangumi mašinos, laivų statybos įrenginiai, didelių uostų ir didelių laivų logistika ir valdymas, kosmoso technologijos ir ekologiniai kaimai.“
Parengė Jurgita Noreikienė
