Jis aiškino, kad sprendimą perleisti Krymą Ukrainai jo tėvas priėmė... prispaustas penkmečio planus ruošusių statybininkų, stačiusių irigacijos kanalus.
Ėjo iš rankų į rankas
„Pagrindinis Krymo tikslas – nutraukti iliuzinius ryšius su Ukraina, – tvirtina S.Chruščiovas. – Krymo ir Ukrainos skyrybos buvo audringos. Pastaruosius 20 metų ten buvo nuolatinė įtampa ir galiausiai tai baigėsi skandalu.“
Aiškindamas, kodėl įvyko šios skyrybos, S.Chruščiovas pasakoja Krymo istoriją. Prieš 2,5 tūkst. metų senovės graikai pusiasalyje šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje įkūrė Chersoneso miestą, kurio vietoje yra dabartinis Sevastopolis.
Vėliau Krymą iš graikų atėmė romėnai. 854 m. palei Dnieprą stovyklas pasistatė vikingai, kurie manė, kad upe pasiekti Bizantijos imperiją bus lengviau nei audringomis jūromis apiplaukiant Europą.
Jie laipsniškai pavergė vietines gentis, ir taip atsirado Kijevo Rusia. Ji išplėtė savo valdžią ir iki Krymo, tačiau 1240 m. Kijevą užėmė mongolai ir pavertė griuvėsiais. Kryme įsikūrė genujiečiai.
Po šimtmečio Kijevas atiteko Lietuvos-Lenkijos valstybei ir jai priklausė iki XV a. Tuo metu šiaurės rytuose iškilo Maskvos kunigaikštystė, kuri susigrobė mongolų imperijos likučius.
1428 m. į Krymą įsiveržė totoriai ir jame įsikūrė, išstūmę genujiečius. „Bet kas yra totoriai? – klausia S.Chruščiovas. – Tai vienas iš mongolų ekspansijos palikimų. Čingischanas nenorėjo rizikuoti savo mongolų kariais, todėl į priekines eiles statė vyrus iš nukariautų genčių.“
Vieni pirmųjų žmonių, kuriuos jis nukariavo, buvo totoriai. Nuo tada jis įtraukė juos į kovas visame pasaulyje. Žlugus imperijai, dalis totorių liko savo tėvynėje, o kiti liko ten, kur buvo: prie Volgos upės – Astrachanės ir Kazanės totoriai, Kryme – Krymo totoriai.
Krymo totoriai artimai bendradarbiavo su Osmanų imperija ir kovojo su Rusija ir su Lietuva-Lenkija, kurios kontroliavo dabartinės Ukrainos teritoriją.
Dvi Ukrainos
Tuo metu Dniepro Chortycios saloje įsikūrė pabėgę Rusijos ir Lenkijos baudžiauninkai, kurie ėmė save vadinti kazokais. Jie plėšikaudavo, puldinėdami tai totorius, tai lenkus. Galiausiai kazokų galia išsiplėtė, ir jie tapo rimta organizuota jėga.
Kovodami su Lenkija, Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai 1654 m. pasirašė sutartį su Rusijos caru, patikėdami Rytų Ukrainą Maskvos apsaugai. Vakarų Ukraina liko pavaldi Lenkijai, po to – Austrijai-Vengrijai, tada vėl Lenkijai. Anot S.Chruščiovo, taip susiformavo dvi Ukrainos – Rytų ir Vakarų.
Nepriklausomas nuo Rusijos, bet ne nuo Osmanų imperijos, Krymo chanatas egzistavo iki 1783 m. O tada jį nukariavo Rusijos imperatorė Jekaterina II. Senojo Chersono vietoje ji įkūrė Sevastopolio uostą.
Nuo tada Ukraina ir Krymas buvo Rusijos imperijos dalis. Dėl šilto klimato ir vaizdingų paplūdimių Krymas tapo mėgstama Rusijos carų, aristokratų ir netgi pinigingesnių paprastų gyventojų atostogų vieta.
Po 1917 m. revoliucijos Rusijos imperija žlugo, ir Ukraina, pasinaudojusi proga, paskelbė nepriklausomybę. „Europos žemėlapyje faktiškai buvo dvi Ukrainos – rytinė su sostine Kijevu ir vakarinė“, – aiškina S.Chruščiovas. – Bolševikams pasirašius su Vokietija taikos sutartį, Ukraina buvo perleista vokiečiams.
