1953 metais tuomečio Izraelio premjero Davido Ben Guriono ir prezidento Yitzhako Ben Zvi patvirtinta diena žymi masinį žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metais. Atsakingieji – Adolfo Hitlerio vadovaujami naciai ir jų kolaborantai taip pat nepamiršti, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Holokaustas Vakarų šalyse ne veltui rašomas iš didžiosios H. Nors pats iš graikų kalbos kilęs žodis kartais vartojamas ir kaip bendrinis ir reiškia „viskas išdeginta“, dažniausiai nekyla klausimų, apie kokias žudynes kalbama paminėjus žodį „holokaustas“.
Tai vienas siaubingiausių žmonijos nusikaltimų ir kai jis rašomas mažąja raide, taip parodomas menkinantis požiūris. Holokaustą menkinti vis dar įprasta.
Nors Vakarų valstybėse tai yra istorinis faktas, dėl kurio masto ir siaubingų padarinių ginčai tiesiog neįsivaizduojami, Izraelio priešų sąraše atsiranda net ir politinių lyderių, suabejojančių tragedijos reikšmingumu.
Vienas tokių – Palestinos lyderis Mahmoudas Abbasas.
Tiesa, šių metų Jom Cha Šoa išvakarėse jis išplatino pranešimą, kuriame teigė, kad tai „baisiausias šių laikų nusikaltimas žmoniškumui“.
Bet tai tik šauksmas tyruose, mat bet koks šį nusikaltimą menkinantis pareiškimas Izraelyje sutinkamas itin jautriai ir atitolina taikaus sugyvenimo tikimybę.
Istorijos tamsa Palestinoje
Izraelio ir Palestinos konflikte susipynę daugybė abiejų pusių kaltinimų, tačiau viena svarbiausių priežasčių, kurstančių palestiniečių neapykantą, – savitas istorijos interpretavimas.
Holokausto tragedijos supratimas niekaip neatspindėtas nei Palestinos mokyklų vadovėliuose, nei žiniasklaidoje, nei kokiais nors kitais būdais viešojoje erdvėje. Radikalų organizacijos naudojasi šiuo faktu telkdamos paramą naujiems išpuoliams.
Milžinišką įtaką Palestinoje turinti teroristinė islamistų organizacija „Hamas“ viešai neigia istorinius faktus ir palaiko pasaulinio žydų sąmokslo bei istorijos iškraipymo idėjas, kurstydama palestiniečių baimės ir neapykantos Izraeliui nuotaiką.
Net ir dabartinio palestiniečių prezidento M.Abbaso pareiškimai nesušvelnina oficialios pozicijos.
Pats M.Abbasas 1983 m. savo daktaro disertacijoje viešai suabejojo tragedijos aukų skaičiumi, be to, teigė, kad sionistų lyderiai patys kolaboravo su naciais.
Nors paviešinus disertaciją palestiniečių prezidentas bandė gintis, jog abejoja ne pačiu įvykiu, o jo mastu, toks apgailėtinas derėjimasis dėl skaičių tik dar labiau įsiutino žydų tautą.
Atrodo, kad stringančių Izraelio ir Palestinos derybų akivaizdoje M.Abbasas pasiruošęs pripažinti savo asmenines klaidas ir nulenkti galvą prieš skaudžius istorinius įvykius.
Tačiau jį smarkiai spaudžia radikalūs islamistai, vengiantys konflikto numalšinimo ir konkrečių susitarimų su Izraeliu.
Islamistų įtaka auga
Viena esminių priežasčių, stabdančių musulmonų pasaulio modernizavimą, – radikalų įsigalėjimas.
Radikalių islamistų grupuotės daro didelę įtaką pokyčių laukiančiai visuomenės daliai, patraukdamos rinkėjų balsus populistiniais greitų pokyčių, kylančios galios ir dominavimo regione pažadais.
Ne paslaptis, kad būtent tokia populistinė taktika į valdžią demokratiniu būdu atvedė ne tik palestiniečių „Hamas“, bet ir Musulmonų broliją Egipte.
Nors buvęs ilgametis Egipto prezidentas Hosni Mubarakas anaiptol nebuvo Izraelio draugas, jo atsistatydinimas iš karto parodė užsienio politikos strategijos pokyčius.
