Dabar B.Davidas kasdien iki darbo nuplaukia 2 kilometrus Izaro upe. Anot vokiečio, greitkelyje, kuriuo jam reikėtų keliauti iki darbo, kamščiai pastaruoju metu tapo tragiški, o vairuotojai – agresyvūs.
„Aš nesu vienuolis. Kai važiuodavau dviračiu, aš rėkdavau ant automobilių vairuotojų. Kai eidavau pėsčiomis, rėkdavau ant dviratininkų ir taip toliau.
Tačiau vos keli metrai į šoną nuo greitkelio, kuris pilnas pykčio, galima rasti upę. Jei plauki ja, gali jaustis visiškai atsipalaidavęs ir atsigavęs“, – pasakojo B.Davidas.
Prieš įšokdamas į upę vokietis savo nešiojamą kompiuterį, išmanųjį telefoną ir darbo drabužius susideda į raudoną, neperšlampamą, plūduriuojantį maišą, kurį persimeta per petį.
„Su tuo raudonu krepšiu atrodau šiek tiek kaip Davidas Hasselhoffas“, – šmaikštavo B.Davidas.
„Tai yra pats gražiausias būdas keliauti. Su savimi turiu plūduriuojantį krepšį, kurį pasidedu po rankomis ir ramiai sau keliauju“, – džiūgavo B.Davidas.
Vokietis pabrėžė, kad pastaruosius kelerius metus Izaro upė buvo tvarkoma ir valoma: „Esi laukinėje, pašėlusioje upėje, kuri viduryje miesto. Plaukiant gilyn į miestą jausmas tarsi būtum baseine, visur yra nuostabių istorinių pastatų, mėgaujiesi vaizdu.“
B.Davido pavyzdys tapo užkrečiamas ir kiti vokiečiai pradėjo sekti jo pėdomis. Pasak B.Davido, bet kurią dieną galima suskaičiuoti apie dešimt kitų plaukikų. Vis dėlto vokietis nebijo, kad upėje atsiras kamščių.
„Galiu jus patikinti, kad užtruktų šimtą metų, kol upė būtų pilna kamščių“, – teigė B.Davidas.
Vienintelis tokio keliavimo į darbą minusas yra tai, kad neišeina plaukti prieš upės srovę. Dėl to B.Davidas privalo vakare iš darbo namo grįžti kitu būdu. Tačiau B.Davidas džiaugiasi, kad rytinis plaukimas padeda jam atsipalaiduoti ir susidoroti su stresu.
