Daiktai iš „Titaniko“ gyvena slaptai: praskleidė legendiniame laive rastų daiktų paslaptis

Kažkur Jungtinių Valstijų mieste Atlantoje, Džordžijos valstijoje, lentynos lūžta nuo tūkstančių daiktų, keliavusių „Titaniku“.

Čia stovi apversta vonia ir įlenktas iliuminatorius, sudėti įmantriai išgraviruoti stiklo dirbiniai ir mažytės sagos.

Apžiūrėti saugyklą buvo leista BBC žurnalistams, kurie sužinojo neįtikėtinų „Titaniko“ radinių istorijų.

„Tai tikrai gražus, madingas mažas rankinukas“, – sakė eksponatus atgavusios bendrovės „RMS Titanic Inc.“ kolekcijų direktorė Tomasina Ray.

Ši JAV įmonė turi teisę dirbti prie 1912 m. balandžio 15 d. nuskendusio laivo ir per daugybę metų iš katastrofos vietos ištraukė 5500 daiktų. Dalis jų eksponuoti įvairiuose pasaulio kraštuose.

Aligatoriaus odos rankinė išsilaikė po Šiaurės Atlanto vandeniu ne vieną dešimtmetį. Išsaugoti pavyko net trapius daikčiukus, buvusius viduje. Jie atskleidė savininkės gyvenimo detalių. Tai buvo trečiosios klasės keleivės Marian Meanwell daiktas.

„Jai buvo 63 metai, ji dirbo malūne, – sakė T.Ray. – Ji keliavo į JAV pas neseniai našle tapusią dukrą.“

Tarp viduje surastų daiktų buvo ir išblukusi nuotrauka, kurioje, kaip manoma, nufotografuota M.Meanwell motina.

Be to, ten rasta dokumentų, kurių jai būtų prireikę naujam gyvenimui Amerikoje. Tarp jų – Londone namus jai nuomojusio šeimininko ranka rašytas rekomendacinis laiškas: „Mes visada laikėme ponią Meanwell gera nuomininke, laiku mokančia mokesčius.“

Viduje buvo ir jos medicininės patikros kortelė, nes visi trečiosios klasės keleiviai turėjo įrodyti, kad į Jungtines Valstijas neįsiveža ligų.

Bet šis vandens suteptas dokumentas atskleidžia tragišką likimo posūkį.

M.Meanwell turėjo plaukti į Jungtines Valstijas visai kitu laivu „Majestic“, bet tas reisas neįvyko, todėl kortelėje „Majestic“ išbrauktas, o moteris buvo perkelta į „Titaniką“. Taip ji atsidūrė tarp 1500 žmonių, kurie tą balandžio naktį žuvo.

„Tai, kad dabar galime papasakoti jos istoriją, yra labai svarbu, – sakė T.Ray. – Kitaip ji būtų tiktai dar vienas vardas ilgame sąraše.“

Iš gelmių buvo iškelta daug daiktų, priklausiusių ne tik žuvusiesiems, bet ir tiems, kurie liko gyvi.

T.Ray atidarė plastikinį indelį ir orą užliejo nepaprastai saldus aromatas: „Jis labai stiprus.“

Indelyje sudėti mažyčiai kvepalų buteliukai. Jie užplombuoti, bet stiprus aromatas sklinda net ir po ilgų dešimtmečių, praleistų jūros dugne.

„Laivu plaukė kvepalų pardavėjas. Jis vežėsi daugiau nei 90 tokių mažų kvepalų buteliukų“, – aiškino T.Ray.

Jo vardas buvo Adolphe’as Saalfedas. Vyras keliavo antrąja klase ir buvo vienas iš 700 žmonių, kurie liko gyvi.

Tačiau evakuacijos metu pirmenybė buvo teikiama moterims ir vaikams, tad kai kurie vyrai, kuriems pavyko išsigelbėti per katastrofą, neteko vidinės ramybės.

„Kai mes ištraukėme jo daiktus iš dugno, A.Saalfedas jau buvo miręs. Bet, mano supratimu, jis nugyveno savo gyvenimą su išsigelbėjusiojo kaltės jausmu“, – sakė T.Ray.

Kolekcijoje yra ir šampano butelis – pilnas ir užkimštas.

„Per kamštį tikriausiai prasiskverbė šiek tiek vandens, ir slėgis išsilygino, viskas susikompresavo. Toks butelis ir gulėjo nepažeistas vandenyno dugne“, – aiškino žinovė.

Kai 1912 m. „Titanikas“ nuskendo atsitrenkęs į ledkalnį, laivas skilo į dvi dalis ir susidarė didžiulė nuolaužų zona.

„Vandenyno dugne yra daug butelių, taip pat daug puodų ir virtuvinių indų, nes „Titanikas“ skilo šalia vienos iš virtuvių“, – teigė T.Ray.

