Greičiausiai pirmiausia pagalvotumėte, jog sapnuojate ar kliedite, po to turbūt iš karto skambintumėte į policiją, visas įmanomas tarnybas ar tiesiog visais varpais. Tiesą sakant, Lietuvoje tokios skerstuvės ne tik pasibaigtų, vos prasidėjusios, bet ir apskritai būtų neįmanomos. Kaip ir likusioje Europoje – bent jau Vakarų.
O ką pagalvotumėte apie šalį, kurios didžiuosiuose miestuose per kai kurias pagrindines religines šventes tokios skerstuvės – ne tik įprastas, bet tiesiog privalomas dalykas?
Mažų mažiausiai surauktumėte nosį. Tačiau gal per greitai? Ar tik neužmiršote, kad tokios kiemo skerstuvės prieš didžiąsias metų šventes – pavyzdžiui, Kalėdas – įprastas dalykas ir Lietuvoje? Juk skerdžiamą kiaulę ar veršį savo akimis yra matę daugelis. Tiesa, tai vyksta kaime. Juk kaime, savam kieme – ir normalu, ir ne taip vieša, be to, miestas yra miestas! Bet, geriau pagalvojus, gal tokie skirtumai – ne tokie jau ir esminiai?
Mini biblinę istoriją
Bet kokiu atveju, ritualinis gyvulio aukojimas vienos iš pagrindinių musulmoniškų švenčių Eid al Adha, „Aukos šventės“ proga turbūt kiekvienam europiečiui turėtų sukelti prieštaringus jausmus.
Lrytas.lt šį ritualą stebėjo pačioje Egipto sostinėje Kaire, kur įvairūs gyvuliai šiomis dienomis buvo masiškai skerdžiami tiek centrinių, tiek atokesnių miesto rajonų gatvėse. Ypač gausiai – pirmosiomis šios šventinės savaitės dienomis.
Šios šventės, kaip ir sako jos pavadinimas, vienas iš pagrindinių elementų – ne tik šeimų susiėjimas savo namuose, kelias dienas trunkančios visuotinos atostogos, masiniai susibūrimai ir pasilinksminimai, maldos mečetėse, bet ir gyvulių skerdimas – aukojimas.
Šiuo ritualu prisimenamas dalykas, priklausantis ir krikščioniškai tradicijai – Abraomo, arabiškai Ibrahimo – istorija. Kaip žinome, jis buvo susirengęs Dievui paaukoti savo sūnų, kaip Dievas ir reikalavo, tačiau paskutinę akimirką Aukščiausiasis, įsitikinę Ibrahimo tikėjimo tvirtumu, jo sūnų po peiliu pakeitė avinu.
Musulmonai šiomis dienomis aukoja ne tik avinus, bet ir jaučius ir net kupranugarius. Aukos kraujas nuplauna nuodėmes, ne tik parodo tikinčiojo ištikimybę.
Žinoma, daug kas priklauso nuo tai darančios šeimos turtinės padėties. Turtingos šeimos gali sau leisti tai vienos, mažiau turtingos vienija pinigines išlaidas tarpusavyje, aukoja mažesnius gyvulius. Tačiau vienas dalykas turi būti nekintamas – net jei tu gauni tik dalį paaukoto gyvulio, tu ją turi dalinti į tris dalis. Viena – pačios šeimos šventei, kita dovanojama draugams ir giminėms, trečia – labdarai nepasiturintiems.
Miestuose gyvenantys žmonės iš anksto užsisako kokį nors gyvulį arba kokiame nors ūkyje kaime, arba stambioje fermoje. Tai visuomet rimtas iššūkis kainos ir kokybės santykio požiūriu – žmonės skundžiasi, kad tai bet kokiu atveju brangus malonumas, o mėsa ne visuomet gera.
