Kaip rašoma studijoje, paskelbtoje žurnale „Nature“, iš senovinio žmogaus griaučių „La Brana 1“, rastų viename giliame urve Ispanijoje 2006 metais, danties išgauta genetinė medžiaga atskleidė neįprastą derinį: tas žmogus buvo tamsiaodis ir mėlynakis.
Anksčiau buvo manoma, kad mezolito epochoje (prieš 10–5 tūkst. metų), kai gyveno La Branos urve rastas individas, europiečių oda jau buvo gana šviesi dėl palyginti menko ultravioletinių spindulių intensyvumo tose platumose.
„Iki šiol buvo manoma, kad šviesi oda Europoje išsivystė gana anksti – viršutiniame paleolite... Tačiau aišku, kad viskas buvo kitaip“, – Ispanijos evoliucinės biologijos instituto darbuotojas Carlesas Lalueza-Foxas (Karlesas Laluesa-Foksas), vienas iš šios studijos autorių, sakė naujienų agentūrai AFP.
„Šiam individui būdingi pigmentacijos genų afrikiniai variantai“, – aiškino jis.
Aukštutinis paleolitas apėmė laikotarpį prieš 50–10 tūkst. metų, o vėliau jį pakeitė mezolitas, kuris Europoje baigėsi maždaug prieš 5 000 metų, kai prasidėjo neolitas.
Pasak C.Laluezos-Foxo, šviesiaodžių europiečių atsirado „daug vėliau“ negu iki šiol buvo manoma – tikriausiai tik neolite, kai medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės perėjo prie žemdirbystės.
Mokslininko nuomone, šį pokytį galėjo nulemti dėl gyvenimo būdo pokyčių pasikeitęs valgiaraštis ir mažesnis su maistu gaunamo vitamino D kiekis.
Sumažėjus su maistu gaunamo vitamino D kiekiui, šią medžiagą gali gaminti žmogaus oda, jeigu ji yra veikiama saulės šviesos. Tačiau tamsesnio gymio žmonių organizmuose vitamino D išsiskiria mažiau negu šviesiaodžių, ir tai galėjo būti evoliucinė paskata šviesesnės odos įsigalėjimui.
Tirdami individą „La Brana 1“, C.Lalueza-Foxas ir jo bendradarbiai taip pat rado genetinių požymių, bylojančių, jog tas žmogus buvo mėlynakis ir tamsiaplaukis.
Nors neįmanoma tiksliai nustatyti, koks buvo to individo odos atspalvis, mokslininkai teigia, kad toks tamsaus gymio ir šviesių akių derinys nebeaptinkamas tarp šiuolaikinių europiečių.
Daugelis mokslininkų palaiko prielaidą, kad seniausi bendri žmonių protėviai buvo tamsiaodžiai, o iš Afrikos į vėsesnio klimato sritis, kur saulės šviesos intensyvumas mažesnis, migravusių žmonių oda pašviesėjo.
Vėlesnės migracijos ir maišymasis sukūrė odos atspalvių įvairovę, būdingą šiuolaikiniams žmonėms.
„La Brana 1“ individas tapo pirmuoju iš Europos medžiotojų ir rinkėjų, kurio genomas buvo visiškai iššifruotas.
Lyginant su šiuolaikiniais žmonėmis, buvo nustatyta, kad tas žmogus genetiškai labiausiai giminingas šiaurės europiečiams, tokiems kaip švedai arba suomiai.
Šis tyrimas taip pat rodo, kad „La Brana 1“ dar nebuvo būdinga genetinė mutacija, suteikusi galimybę vėliau gyvenusiems žmonėms lengviau virškinti pieną ir krakmolą. Tikėtina, kad tie prisitaikymai įvyko atsiradus žemdirbystei neolito epochoje.
Studijos autoriai nurodė, kad bus ištirti daugiau mezolito žmonių genomų, siekiant nustatyti, kiek buvo paplitę genetiniai požymiai, būdingi La Branos individui.
