Žemdirbystės abėcėlės pradėję mokytis jaunuoliai savo pirmuosius gražgarsčių, lapinių brokolių ir pomidorų daigus sodina neįprastose vietose – lysvėse ant industrinių pastatų stogų Bruklino rajone Niujorke.
Prieš šių modernių žemdirbių akis – Manhatano, tankiausiai apgyvendinto Niujorko rajono, dangoraižiai, Viljamsbergo tiltas, kranai, uosto vartai, pro kuriuos įplaukia laivai.
„Sveiki atvykę į naująją ūkininkų sodybą!“ – sveikinasi 34-erių Anastasia Cole Plakias.
Ji – viena milžiniškos daržovių plantacijos Niujorko miesto centre, ant dvylikaaukščio sandėlio stogo, įkūrėjų.
Čia darbuojasi ne fermeriai, bet į trečiąją dešimtį įkopę vaikinai ir merginos, dirbti lauko darbų atvykstantys metro arba hipsteriškais dviračiais.
Niujorke žemdirbystę užsimojo perprasti jaunuoliai, kurie atrodo taip, lyg praėjusią savaitę vienoje Bruklino kavinių dar būtų plakę migdolų pieno putą latės kavai.
Šie naujieji Niujorko ūkininkai atspindi naują sveiko ir ekologiško maisto kultūrą, kuri užkariauja pasaulį.
Tačiau kodėl vis dažniau šie dėl ekologiškų produktų susirūpinę žmonės pavadinami maisto neurotikais?
Išmainė darbą kontorose
Naujieji Niujorko ūkininkai mokosi sėjamąją traukti per žemę tiesia linija, o tai – varginantis darbas. Nuo galvų krinta beisbolo kepuraitės, nusmukę džinsai atveria tą kūno vietą, kur sėdmenys dalijasi į dvi puses.
Naujieji žemdirbiai neatrodo kaip žmonės, kurie jau dirbo ką nors panašaus.
„Nieko tokio, mes visi – naujokai“, – pripažįsta A.C.Plakias. Kitaip tariant, žmonės, kurie pakeitė darbą, – biurą iškeitė į ūkį.
Anastasia anksčiau triūsė viename įstiklintų Manhatano biurų, buvo bendrovės, kuriai visame pasaulyje priklauso garsūs restoranai, asistentė. Kitas dangoraižio fermos įkūrėjas Benas Flaneris buvo įmonės konsultantas.
Pirmąją fermą B.Flaneris ir A.C.Plankias įkūrė 2009-ųjų pradžioje. Pasak Anastasios, finansų krizė atskleidė jų kartos žmonių nematomo darbo beprasmybę ir tai neteikė pasitenkinimo.
„Daugelis mūsų ilgėjosi tikro darbo – tokio kaip prieš šimtą metų: sėji, nuimi derlių, parduodi. Koks nuostabus aiškumas!“ – sako A.C.Plakias.
Savo pirmąją fermą ji įkūrė Niujorko Kvinso rajone, pramoninės dalies pakraštyje, ant automobilių detalių gamintojo stogo. Buvo atgabentas sunkvežimis žemės ir apsodintas 4 tūkst. kv. metrų plotas.
Antrąją fermą A.C.Plakias įkurdino Bruklino uoste. Jos plotas siekia 6 tūkst. kv. metrų. Abi sudėjus, tai – didžiausia pasaulyje ant stogo įrengta ferma.
Naujas maisto judėjimas
Anastasia ir kiti, palikę gerai apmokamus darbus, norėjo ir toliau uždirbti pinigų. Ferma pelninga, čia triūsia 13 nuolatinių darbuotojų.
Šis ūkis tapo naujo mitybos modelio įkūnijimu, pasiūlymu valgyti kitaip.
Dabar vis daugiau miestiečių savo nedideliuose soduose augina daržoves, lanko bitininkų, mėsininkų kursus ar laiko vištas.
Bruklino rajonuose, kuriuose po būstų renovacijos įsikūrė pasiturintys žmonės, kaip antai Grinpointe ar Bušvike, kiekvieną savaitę įrengiama po naują nedidelį garažą, kuriame dažniausiai barzdoti, tatuiruotėmis pasidabinę jauni vyrai ir moterys pardavinėja namų gamybos uogienes, nefiltruotą alų, glitimo neturinčius kepinius ar ekologiškus ledus.
Tiesa, kainos už vienetą yra tokios, kad šalia esančiame prekybos centre būtų galima apipirkti visą šeimą.
Tiems, kurie šiuos produktus nesvarstydami perka, rūpi tiktai ypač skanus arba itin išskirtinis maistas. Tokia laikysena JAV vadinama anglišku žodžiu „foodamentalism“: tai troškimas laikais, kai maistas vis nesveikesnis, savo organizmui duoti tik naudingiausių ekologiškų medžiagų.
Pastaruoju metu itin išryškėję mitybos pokyčiai nepalietė visos Amerikos maitinimosi įpročių. A.C.Plakias ir B.Flanerio fermos ant stogų – visuomenės elito, bet ne masių fenomenas.
