Profesionalūs miškininkai Tomas Otto ir Seanas Searsas, kurie gyvena Vašingtono valstijoje, pirmąją katę išgelbėjo dar 2009 metais. Tačiau jie nė iš tolo neįsivaizdavo, kad kačių gelbėjimo iš medžių paklausa bus tokia didelė.
Todėl amerikiečiai nutarė įkurti pelno nesiekiančią organizaciją „Canopy Cat Rescue“. Per pastaruosius aštuonerius metus T.Otto ir S.Searsas išgelbėjo beveik 2 tūkst. kačių ir jie jau seniai suvokė, kad iššūkis nesibaigs tol, kol Amerikoje bus medžių.
„Pačioje pradžioje, kai vos pradėjome, mes nusprendėme, kad to nedarysime dėl pinigų. Tai mums buvo aiškų jau iš karto“, – pabrėžė T.Otto.
Tiesa, vyrai pabrėžė, kad žmonės gali aukoti jiems pinigus, jei tik nori. Mat amerikiečiai norėjo užtikrinti, kad jiems pavyktų susimokėti bent jau už benziną, kurio reikia nuvykti iki medyje užstrigusios katės. Kai kurie žmonės jiems kartais duodavo ir dovanas už gerą širdį.
Vyrai nemanė, kad šis darbas bus toks užimtas. Antai jiems kiekvienam kartais tenka gelbėti po kelias kates kasdien. Pasak T.Otto, į nelaimę patekusių kačių daugėja, nes vis daugiau žmonių sužino apie „Canopy Cat Rescue“ ir kreipiasi į miškininkus pagalbos.
Kartais „Canopy Cat Rescue“ sulaukia skambučių iš žmonių, kurių katės užstrigusios kitose vietose nei medžiai, pavyzdžiui, ant namų stogų, kanalizacijoje arba oro kondicionavimo sistemoje.
Nors T.Otto teigė, kad norėtų išgelbėti „kiekvieną kačiuką“, jis tikino, jog tokiais atvejais, kai katė nėra medyje, reikia kreiptis į kitus žmones. Mat katė gali užsigauti, jei kas nors, kas neišmano, pavyzdžiui, kondicionavimo sistemos, ją iš ten bandytų traukti.
Be to, po medžius narsiai laipiojantis T.Otto paniškai bijo stogų: „Nemėgstu kabarotis ant stogų. Galiu užkopti 60 metrų į medį apie tai nė nemąstydamas, tačiau būdamas ant stogų jaučiuose pažeidžiamas ir bijau.“
Tiesa, T.Otto retkarčiais sugeba suvaldyti baimę ir yra kelis kartus išgelbėjęs kates užstrigusias ant stogo. Vieną kartą jis net surado katę, kuri buvo dingusi daugiau kaip mėnesį.
„Canopy Cat Rescue“ pelno nesiekiančia organizacija tapo tik 2016 metais, o prieš tai veikė kaip savanorių organizacija. Dabar T.Otto ir S.Searsas sprendžia, kaip pritraukti daugiau lėšų ir svarsto, ką daryti ateityje.
„Vis dar esame pradinukai, tačiau žinome, kad žmonės staiga nepradės mums duoti pinigų – privalome jų paprašyti. Vis dėlto dar nežinome kaip tai darysime“, – svarstė T.Otto.
