Pakrikusią Ukrainą gelbės oligarchas. Ar nebaisu?

Iš tiesų 48 metų verslininko ir politiko veržlumu, gebėjimu patraukti žmones sunku abejoti.

Dar prieš keletą mėnesių mažai kas įsivaizdavo šį gana blankų žmogų Ukrainos prezidento poste, rašo „Lietuvos rytas“.

Bet likus porai savaičių iki rinkimų P.Porošenkos populiarumas smarkiai lenkė konkurentų rodiklius.

Kijevo tarptautinio sociologijos instituto apklausos duomenimis, verslininką, dar vadinamą oligarchu, rėmė 34 proc. ukrainiečių. Tuo metu pagrindinei jo varžovei Julijai Tymošenko pasitikėjimą reiškė tik apie 6 proc. apklaustųjų. Per prezidento rinkimus apklausų rezultatai pasitvirtino: už P.Porošenką balsavo 54 proc., o J.Tymošenko parėmė 13 proc. balsavusiųjų.

Regis, nepaskelbto karo alinamos Ukrainos gyventojai patikėjo P.Porošenkos rinkimų šūkiu „Gyvenkime kitaip“. Tačiau ekspertai sako, kad net ir toks talentingas vadybininkas kaip P.Porošenka stebuklo Ukrainoje nepadarys.

Iš Pietų Ukrainos kilęs Parakas, kuris per savo rinkimų kampaniją ukrainiečiams žada šviesią ateitį europietiškoje valstybėje, turi ir daugiau pravardžių, kurių galima rasti kiekviename apie jį parašytame straipsnyje.

Bet bene dažniausiai keturių vaikų tėvas tituluojamas Šokolado Karaliumi – dėl jam priklausančios konditerijos milžinės „Roshen“, gaminančios saldainius įvairioms pasaulio šalims.

Vakarų žurnalistai su švelniu humoru jį vadina ir Viliu Vonka – garsiuoju Roaldo Dahlio knygos „Čarlis ir šokolado fabrikas“ herojumi.

Tarptautinė bendrovė, kuri buvusiam kakavos pupelių prekeiviui padėjo įsiveržti į turtingiausių Ukrainos žmonių dešimtuką, buvo įsteigta 1996-aisiais sujungus keletą supirktų konditerijos įmonių.

P.Porošenka šį žingsnį žengė praėjus keleriems metams po to, kai baigė tarptautinių ekonominių santykių studijas Kijevo valstybiniame universitete.

Vėliau verslininkas nėrė ir į kitas sritis – automobilių gamybą, laivų statybą, žiniasklaidą. Ir įsitvirtino turtingiausių Ukrainos žmonių dešimtuke.

1,3 mlrd. JAV dolerių kapitalą valdančiam P.Porošenkai šiuo metu priklauso televizijos kanalas „Kanal 5“, įkurtas dar Oranžinės revoliucijos laikais ir vadinamas viena objektyviausių žiniasklaidos priemonių Ukrainoje.

Per susitikimus su rinkėjais A.Porošenka žadėjo, kad tapęs Ukrainos prezidentu parduotų „Roshen“, kuri pavadinta pagal jo pavardę. Tačiau atsisakyti televizijos kanalo neketina.

Ar ne todėl, kad galėtų kontroliuoti tautai pateikiamą informaciją? Yra įvairių nuomonių.

Tačiau N.Mečetnaja, dirbusi anksčiau P.Porošenkai iš dalies priklausiusiame žurnale „Korespondent“, tvirtino, jog milijardierius į žurnalistų darbą nesikiša.

„Būdamas leidinio dalininkas jis nesikišo į redakcijos politiką. Jis man paliko protingo, adekvataus ir gerbtino žmogaus įspūdį, kuris problemas sprendžia iš pagrindų. Jis toks solidus, padorus, ir žmonės juo pasitiki“, – pagyrų P.Porošenkai negailėjo jauna moteris, kuri taip pat svarsto savo balsą atiduoti rinkimų favoritui.

Nors Vakaruose P.Porošenka iki šiol buvo labiau žinomas kaip verslininkas, Ukrainos politikoje jis toli gražu ne naujokas.

„P.Porošenka nebuvo aikščių oratorius kaip J.Tymošenko, bet jau bent 20 metų Ukraina kalba apie jo pasakiškus turtus ir įtaką. Jis buvo artimas visiems Ukrainos prezidentams – Leonidui Kučmai, Viktorui Juščenkai ir Viktorui Janukovyčiui“, – sakė buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža.