Tai pramoninę gamybą ignoruojančių, geriau gyvenančiųjų laikysena – pasiturinčių, išsilavinusių, skoningai besirengiančių žmonių sluoksnio, kuris turi mažai kitų problemų.
Sukėlė nemenkų bėdų
Bet dėl kaimo ir miesto gyvenimo kultūros susipynimo atsirado problemų. 2010-aisiais Niujorkas legalizavo privačią bitininkystę. Po dvejų metų didmiestyje jau buvo 200 registruotų ir mažiausiai tiek pat nelegalių naujų avilių.
Greitai bitėms pritrūko maisto. Bitininkas mėgėjas iš Viljamsbergo – ne itin žalio Bruklino rajono – iš savo bičių sulaukė ne geltono medaus, o pilko skysčio.
Jo paragavę žmonės teigė, kad skonis buvo kaip deguto. Akivaizdu, kad ant stogo įkurdintos bitės nerado tinkamo maisto.
Pamažėle bėda tapo ir vištos. Jų skaičius Niujorko gyvūnų prieglaudose per praėjusius dešimt metų išaugo dešimtis kartų, nes naujieji ūkininkai mėgėjai palieka jas likimo valiai arba atiduoda, kai jų priežiūrai reikia pernelyg daug laiko.
Atsiranda ir nemažai tokių, kurie per apsirikimą ar neapsižiūrėjimą įsigiję gaidžių – mat atskirti vištos ir gaidžio jauniklius sunku – yra nepatenkinti, kad jie nededa kiaušinių, anksti rytą kelia triukšmą ir yra agresyvūs.
Nepaisant šių bėdų, kitoks, nors ir labiau būdingas aukštesniam socialiniam gyventojų sluoksniui, požiūris į mitybą apskritai atspindi valgymo įpročių JAV pokytį.
Iš esmės pasikeitę įpročiai
Jau 70 metų pramoniniu būdu gaminamo greitojo maisto, kuris laikomas vienu pagrindinių amerikiečių tapatybės požymių, pozicijos, regis, susvyravo.
Tai pastebėjęs ir greitojo maisto koncernas „McDonald’s“ mėgina plaukti ant ekologinės bangos. Jo filialai Jungtinėse Valstijose neseniai atsisakė naminių paukščių, kurie buvo gydomi antibiotikais, ir neperka pieno tų karvių, kurios buvo šeriamos augimo hormonais.
Greitai patiekiamo karšto maisto restoranų gaminių amerikiečiai nenori atsisakyti, bet nori, kad dabar juose tiekiamas maistas būtų sveikas ir naudingas organizmui.
Šį klientų pageidavimą nuspėjo greitai pateikiamo karšto ir sveiko maisto tinklų restoranai „Sweetgreen“ ar „Lyfe Kitchen“.
Restoranų tinklas „Sweetgreen“, daržoves perkantis iš A.C.Plakias fermos, siūlo savo klientams ekologiškų salotų, kurios paruošiamos jiems matant ir kainuoja apie dešimt dolerių (8,8 euro).
Valgiaraštyje šalia kiekvienos daržovės, salotų lapo ir mėsos parašyta, iš kur visa tai atkeliavo, – lyg tai būtų vyno ūkiai.
Praėjusio rudens sensacija – salotos „wastED“, pagamintos iš morkų žievelių, brokolių stiebelių ir kopūstų kotų, kitaip sakant, iš atliekų.
„Prieš dešimt metų joks amerikietis lėkštės su daržovių žievelėmis, apšlakstytomis citrinų ir kalendrų padažu, nebūtų pavadinęs greituoju maistu“, – rašė žurnalas „New Yorker“.
Bet dabar „Sweetgreen“ įsteigė beveik 50 filialų. Šiam tinklui priklausantis „Lyfe Kitchen“ turi jau 16 filialų visoje šalyje, o jo ekologiškų patiekalų pasiūla didesnė.
Įdomiausia tai, kad šį, priešingą „McDonald’s“, tinklą įkūrė du buvę pastarojo koncerno vadybininkai.
Sveikos mitybos sostinė
Į šiaurės rytus nuo Los Andželo per 2 valandas automobiliu pasiekiamas Ohajus – lyg bandymų vieta, kur gyvenimas jau orientuotas į naują, kitokią mitybą.
Šį miestą supa Topatopos kalnai, kaip teigiama, turintys raminamąjį ir gydomąjį poveikį.
Pastaraisiais metais į Ohajų persikėlė gyventi keletas aktorių, dizainerių, gastronomijos specialistų, milijardierių – dauguma iš judriųjų Los Andželo ar Niujorko miestų.
Prieš dešimt metų Ohajus įkūrė nuosavą parduotuvių ir restoranų tinklą.
Pagrindinis restoranas – „The Farmer and the Cook“. Kiekvieną sekmadienio vakarą čia groja folkloro grupė, į valgiaraštį įtraukta veganiška pica, paruošta su maitinimo įstaigos vadovų išaugintomis daržovėmis.
