Tačiau tai, kas iš pradžių atrodė kaip atsitiktinumas ar genetinė sėkmė, dabar virsta tyrimų kryptimi, kuri gali pakeisti mūsų kovą su vienais pavojingiausių gamtos parazitų, rašo „Tagesspegial“.
S. Ostfeldas – ekologas iš Cary'io ekosistemų tyrimų instituto Niujorke – jau trisdešimt metų tiria, kaip klimato kaita ir gyvūnų rūšių nykimas veikia infekcinių ligų plitimą iš laukinių gyvūnų į žmones. Laukinių tyrimų metu jį neretai atakuodavo dešimtys erkių. Tačiau, kaip pasakoja pats mokslininkas, jam niekada nebuvo diagnozuota nei Laimo liga, nei kita erkėmis plintanti infekcija.
Dar keisčiau – jis pastebėjo, kad erkės įsisiurbdavo, bet žūdavo dar prieš pradėdamos siurbti kraują. Įkandimo vietoje atsirasdavo paraudimas, niežulys, bet tai būdavo viskas.
Po to, kai S. Ostfeldas apie šį fenomeną prabilo viešai, jis pradėjo gauti laiškų iš žmonių, patyrusių tą patį. Pasirodo, jis – ne vienintelis žmogus, kurio organizmas pats kovoja su erkėmis.
Ne vienas toks atvejis
Tai, kas ilgą laiką buvo pastebėta tik tarp gyvūnų – kad, pavyzdžiui, triušiai, galvijai ar jūrų kiaulytės po kelių susidūrimų su erkėmis įgyja imunitetą. Šis reiškinys vadinamas įgytu atsparumu erkėms (angl. Acquired Tick Resistance).
Iki šiol vienintelė sėkmingai naudojama vakcina prieš erkes skirta gyvuliams Pietų Amerikoje. Ji apsaugo nuo tam tikros rūšies subtropinių erkių, kurios sukelia didžiulius ekonominius nuostolius galvijų augintojams.
Mokslininkų komanda iš Jeilio universiteto, vadovaujama infekcinių ligų specialisto Erolo Fikrigo, ėmėsi gilintis į tai, kas mūsų imuninėje sistemoje padeda kovoti su erkėmis. Jie identifikavo apie 3000 įvairių baltymų erkės (Ixodes scapularis) seilėse – šie baltymai padeda erkei nepastebimai maitintis net savaitę.
Tyrėjai išskyrė 170 baltymų, prieš kuriuos žmogaus organizmas gali formuoti antikūnus. Tokie antikūnia aptikti tiek S. Ostfeldo, tiek kitų žmonių, kuries atsparūs erkėms, kraujyje. Be to, prieš ketverius metus ši komanda atliko bandymą su jūrų kiaulytėmis – jos buvo paskiepytos mRNR vakcina, skirta 19 erkės baltymų. Rezultatas buvo akivaizdus: tik 20 proc. erkių išliko prisitvirtinusios prie paskiepytų gyvūnų , palyginus su 80 proc. kontrolinėje grupėje.
Jų kraujo siurbimo efektyvumas buvo daugiau nei dvigubai mažesnis, o Laimo ligos užkrato perdavimo tikimybė – gerokai sumažėjusi.
Trukdo ir klimato kaita
Klimato kaita sparčiai plečia erkių paplitimą. Šie parazitai jau dabar platina ne tik Laimo ligą ar erkinį encefalitą, bet ir mažiau žinomas ligas – riketsiozes, tuliaremiją ar Ku karštligę. Dėl atšilimo į mūsų platumas atkeliauja ir naujos erkės, su jomis – nauji pavojai.
Todėl vakcina, galinti užkirsti kelią pačiam kraujo siurbimui, galėtų tapti tikru proveržiu. Skirtingai nei dabartinė vakcina nuo erkinio encefalito ar antibiotikai, skiriami po Laimo ligos užsikrėtimo, naujoji vakcina galėtų sustabdyti erkę dar prieš jai įsisiurbiant – o kartu ir užkirsti kelią bet kokiai infekcijai.