Gyvulį skerdžia arba patys pirkėjai, arba specialiai jį atvežantys mėsininkai. Kai kurie egiptiečiai karčiai juokauja, kad geriausią mėsą šiai šventei parduoda kariuomenė, kuri šioje šalyje apskritai yra tapusi centrine veikėja kone visose gyvenimo srityse.
Pjovė prie daugiabučio
Lryto.lt korespondentai lankėsi pas šeimą, kuri gyvena atokiau nuo Kairo centro esančiame Nasr rajone. Tai – nesenas daugiabučių rajonas, kuris šiame milžiniškame mieste lyg ir panašus į kokį nors vadinamąjį miegamąjį rajoną Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.
Svetingai lietuvius priėmusi šeima – nors ir ne iš turtingųjų, tačiau ir ne iš vargstančių. Ji, vaišindama svečius saldumynais ir kava, nuo pat ryto vienos iš viduriniosios kartos seserų bute laukė jaučio, kurį jiems iš užmiesčio ūkio turėjo atvežti mėsininkai.
Ši šeima tą jautį ir jo skerstuves buvo įsigijusi, jų teigimu, už maždaug 2 tūkst. eurų atitinkančią vietos pinigų – Egipto svarų – sumą. Tačiau tokius pinigus už gyvulį, jo atvežimą, papjovimą ir išmėsinėjimą ji mokėjo kartu su dar šešiomis kitomis šeimomis. Tad ir suaugusio jaučio mėsa buvo dalijama į septynias lygias dalis.
Butas buvo parengtas priimti krūvą mėsos – ant grindų buvo paklotas plastikas, ant jo pastatyti specialūs stalai.
Jautis vėlavo, mat jo vežėjai pasuko ne tuo keliu ir nuolatos turėjo skambinti telefonu pirkėjams, kad šie jiems pasakytų, kaip važiuoti.
Pagaliau iš daugiabučio balkono stebimoje gatvėje pasirodė ir sunkvežimis su jo kėbule pririštu gyvuliu ir keliais mėsininkais.
Jo aukojimas vyko tiesiai čia pat, ant šaligatvio prie laiptinės durų ir, tiesą sakant, jame nebuvo iš esmės nieko ypatingai religiško ar apskritai apeiginio.
Mėsininkai, ištempę išsigandusį, uodegą pabrukusį ir besipriešinantį gyvulį iš sunkvežimio, profesionaliais ir greitais judesiais jį dar labiau supančiojo ir parvertė ant šono. Vienas, paėmęs už galvos, užlaužė ją taip, kad kuo labiau apnuogintų gerklę, o kitas, ištaręs vienintelę religinę frazę „Dievo garbei“, staigiai vienu judesiu tą gerklę perpjovė taip stipriai, kad kone pusiau visai nupjovė galvą.
Tačiau, trykštelėjus kraujo čiurkšlėms, ir vyrams jį paleidus, jautis dvėsė dar maždaug keliolika minučių, vis pasiblaškydamas ir kraupiai švokšdamas. Visa tai ramiai stebėjo ir keletas kitų šeimų atstovų, moterys su mažais vaikais. Pagaliau, paskutinį kartą sušvokštęs, jautis nusibaigė, ir mėsininkai pradėjo jį mėsinėti.
Greitai viskas buvo baigta – vidurių turinys suverstas į kanalizaciją, kraujas nuplautas vandens žarnomis, o mėsa sudėta į didelius dubenis ir iškeliavo į butus.
Tai, kad čia ką tik įvyko ritualinis aukojimas, tepriminė tik dar šiek tiek regimos kraujo dėmės ant grindinio ir, regis, ore dar tebetvyrantis jo kvapas.
„Telydi jus Dievas, gerų ir laimingų jums metų“, – taip su svečiais atsisveikino šeimininkai. Žinoma, arabiškai – tai pagrindinis palinkėjimas per šias šventes.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Goethe's institutais Egipte ir Lietuvoje pagal projektą „Carte Blanche: Kairas Vilniuje“.