Vaikams čia įkurta vegetariška ir visą dieną veikianti privati mokykla, žadanti „pažadinti intelektą“.
Ohajus laikomas šiuolaikinės ekologijos sostine.
Apie hipių ir į ekologiją orientuotas bendruomenes buvo žinoma ir anksčiau.
Nauja tai, kad ekologijos samprata pasikeitė, – tai jau yra prašmatnaus ir prabangaus gyvenimo būdo dalis.
Ir iš tikrųjų, kas čia blogo, kad po 70 metų gyvavusios greitojo maisto kultūros vis daugiau amerikiečių važinėja elektra varomais automobiliais ir valgo salotas?
Tačiau šis naujas sveiko gyvenimo būdas reikalauja ir didelių aukų.
Atsiranda priklausomybė
„Nebegalėjau sustoti ir negalvoti apie mitybą. Vakarais mane užklupdavo panikos priepuoliai, nes nežinojau, ką turėčiau valgyti per pusryčius“, – sako Jordan Younger.
Dar neseniai Jungtinėse Valstijose ji buvo žinoma kaip „The Blonde Vegan“. 300 tūkstančių aistruolių naršė po jos tinklaraštį, kur šviesiaplaukė aprašydavo savo sveiką gyvenimo būdą, keldavo pasigamintų salotų ir savo nuotraukas, kuriose atrodė vis lieknesnė.
J.Younger svarbiausia buvo tvirta valia, drausmė ir teisingas gyvenimo būdas. Priešingai nei tradiciniams veganams, jai nerūpėjo politiniai, etiniai motyvai ir gyvūnų apsauga. J.Younger svarbu buvo tik ji pati.
Tačiau „The Blonde Vegan“ jau nebeliko, dabar ji turi tinklaraštį „The Balanced Blonde“.
Kas nutiko šviesiaplaukei veganei?
J.Younger atsidūrė arti mirties, kai mėnesį mėgino maitintis tik trijų rūšių sultimis. Jai buvo diagnozuota ortoreksija – valgymo sutrikimas, kuris pasireiškia noru maitintis tik sveikai.
Šios praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje atsiradusios sąvokos autorius – gydytojas Stevenas Bratmanas.
Tinklaraščio „The Blonde Vegan“ autorė uždirbo daug pinigų, savo mitybos šalininkams sukūrė sulčių gydymo programą su receptais, mitybos planu, reklamavo savo sportinius drabužius ir mitybos produktus.
„Veganai mane laiko išdavike“, – sako J.Younger, pabėgusi iš veganų pasaulio, kuris nepakenčia dezertyrų.
Organizmas ėmė silpti
„The Blonde Vegan“ autorė buvo nestereotipinė veganė – nepanaši į pamišusią dėl ekologijos fanatikę, o gražiai rudai įdegusi mergina iš Kalifornijos, tapusi tobula veganų judėjimo iškaba.
J.Younger mitybos planą daugelis jos aistruolių laikė stebuklinga priemone nuo visų negalavimų: depresijos, skrandžio skausmų, net vėžio.
„The Blonde Vegan“ autorė atsisakė gaminių iš kvietinių miltų, aliejaus, cukraus, po to laikėsi 30 dienų sulčių gydomojo kurso, per kurį negalima valgyti bananų ir salotų.
Jos plaukai tapo geltoni, dantys papilkėjo po visų tų žalios ir rudos spalvos sulčių, plaukai krito kuokštais, dingo mėnesinės.
Naktimis Jordan dažnai naršė po internetą ieškodama kitų dietų, kurias dar norėjo išbandyti. Ir kartą užtiko sąvoką „ortorekcija“ (liguistas potraukis priverstinai sveikai maitintis).
2014 metų vasarą J.Younger į savo tinklaraštį įkėlė įrašą „Kodėl atsisakau veganizmo“. Po kelių valandų jos tinklalapis žlugo, per vieną naktį sulaukė daugiau nei tūkstančio neapykantos persmelktų komentarų.
Džiaugiasi Niujorko ūkininkai
Vis dėlto jau porą metų vis labiau stiprėjanti sveikos mitybos tendencija naudinga didžiausios pasaulyje ant stogo įrengtos fermos savininkei A.C.Plakias.
Bendrovė „Brooklyn Grange“ praėjusiais metais ant abiejų fermų stogų – 10 tūkstančių kv. metrų plote – išaugino 25 tonas maisto produktų. Ir derlius kasmet didės – šie miesto ūkininkai metai po metų taps išmintingesni.
„Vis dėlto reikia sąžiningai prisipažinti, jog niekada negalėsime pakankamai pasodinti ar pasėti, kad išmaitintume visą miestą“, – tvirtina A.C.Plakias.
Net jei visi tušti Niujorko plotai būtų paversti dirbamaisiais laukais, gautu derliumi būtų aprūpinta tik 150 tūkstančių žmonių: tai nebūtų net kas 50-as Niujorko gyventojas. („Der Spiegel“, LR)