Pavyzdžiui, prieš 14 metų P.Porošenka padėjo sukurti V.Janukovyčiaus veidu tapusią Regionų partiją, o vėliau jau aktyviai rėmė V.Juščenkos Oranžinę revoliuciją.

J.Tymošenko vyriausybėje verslininkas dirbo užsienio reikalų ministru, o kai prezidentu buvo išrinktas V.Janukovyčius, P.Porošenkai 2012-aisiais atiteko ekonominio vystymosi ir prekybos ministro portfelis. Jis taip pat ilgą laiką vadovavo Ukrainos nacionaliniam bankui.

Būtent dėl gebėjimo prisitaikyti prie įvairių politinių jėgų, kurios varžėsi dėl įtakos posovietinėje Ukrainoje, P.Porošenka Vakarų žurnalistų dar vadinamas politiniu chameleonu.

Nors toks apibūdinimas turi šiek tiek neigiamą atspalvį, bent šiuose prezidento rinkimuose P.Porošenkai jis ne kenkia, o tik padeda.

Kaip ir daugelis Ukrainos politikos ekspertų, Kijeve gyvenanti N.Mečetnaja mano, kad būtent milijardieriaus gebėjimas vaisingai dirbti su įvairiomis politinėmis jėgomis ir yra jo fenomeno ašis.

„Jis sugebėjo įtikti visiems, bet reputacijos nesusiteršė, netapo priklausomas“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo žurnalistė.

„Štai šiandien sutikau pagyvenusią moterį, kuri man patarė už jį balsuoti. Aš jos ir klausiu: „Jis jums patinka?“

Moteris atsakė: „Pirmiausia jis padorus vyras, turi keturis vaikus. Antra, jis nesmerkia savo konkurentų ir nepila ant jų pamazgų.

Visi jau pavargę nuo nesantaikos, o jis šiame griūvančiame pasaulyje įkūnija stabilumą ir patikimumą.“ Štai ką mano paprasti žmonės“, – tęsė N.Mečetnaja.

Anot žurnalistės, už P.Porošenką ketina balsuoti ir tie žmonės, kurie nenori prezidento poste matyti J.Tymošenko. O tokių nemažai.

„Žmonės pradeda abejoti Julija – jos nuoširdumu ir galimybėmis išgelbėti Ukrainą.

Dažnai įtarinėjama, kad ji yra Vladimiro Putino žmogus. Įtarimai kilo, kai ji būdama premjerė iš Rusijos pradėjo pirkti dujas už nepagrįstai didelę kainą“, – patvirtino A.Kumža.

Bandydama „Lietuvos rytui“ apibūdinti P.Porošenkos asmenybę N.Mečetnaja taip pat žavėjosi darnia verslininko šeima.

Su trejais metais vyresne žmona širdies chirurge Maryna jis sugyveno 4 vaikus – du sūnus ir dvi dukteris. Vyriausias sūnus jau sulaukęs pilnametystės, kiti trys vaikai – paaugliai.

„Vaikų viešumoje nematyti, bet savo žmoną jis myli, tai akivaizdu. Jis labai gerai apie ją atsiliepia.

Mano draugė prieš porą mėnesių matė juos oro uoste – kaip jie apsikabino ir bučiavosi.

Niekas nepastebėjo, kad jis būtų turėjęs ydingų santykių“, – žavėjosi N.Mečetnaja.

Kaip rašo Ukrainos žiniasklaida, P.Porošenka ir jo būsimoji žmona susipažino dar studijų metais. Jų meilės romanas užsimezgė po pažinties diskotekoje žiemos sesijos metu.

„Po egzamino svajojau tik apie vieną dalyką – miegą, bet draugai mano svajonei neleido išsipildyti, – žiniasklaidai yra pasakojusi milijardieriaus žmona. – Jie mane ištempė iš namų į diskoteką. Ten ir susipažinau su būsimuoju vyru.“

Po pusmečio pora ėmė susitikinėti. „Tai buvo fejerverkas! Mes susitikdavome kasdien ir kiekvienas išsiskyrimas tapdavo didžiausia problema. Tie metai buvo įdomūs, audringi. Emocijos liejosi per kraštus“, – žurnalistams pasakojo medikė.

Dar viena P.Porošenkos savybė, pelniusi jam tautos pagarbą, – drąsa per kruvinus šios žiemos įvykius Kijevo Nepriklausomybės aikštėje – Maidane.

Mat P.Porošenka buvo vienintelis Ukrainos oligarchas, kuris išdrįso atvirai paremti revoliucinį judėjimą, šiemet nuvertusį V.Janukovyčiaus režimą.