Naujoji Egipto valdžia suskubo priimti Irano bei „Hamas“ atstovus ir pareikšti, kad nuo šiol Egiptas nenuolaidžiaus.
Būtent pragmatiškumas ir noras pateisinti geranoriškus Saudo Arabijos santykius su Vakarais ilgą laiką padėjo Egiptui likti daugiau ar mažiau patikima valstybe.
Po 1973-iųjų Jom Kipuro karo Vakarų pasaulis dažnai kreipėsi į Egiptą, kaip įtakingiausią regiono šalį, galinčią suvaldyti radikalių islamistų siautėjimą ir siūlymus griebtis ginklo.
Tačiau Arabų pavasario sukeltas vidaus politikos chaosas, sunkiai prognozuojamos Musulmonų brolijos atėjimas į valdžią privertė garsiau skambėti Izraelio Valstybe nepatenkintus balsus, kurie, aišku, provokavo ir sąmokslo teorijų atgaivinimą.
Nenuostabu, kad tai pažadino ir kalbas apie Izraelio manipuliavimą pasaulio istorija bei neteisėtą jo įtaką geopolitiniams sprendimams.
Irano ajatolų ambicijos
Holokausto neigimu pastarąjį dešimtmetį ypač pagarsėjo Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas, mėgdavęs įsiteikti ajatolų tarybai.
2006 metais Teherane surengtoje spaudos konferencijoje M.Ahmadinejadas tragediją pavadino mitu.
Tais pačiais metais jis išsiuntė oficialų laišką Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kuriame pareiškė, kad „gali būti, jog karą laimėjusios valstybės išgalvojo Holokaustą siekdamos sudaryti sunkumų nugalėtai Vokietijai ir stabdytų jos pažangą“.
Atsakymo Irano lyderis, žinoma, nesulaukė – vokiečiai iki šiol jaučia gėdą ir vieni pirmųjų kimba į atlapus žydų žudynėmis abejojantiems antisemitams.
Tad nenuostabu, kad tokie siautėjančio Irano prezidento pareiškimai sulaukė visuotinio pasmerkimo ir tik dar labiau padidino Irano izoliaciją nuo likusio pasaulio.
Net ir vienas Irano sąjungininkų, Kubos lyderis Fidelis Castro pasmerkė skandalingus M.Ahmadinejado žodžius teigdamas, kad „žydai išgyveno kur kas daugiau nei mes visi. Holokausto negalima su niekuo palyginti“.
Hassano Rouhani išrinkimas naujuoju Irano vadovu suteikė gerą impulsą liberalesnei retorikai ir naujiems santykiams užmegzti.
Štai naujasis užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas viešai pasmerkė nacių vykdytą žydų žudymą, tačiau tuoj pat sulygino jį su sionistų vykdomu palestiniečių žudymu.
Nors dabartinė Irano valdžia bando žengti žingsnius atviresnės politikos link, nereikia pamiršti, jog tikrąją galią šalyje turi religiniai lyderiai – ajatolos.
Būtent radikalių religinių lyderių įtaka lemia, kad Irane žydų žudynės dar ilgai nebus paskelbtos beprecedente istorijos tragedija, nors pačiame Irane gyvena nemažai žydų.
Kurpia alternatyviąją istoriją
Holokausto neigimas išplitęs ne tik radikalių islamistų gretose. Kritiškų balsų atsiranda ir tariamai alternatyvios istorijos eigos tyrinėtojų gretose.
Žymiausias pastarųjų laikų atvejis – Ernsto Zundelio byla.
Daug metų Kanadoje gyvenęs Vokietijos pilietis E.Zundelis išgarsėjo išleidęs knygą „Ar šeši milijonai tikrai mirė?“, kurioje abejojama masinių žudynių faktu, aukų skaičiumi.
Teismas Vokietijoje jam skyrė griežčiausią penkerių metų kalėjimo bausmę už rasinės nesantaikos kurstymą ir neigimą, kad naciai išžudė šešis milijonus civilių žydų.
E.Zundelio plakatas kabėjo per Teherane organizuotą konferenciją, o M.Ahmadinejadas neslėpė, kad daugelis jo pateikiamų tariamų faktų yra pasiskolinta iš šio ir kitų tariamų tyrinėtojų literatūros.
