„Visi ženklai rodė, kad puolimas neišvengiamas – agresija Gruzijoje, invazija į Ukrainą, staigios pratybos prie Baltijos valstybių sienų Rusijoje ir Baltarusijoje, provokaciniai karinės aviacijos skrydžiai virš Baltijos jūros.
Bet B.Obamos administracija, kuriai svarbiausia vidaus politika ir esą labai svarbus sandoris dėl Irano branduolinės programos, ignoravo visus signalus.
Kovo pabaigoje JAV valstybės sekretorius interviu lyg tyčia pareiškė, kad „Rusija Rytų Europoje turi teisėtų interesų, kuriuos mes Vakaruose turime gerbti“. V.Putinas tokius žodžius įvertino kaip Rusijos interesų zonos pripažinimą.
Be to, NATO narės taip pat nesugebėjo vieningai ir aiškiai įtvirtinti savo įsipareigojimų dėl Aljanso sutarties 5-ojo straipsnio, pagal kurį šiam gynybiniam blokui priklausančios valstybės privalo ginti viena kitą puolimo atveju.
Vokietijos vadovybė paskelbė, kad „karas nepanaikins problemos“, Turkiją valdantys islamistai priduria, jog „karas – ne išeitis“, o Graikijos kraštutinių kairiųjų valdžia sukritikuoja Baltijos šalių „kapitalistines tendencijas“.
Blogiausia, kad Amerikos vyriausybė taip ir nepradėjo elgtis ryžtingai ir tiesiai. Tad V.Putinas, įvertinęs NATO silpnybes, ėmė ruoštis puolimui.
Lenkai, per savo istoriją iš Rytų pulti jau ne kartą, tyliai mobilizavo karinį rezervą. V.Putino planus žvalgyba Varšuvoje išaiškino kelios valandos prieš puolimą, bet Baltieji rūmai atsisakė sujungti į paniką puolusį Lenkijos prezidentą su B.Obama, mat jis esą „nesveikavo“.
Iš tiesų JAV prezidentas garsiai šūkčiojo palaikydamas savo mėgstamą komandą ir šlamštė kukurūzų spragėsius.
Į Baltijos šalis įsiveržė žaibiškai
Pirmąja – kibernetine – ataka buvo užblokuotas interneto ryšys Baltijos valstybėse ir NATO nepriklausančioje Švedijoje, kuriai priklauso strategiškai svarbios teritorijos, pavyzdžiui, Gotlando sala.
Rusai atsargiai vengė pulti kurias nors kitas Europos šalis ir taip padaryti sau meškos paslaugą ištiesinant NATO stuburą.
Kitos Rusijos atakos oru, jūra ir sausuma buvo sinchronizuotos ir surengtos taip žaibiškai, kad NATO nespėjo sureaguoti – net jei vis dėlto nusprendė sureaguoti.
Baltijos jūroje prekybinis laivas iš Sankt Peterburgo staiga pakeitė kursą ir pasuko Švedijos Gotlando salos link. Saloje budėjo vos 150 Švedijos karių, kuriuos greitai neutralizavo 500 Rusijos jūrų pėstininkų.
Čia taip pat iškart įrengtos priešlėktuvinės ir priešlaivinės gynybos sistemos, o tai reiškia, kad Rusija užkirto visus kelius į Baltijos jūrą.
Tuo pačiu metu Rusijos ginkluotosios pajėgos žaibiškai įsiveržė į Baltijos valstybių teritoriją. Naikintuvai smogė svarbiausiems taikiniams, iš anksto pažymėtus objektus užėmė ar sunaikino ir į Latviją, Lietuvą bei Estiją slapta pasiųstos specialiosios pajėgos.
Rusijai pavojingiausi valdžios ir kariuomenės pareigūnai nužudomi, o komunikacijos objektai sunaikinami. „Skriaudžiamos“ rusakalbių mažumos sudaro gerai ginkluotų „liaudies savigynos“ būrių pagrindą.