„Jis nuolat eidavo į priekines barikadų linijas, derėdavosi su konfliktuojančiomis jėgomis, kad būtų išvengta aukų. Jis buvo tarp žmonių“, – sakė įvykius Ukrainoje atidžiai stebintis A.Kumža.

„Jis gynė Maidano aktyvistus ir netgi važiuodavo jų palaikyti į teismą“, – antrino N.Mečetnaja.

Anot Rytų Europos studijų centro (RESC) analitiko Mariaus Laurinavičiaus, toks P.Porošenkos elgesys įrodė, kad jis yra idėjinis žmogus, o ne pinigų vergas.

„Maidaną palaikė didžioji dalis Ukrainos oligarchų, bet slaptai. O jis rizikavo savo verslu ir metė atvirą iššūkį V.Janukovyčiui. Nebuvo jokių garantijų, kad revoliucija laimės.

Tai reiškia, kad pinigai jam nėra svarbiausias dalykas. Tai rodo, kad politika jam nėra tik dar vienas būdas daryti verslą, kaip daug kam Ukrainoje atrodo“, – pažymėjo M.Laurinavičius.

Beje, posovietinėse Ukrainos revoliucijose dalyvavęs P.Porošenka pavadinamas ir „revoliucijų generaliniu direktoriumi“.

Populiaru manyti, kad milijardierius buvo pagrindinis Oranžinės revoliucijos ar pastarojo sukilimo finansinis rėmėjas. Tiesa, pats P.Porošenka tai neigia.

„Tikrai neduodu pinigų daugiau nei šimtai tūkstančių kitų žmonių“, – ankstyvą pavasarį tvirtino oligarchas.

Tiesa, Šokolado Karalius, kurio saldumynus pernai atstūmė Rusija, pageidauja nebūti vadinamas oligarchu. Mat šis titulas Ukrainoje paprastai reiškia korumpuotą žmogų, kuris kapitalą susikrovė neskaidriu būdu.

Tačiau M.Laurinavičius kategoriškai laikėsi savo nuomonės.

„Jis yra Ukrainos oligarchas, ir viskas tuo pasakyta. Net teoriškai negali būti, kad jis visiškai švariai viską uždirbo, nes bent jau anksčiau Ukrainoje sistema buvo tokia, kad oligarchai be nešvarių žaidimų susikrauti kapitalo negalėjo.

Ir jis negali būti išimtis. Privatizacijos pradžia Ukrainoje absoliučiai susijusi su kriminalu ir korupcija“, – neabejoja ekspertas.

P.Porošenkos turtų kilmė ir yra bene vienintelis dalykas, kurį jam galima prikišti.

Tiek A.Kumža, tiek M.Laurinavičius daug metų seka Ukrainos įvykius, yra bendravę su verslo magnatu ir apie jį atsiliepia labai palankiai.

„Nesu nieko blogo apie jį girdėjęs, – šypsojosi A.Kumža. – Nepaisant pasakiškų turtų ir milžiniškos įtakos, jis yra mielas ir bendraujantis žmogus.

Jis yra protingas, puikiai kalba angliškai, pasisako už eurointegraciją. Mano galva, visas savo valstybines misijas P.Porošenka atliko labai profesionaliai, žmonės patikėjo, kad jis yra efektyviai dirbantis ir sąžiningas valstybės vadybininkas.“

Panašus politiko įvaizdis išliko ir M.Laurinavičiaus atmintyje.

„Iš asmeninio bendravimo patirties galiu pasakyti, kad P.Porošenka yra geriausias pasirinkimas Ukrainai.

Jis yra europietiškesnis už visus Ukrainos lyderius – premjerą Arsenijų Jaceniuką, nacionalistų lyderį Olehą Tiahnyboką ir kitus. Jis neturi pozos, nevaikšto pasipūtęs, moka tartis“, – kalbėjo ekspertas.

M.Laurinavičius pateikė pavyzdį: kai minėti lyderiai – tuomet dar opozicijos – pernai lapkritį dalyvavo Vilniuje vykusiame Rytų partnerystės susitikime, jie niekaip negalėjo susitarti, kaip prie vieno stalo surengti spaudos konferenciją.

„Atrodo, visi už europinį pasirinkimą, bet vis tiek teko ilgai derintis. Vienam netiko viena, kitam – kita. Vienintelis P.Porošenka pasijuokė, kad pas juos visada taip, ir pasakė: „Kaip reikės, taip ir darysiu, aš juk atvykau į svečius“, – pasakojo RESC analitikas.