Vienas žymiausių E.Zundelio gynėjų – prancūzų akademikas Robert’as Faurissonas, viešai suabejojęs Annos Frank dienoraščio autentiškumu ir pradėjęs susirašinėjimą su Jad Vašem (Yad Vashem) organizacija.
Gėdingai manipuliuodamas faktais ir nacių lyderių parodymais jis bandė paneigti genocido faktą. Prancūzas buvo ir vienas teisme viešai gynusių E.Zundelio veiklą bei jo kūriniuose skelbiamus faktus.
Nenuostabu, kad R.Faurissonas sulaukė ypatingos buvusio Irano lyderio malonės. 2012-ųjų vasarį M.Ahmadinejadas didelės dalies akademinės bendruomenės pasmerktam prancūzų akademikui skyrė Irano valstybinį apdovanojimą už drąsą.
Beje, R.Faurissonas sulaukė ir kairiųjų akademinio elito žvaigždės Noamo Chomsky užtarimo. Savo radikaliai antiamerikietiška laikysena pagarsėjęs N.Chomsky gynėsi, jog nemato nieko antisemitiško abejonėse dėl dujų kamerų egzistavimo ar net paties Holokausto neigimo.
Primena sau ir kitiems
Kol priešiškai nusiteikusios šalys dėlioja diplomatines strategijas, Izraelyje tvyro ramybė ir pasirengimas duoti griežtą atkirtį bet kokio išpuolio akivaizdoje.
Dalis jaunosios kartos žydų gal ir norėtų mažiau dėmesio skirti siaubingai savo tautos tragedijai – jie nėra regėję tų baisumų, girdėjo tik iš pasakojimų.
Bet dešimtmečius priešiškų šalių apsuptyje esanti valstybė laikosi švento principo – daugiau niekada.
Nusikaltimo liudininkų mažėja, o abejojančių vis dar netrūksta, todėl Izraelis leidžia suprasti – jis niekada nepamirš ir neleis pamiršti kitiems.
Priminimai sau ir kitiems išties jaudina.
Holokausto aukų pagerbimas prasideda jau išvakarėse, kai uždaromos viešos pasilinksminimų vietos. Jom Cha Šoa dienos renginiai suvienija visus – jie vyksta ir mokyklose, ir karinėse bazėse, ir kitose bendruomenės susirinkimo vietose.
10 valandą ryto ima kaukti sirenos – dviem minutėms sustoja visų izraeliečių gyvenimas, nutraukiami darbai, gatvėse sustoja automobiliai ir atiduodama pagarba tragiškai žuvusiems.
Minėjimas vyksta nutrūkusių Izraelio ir Palestinos derybų fone. Devynis mėnesius trukę pokalbiai, į kuriuos dideles viltis dėjo JAV ir ES vadovai, neišaugino jokio vaisiaus – derybos buvo sužlugdytos atnaujintų „Fatah“ ir „Hamas“ grupuočių santykių Palestinoje.
Nors Palestinos prezidentas M.Abbasas užtikrino, kad naujoji vienybės vyriausybė pasmerks smurtą ir pripažins Izraelio valstybę bei galiojančius susitarimus, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu pasmerkė M.Abbaso vadovaujamos grupės pokalbius su „Hamas“.
Izraelio lyderis pareiškė, kad prie derybų stalo bus grįžtama tik atsisakius pokalbių su agresyviais Holokausto neigėjais.
Atrodo, kad Palestinos bandymai stiprinti vidaus politikos pagrindus kainuos M.Abbasui nuosaikią poziciją, o kartu ir visas taikos derybas.
Izraelis dar skelbia pasirengimą derėtis tiek su Palestina, tiek su kitomis musulmonų valstybėmis, kurios atsisakys bandymų žaisti istoriniais faktais ir skelbti radikalias idėjas, nukreiptas prieš saugų Izraelio Valstybės egzistavimą.
Bet tuo pat metu žydų valstybė įsiutino arabus leidusi plėsti naujakurių gyvenvietes palestiniečių teritorijose.
Ir viskas dėl požiūrio. Holokaustas vieniems gal ir kelia abejonių, bet kol jos bus keliamos dėl šio ne tik žydams, bet ir visai žmonijai tragiško fakto, tol bus sunku kalbėti apie demokratinius pokyčius ir taiką Artimuosiuose Rytuose.
