Toks čiukčių požiūris nestebina, nes atšiauriose platumose pasilepinti karštu vandeniu būdavo itin sunku, rašo cyrillitsa.ru.
Anksčiau čiukčiai ištisus metus praleisdavo tundroje ganydami elnius. Tose vietovėse beveik nėra medžių, todėl prisišildyti vandens prausimuisi tiesiog nėra galimybių.
Etnografai pasakoja, kad čiukčiai periodiškai susiburdavo, įtrindavo kūnus ruonio taukais, užkurdavo laužą ir išsirengę šildydavosi.
Nuo ugnies kaitros taukai tirpdavo ir susimaišydavo su purvu, priskretusiu prie kūno. Tada čiukčiai imdavo kaulinius gremžtukus ir jais nusivalydavo nuo kūno riebalus.
Dar vienas būdas, kurį tradiciškai naudoja Rusijos tolimosios šiaurės tautų žmonės – vilki odinius drabužius šiurkščiąja puse prie kūno. Taip purvas judant nutrinamas mechaniškai.
Sovietų valdžiai pasiekus tolimąją šiaurę, čiukčius imta prievarta pratrinti prie pirties procedūrų. Pamažu tai tapo tundros gyventojų buities dalimi.
Šiuolaikiniai elnių piemenys turi galimybių naudotis mobiliosiomis pirtimis, taip pat – miniatiūrinėmis kilnojamomis krosnimis. Bet ir dabar Čiukčių apygardoje elnių augintojai prausiasi ne itin dažnai. Priežastis – ta pati, kaip ir senovėje.
Saugodamiesi nuo nuolatinio speigo čiukčiai įtrina kūnus taukais, kurie neleidžia peršalti. O nuplaudami taukų sluoksnį jie praranda kūno apsaugą ir tampa pažeidžiami arktinio oro.