Vokiečių generolai, pasak S.Chruščiovo, patys pagal savo supratimą nusibraižė Ukrainos sienas, įtraukdami ir Krymą. Tačiau 1918 m. lapkritį po pralaimėjimo turėjo iš Ukrainos pasitraukti. Ši tapo sovietine respublika, tačiau be Krymo – jis buvo prijungtas prie Rusijos Federacijos.
Kalčiausi – irigacijos kanalai
Po Antrojo pasaulinio karo Ukraina atgavo ir vakarinę dalį. Palei Dniepro upę sovietai pradėjo statyti hidroelektrines, kasti irigacijos kanalus. Būtent su jais N.Chruščiovo sūnus sieja tėvo sprendimą perleisti Krymą Ukrainai.
„1953 m. gale, kai buvo parengtas 1955–1960 m. penkmečio planas, buvo suplanuoti du irigacijos kanalai – Pietų Ukrainos ir Šiaurės Krymo, – aiškina S.Chruščiovas. – Pirmasis kanalas visas ėjo per Ukrainos teritoriją, o antrasis prasidėjo Ukrainoje, o baigėsi Rusijos Federacijoje, Kryme. Planuotojai nusprendė, kad šitaip prireiks suskaidyti statybos darbų vadovybę, dėl to atsiras sumaišties statybų procese, ir jis sulėtės. Taigi, jie atėjo su pasiūlymu pas vyriausybę.“
Kadangi didžioji kanalų dalis ėjo per Ukrainos teritoriją, buvo pasiūlyta ir likusią dalį kartu su visu Krymu iš Maskvos jurisdikcijos perleisti į Kijevo jurisdikciją.
„Mano tėvas Nikita Chruščiovas, kuris vadovavo Sovietų Sąjungai, sutiko su šiuo argumentu, ypač dėl to, kad artėjo jubiliejus“, – aiškina S.Chruščiovas.
1954 m. vasarį suėjo 300 metų, kaip Ukraina prisijungė prie Rusijos. Pasakyta – padaryta. Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba priėmė sprendimą perduoti Krymą Ukrainai.
„Šitaip Krymas perėjo į Kijevo jurisdikciją, bet tik formaliai. O faktiškai jis liko Sovietų Sąjungos dalis ir toliau buvo visų mūsų atostogų vieta“, – teigia S.Chruščiovas.
L.Kravčuko galvos skausmas
Pasak jo, byrant Sovietų Sąjungai ir buvusioms sovietinėms respublikoms skelbiant nepriklausomybę, vienas pagrindinių Ukrainos prezidentą Leonidą Kravčuką jaudinusių klausimų buvo – ką daryti su Krymu.
„Formaliai jis buvo Ukrainos dalis, bet realiai? Jis kreipėsi su šiuo klausimu į Borisą Jelciną, bet jam tuo metu nebuvo nuotaikos rūpintis šiuo klausimu. Jis nekantravo iškrapštyti iš Kremliaus Michailą Gorbačiovą“, – pasakoja S.Chruščiovas.
Taip Ukraina išėjo iš Sovietų Sąjungos su visu Krymu, kuris tapo autonomine zona nepriklausomos Ukrainos sudėtyje. „Bet pusiasalis niekada neįėjo į Ukrainą ir naujoje valstybėje jautėsi atstumtuoju“, – tvirtina N.Chruščiovo sūnus.
Krymo nepriklausomybės paskelbimas, pagal Ukrainos įstatymus, buvo neteisėtas, bet, anot S.Chruščiovo, neteisėta ir jos dabartinė valdžia.
Visa ši nemaloni situacija Ukrainai, pasak jo, baigėsi „aukso lietumi“ iš Vakarų – ji gavo paramos kur kas daugiau, nei galėjo svajoti. O Krymo, į kurį šitiek laiko niekas neinvestavo, laukia investicijos iš Rusijos. Taigi, laimingi visi, netgi totoriai, kuriems Rusija pažadės daugiau privilegijų, nei buvo suteikusi Ukraina.
Parengė Jurgita Noreikienė