Sąjungininkai reaguoti neskubėjo
B.Obamą pagaliau pasiekė JAV ambasadorius Vilniuje. Abu jie buvo draugai Harvardo universitete, o diplomatas turėjo prezidento asmeninio mobiliojo telefono numerį, tad galėjo jam nusiųsti SMS žinutę su tekstu: „Barry, rusai puola Lietuvą! Girdžiu sprogimus! Prašau ištraukite mus iš čia!“
Prezidentas nenoriai nupėdino į vadinamąjį situacijų kambarį ir vis tiek paprašė įjungti rungtynių transliaciją.
Padėtis buvo sudėtinga. Baltijos šalys pareikalavo reaguoti į NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, bet daug Aljanso sąjungininkų ne iškart patvirtino stojantys į pagalbą – atsakė vykdantys „konsultacijas“.
Švedija paskelbė mobilizaciją, bet Rusijos raketos jau paskandino du jos kreiserius. Gerai pasirengusios Baltijos šalių pajėgos grūmėsi su agresoriais, bet buvo aišku, kad ilgai prieš meškos iš Rytų įniršį vienos neatsilaikys.
Vašingtonui Europa pernelyg nerūpėjo jau beveik du dešimtmečius. Šaltojo karo laikotarpiu prie Sovietų Sąjungos ir Varšuvos sutarties šalių sienų budėjo šimtai tūkstančių amerikiečių karių, bet dabar iš buvusios galios buvo likę tik trupiniai.
Tiesa, prieš mėnesį B.Obama spyriodamasis vis dėlto sutiko į Lietuvą pasiųsti penkis „M1A2 Abrams" tankus – kaip JAV ryžto simbolį.
Nenuostabu, kad V.Putinas net papildomus 200 amerikiečių karių, kurie buvo atsiųsti be artilerijos, laikė kone anekdotu. Vis dėlto jis puikiai suvokė, kad smūgiai JAV pajėgoms už Atlanto sukeltų tokį įniršį, kad reaguotų net nuosaikusis B.Obama.
Būtent dėl to į JAV valstybės departamentą netrukus atvyko Rusijos ambasadorius – su žinia, kad Rusija tiesiog gina rusakalbių mažumą. Esą tai yra ne NATO šalių puolimas, o vidiniai reikalai, todėl Rusijos kariai nepuls amerikiečių, jei šie nesikiš.
Kariams leido tik gintis
Karybos ekspertai jau du dešimtmečius skiria daug dėmesio vadinamojo „strategiškai svarbaus grandinio“ – žemo rango kario, priimančio iš pirmo žvilgsnio paprastus, bet iš tiesų didžiulių pasekmių turinčius sprendimus – vaidmeniui.
Kare Baltijos šalyse tokį vaidmenį vaidino kapitonas Jimmie Reardonas. Jo vadovaujama „Cherokee“ kuopa kartu su Lietuvos kariuomenės mechanizuotąja pėstininkų brigada dalyvavo pratybose, kai prasidėjo karas.
Kai pasigirdo pirmieji šūviai, amerikiečiai užtaisė tankus kovine amunicija ir prisijungė prie sąjungininkų gynybos linijoje.
Bet tuomet JAV prezidentas, išgirdęs Rusijos diplomato perduotą V.Putino patikslinimą, Jungtinių štabų vado pavaduotojui pareiškė: „Mūsų pajėgos Lietuvoje jokiu būdu negali stoti į kovą su rusais.“
Generolas po pauzės atsakė: „Supratau, prezidente. Nebent, žinoma, mūsų kariai bus priversti gintis.“
„Negali būti aplinkybių, dėl kurių jie stotų į kovą“, – dar kartą pabrėžė prezidentas.
Generolas priblokštas išsižiojo, bet tuomet atsakė: „Pone, jei jūs įsakote atimti iš mūsų pajėgų savigynos teisę, man reikia tokio įsakymo raštu su jūsų parašu.“
Situacijų kambarys nuščiuvo, o prezidentas susiraukė. Galiausiai atsileido ir šaltai tarstelėjo: „Generole, ne taip mane supratote. Žinoma, mūsiškiai gali gintis.“
Užteko kulkos ar skeveldros
Rusų tankas T-80 į lietuvių vikšrinį šarvuotąjį transporterį M113 pataikė 400 metrų atstumu į šiaurę nuo amerikiečių tankų. Tiesa, nė vienas sviedinys nenusileido prie JAV pajėgų – rusai akivaizdžiai stengėsi išvengti kontakto su amerikiečiais.
