Pateikiame tikslią ir didesnę R.Gateso knygos „Pareiga: karo sekretoriaus atsiminimai“ (Duty: Memoirs of a Secretary of War) 157 puslapyje esančią citatą.
„Iš to, kas prezidentui liko nepasakyta – kad aš maniau, jog po to, kai Bushas 1993 m. paliko postą, santykiai su Rusija buvo labai blogai tvarkomi. Pasiekti, kad Gorbačiovas nenoromis sutiktų, kad suvienyta Vokietija taptų NATO nare, buvo didžiulis laimėjimas.
Bet siekimas taip greitai po Sovietų Sąjungos žlugimo priimti į NATO tiek daug jos anksčiau pavergtų valstybių buvo klaida. Greitas Baltijos šalių, Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos priėmimas buvo dalykas, kurį išties reikėjo padaryti, bet aš manau, kad po to procesas turėjo sulėtėti. JAV susitarimai su Rumunijos ir Bulgarijos vyriausybėmis dėl karių rotacijos per šių šalių bazes buvo nereikalinga provokacija (ypač kai mes niekada nedislokavome 5 tūkst. karių kurioje nors iš šalių).
Rusai turi ilgus istorinius ryšius su Serbija, kuriuos mes smarkiai ignoravome. Bandymas atvesti Gruziją ir Ukrainą į NATO buvo iš viso persistengimas. Rusijos imperijos šaknys Kijeve siekia 9 amžių, todėl tai buvo ypatingai didelė provokacija. Kur tie europiečiai, jau nekalbant apie amerikiečius, norintys siųsti savo sūnus ir dukteris ginti Ukrainos ar Gruzijos? Vargu, ar tokių atsirastų“, - rašo R.Gatesas.
Parengė Jurgita Noreikienė