Laive buvo tūkstančiai šampano butelių. Lainerio savininkas norėjo, kad pirmosios klasės keleiviai gyventų didžiausioje prabangoje – puošniausiose patalpose, ragautų geriausią maistą ir gėrimus.

„Tai buvo lyg plaukiojantys rūmai. „Titanikas“ turėjo būti prabangiausias laineris, – sakė T.Ray. – Taigi buvo be galo svarbu turėti šampano, įrengti sporto salę ir kitokius patogumus.“

„Titanikas“ susidūrė su ledkalniu išplaukęs į savo pirmąjį reisą iš Didžiosios Britanijos uosto Sautamptono į JAV.

Šis laivas turėjo pažangiausias to meto saugos priemones. Buvo skelbiama, kad jis yra nenuskandinamas.

T.Ray parodė keletą laivo kniedžių – stambių metalinių smeigtukų, kuriais buvo sujungtos storos plieno plokštės. Tokių kniedžių laive buvo daugiau nei 3 milijonai.

„Po katastrofos pasklido teorija, kad galbūt statant laivą buvo naudojamos nekokybiškos medžiagos, todėl jis nuskendo greičiau, nei turėtų“, – pasakojo T.Ray.

Kai kurios kniedės buvo ištirtos siekiant nustatyti, ar jose yra kokių nors priemaišų.

„Ten buvo didelė šlako koncentracija. Tai yra į stiklą panaši medžiaga, kuri galėjo lemti, kad kniedės šaltyje galbūt tapo šiek tiek trapesnės. Jeigu taip buvo iš tiesų ir viena iš kniedžių galvučių lengviau iššoko, tuomet galėjo atsiverti siūlė toje vietoje, į kurią atsitrenkė ledkalnis. Skilimas tapo didesnis, nei turėtų būti“, – tvirtino T.Ray.

Bet ji pridūrė, kad tikslios skendimo priežastys iki šiol nėra aiškios: „Ištraukdami daiktus mes galime padėti mokslui nagrinėti teorijas ir džiaugiamės galėdami prisidėti prie šios istorijos tyrimo.“

Skirtingų socialinių klasių atstovų kelionė laive skyrėsi. Net maistas ir gėrimai buvo patiekiami kitokiose taurėse ir lėkštėse.

Saugykloje laikomas baltas trečiosios klasės puodelis yra paprastas ir tvirtas, su ryškiai raudonu „White Star“ logotipu.

Antrosios klasės lėkštė turi gražų mėlyną gėlių ornamentą ir atrodo šiek tiek brangiau. O pirmosios klasės pietų lėkštė pagaminta iš subtilesnio porceliano: ji turi auksinį apvadą, šviesoje galima įžiūrėti sudėtingą girliandos raštą.

„Šis raštas turėjo būti spalvotas, tačiau kadangi jis buvo dažomas ant glazūros, galėjo nusiplauti“, – paaiškino T.Ray.

Turtingiems pirmosios klasės keleiviams patiekalai buvo patiekiami sidabriniame servize, o žemiausioje klasėje viskas buvo kitaip. „Trečiosios klasės keleiviai patys tvarkėsi su indais, todėl jie neabejotinai turėjo būti daug tvirtesni“, – tvirtino T.Ray.

„RMS Titanic Inc.“ yra vienintelė bendrovė, kuriai leista iškelti daiktus iš katastrofos vietos. Tokią teisę jai 1994 m. suteikė JAV teismas.

Tačiau privaloma laikytis griežtų sąlygų – daiktai turi būti laikomi kartu ir tinkamai saugomi, jų negalima parduoti atskirai.

Iki šiol viskas, kas ištraukta, buvo rasta „Titaniko“ lūženų krūvoje.

Bet vis daugėja diskusijų apie tai, ar galima traukti daiktus iš paties laivo vidaus.

„RMS Titanic Inc.“ norėtų iškelti „Marconi“ radijo įrangą, kuria naktį skęstant „Titanikui“ buvo perduodami pagalbos šauksmai.

Vis dėlto netrūksta manančiųjų, kad legendinio laivo nuolaužos yra kapavietė ir viskas turėtų būti palikta ramybėje.

„Siekiame garantuoti atminties išsaugojimą, nes ne kiekvienas gali nuvykti į laivo katastrofos vietą. Norisi, kad viskas būtų prieinama visuomenei“, – tvirtino T.Ray.

Slapto sandėlio lentynose gali prireikti daugiau vietos. Naujausios bendrovės ekspedicijos metu buvo padaryta milijonai nuotraukų, kad būtų galima atkurti trimatį nuskendusio laivo vaizdą.

Komanda ne tiktai tyrė dabartinę „Marconi“ radijo kambario būklę, bet ir fiksavo nuolaužų zonoje esančius objektus, kuriuos norėtų iškelti per būsimus nardymus. Kas žino, ką pavyks aptikti ir kokias istorijas kiekvienas daiktas gali papasakoti apie nelaimingąjį „Titaniką“ ir jo keleivius.