Kapitonas J.Reardonas, stebėjęs, kaip rusai naikina lietuvių pozicijas, neiškentęs radijo ryšiu kreipėsi tiesiai į vadovybę: „Sierra 77“, čia „Cherokee 6“. Lietuviai neatsilaiko. Prašau leidimo kautis!“
„Cherokee 6“, čia „Sierra 77“, ne. Nesikiškite, nebent turėtumėte gintis.“
„Sierra 77“, jie žudo tuos vyrukus!“ – sušuko J.Reardonas, mėnesį dirbęs kartu su lietuviais, su kuriais susidraugavo ir kurie dabar buvo žudomi.“
„Cherokee 6“, nesikiškite – nebent reikės gintis.“
J.Reardono pirmasis seržantas staiga užsilipo ant tanko ir į vidų sušuko: „Turime ką nors daryti. Tai skerdynės!“
„Po velnių, negalime kautis – nebent gindamiesi. Toks įsakymas!“
Ir būtent tą akimirką kažkas atšoko nuo kapitono J.Reardono tanko šarvų – galbūt paklydusi kulka, galbūt sviedinio skeveldra. Kad ir kas tai buvo, to užteko. Pirmasis seržantas nusišypsojo: „Kapitone, manau, kad mus puola.“
J.Reardonas irgi nusišypsojo ir klestelėjo į savo vietą. Pasitaisęs mikrofoną, jis ištarė: „Sierra 77“, čia „Cherokee 6“. Mus puola, mes atsakome.“ Tuomet perjungė ryšio kanalą ir kreipėsi į karius: „Taikiniai priekyje, puolame!“
Po kelių sekundžių amerikiečiai, sėdintys geriausiuose pasaulio tankuose, sustabdė rusų veržimąsi. Nors Vašingtonas to nežinojo, Amerika jau kariavo.
Nepradės dar vieno karo
„Baltijos šalys prarastos, – Baltuosiuose rūmuose į JAV prezidentą kreipėsi jo nacionalinio saugumo patarėjas. – Žvelgiant realistiškai, būtų geriausia siekti susitarimo, kuris pripažintų Rusijos dominavimą ir teisėtus interesus Rytų Europoje. Tiesa, lenkai norės kautis, todėl mums gali prireikti neleisti jiems įsigyti daugiau karinės įrangos ir amunicijos.“
Pats prezidentas noriai su tuo sutiko: „Nemanau, kad šiuo atveju galima taikyti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį. Neskelbsime karo Rusijai dėl, regis, visiškai vidinio reikalo. Eisime per Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą – pranešimu pasmerksime V.Putino veiksmus ir pabrėšime, kad siekiame taikaus konflikto sprendimo.“
Bet tuomet į prezidentą iš kito kambario kampo kreipėsi Jungtinių štabų vado pavaduotojas, ką tik baigęs kalbėti telefonu.
„Prezidente, mūsų tankų kuopą Lietuvoje tiesiogiai užpuolė rusai ir ji turėjo kontratakuoti. Mūsų kariai nuvijo daug rusų, bet keli amerikiečiai žuvo. Dabar vėl vyksta susirėmimai, jie prašo paramos iš oro“, – bėrė generolas.
Prezidentas atrodė priblokštas. Po pauzės generolas vėl prabilo: „Prezidente, reikia jūsų leidimo paremti mūsiškius iš oro.“
„Ne.“
„Prezidente, jūs nesuprantate. Tai tik viena tankų kuopa. Arba jie sulauks paramos iš oro, arba bus nušluoti nuo žemės paviršiaus.“
„Generole, aš nepradėsiu dar vieno karo“, – atsakė prezidentas ir vėl įsistebeilijo į televizorių, kur tęsėsi jam taip svarbios krepšinio rungtynės.
Parengė Gintaras Radauskas