M.Laurinavičiaus nuomone, P.Porošenkos pirmavimą apklausose galėtų paaiškinti ir tai, kad jis priimtinas ne tik provakarietiškai nusiteikusiai Vakarų Ukrainai, bet ir Rusijai simpatizuojantiems šalies rytams.

„Ten jis laikomas geru ūkininku – panašiai kaip pas mus Algirdas Brazauskas. Vyrauja nuomonė, kad jei P.Porošenka sugebėjo sukurti verslą, sugebės ir valdyti valstybę“, – dėstė M.Laurinavičius.

Tokią nuomonę patvirtina ir Ukrainos žurnalistai.

„Jis negarsėja radikaliais pareiškimais, yra sėkmės lydimas verslininkas, šeimininkiškas žmogus. Turtingas, todėl nevogs. Taip jis čia vertinamas“, – Luhansko žurnalisto Deniso Kirkačiaus žodžius citavo naujienų portalas „Korespondent“.

Ką ukrainiečiams žada pats P.Porošenka?

„Mano prezidentinė programa yra Asociacijos susitarimas su ES“, – praėjusį savaitgalį susitikęs su rinkėjais Pietryčių Ukrainoje apibendrino milijardierius.

Jis įtikinėja – prisitaikymas prie ES kriterijų padės padaryti Ukrainos ekonomiką efektyvią, kovoti su korupcija, sukurti nepriklausomą teisinę sistemą.

Politikas ketina paskirti vicepremjerą, kuris rūpintųsi Europos integracijos reikalais, o kiekvienoje ministerijoje atsirastų po pareigūną, kuris užtikrintų susitarimų su Vakarais vykdymą ir valdžios institucijų bendradarbiavimą.

P.Porošenkos žodžiais, jei ukrainiečiai suteiks jam progą, jis pasistengs pasirašyti ekonominę Asociacijos susitarimo su ES dalį jau kitą mėnesį, o nuo 2015-ųjų ukrainiečiai galbūt galėtų vykti į Šengeno zoną be vizų.

Jis taip pat pasirūpinsiąs, kad žmonės turėtų kuo mažiau reikalų su biurokratais – bus sukurta elektroninė vyriausybė, todėl gyventojai galės reikalus tvarkyti internetu. Drauge būsianti išguita ir kyšininkavimo kultūra.

Oligarchas tvirtina, jog tapęs šalies vadovu pagerintų klimatą pradedantiems verslininkams.

Naujienų portalo „Kyiv Post“ žurnalistė Katia Gorčinskaja, lydėjusi kandidatą per minėtą vizitą į šalies pietryčius, atkreipė dėmesį į svarbią detalę, kuri parodė P.Porošenkos siekį švelniais metodais suvienyti nepaskelbto karo išdraskytą Ukrainą.

Anot K.Gorčinskajos, jis per savo rinkimų kampaniją Rytų ir Vakarų Ukrainos gyventojų skirtumus bando pavaizduoti kaip privalumą, o ne trūkumą.

„Anksčiau politikai nekart naudojosi ukrainiečių kalbos ir kultūros skirtumais, kad paskatintų baimę ir sutelktų prorusiškų ar proeuropietiškų rinkėjų balsus.

Bet P.Porošenkos komandos narys Jurijus Lucenka (buvęs vidaus reikalų ministras. – Red.) kalba apie tai, kaip gerai, kad ukrainiečiai yra tokie skirtingi. Ir aš manau, jog labai gerai, kad jie apie tai pradėjo kalbėti“, – rašė žurnalistė.

P.Porošenka kelionės metu kvietė žmones jį išrinkti jau per pirmąjį rinkimų ratą: „Įsivaizduokite, kad jūs turėsite šalies vadovą jau gegužės 26-ąją.“

Kam, anot jo, laukti dar tris savaites? Kam leisti iš biudžeto papildomus milijonus grivinų, jeigu galima vienu mostu išsirinkti prezidentą, kuris padarys šalį saugesnę, grąžins ekonomikos augimą ir ukrainiečiai pagaliau ims gyventi kitaip?

P.Porošenkos kalbos skamba optimistiškai – nuo pusmetį trunkančių neramumų pavargę žmonės tikriausiai grįžta namo geriau nusiteikę.

Tačiau net ir išsirinkę šį turtuolį prezidentu ukrainiečiai šviesaus rytojaus turės palaukti. Ir, ko gero, dar labai ilgai.

„Ukrainai yra kilęs didelis pavojus ir daug kas šiuos prezidento rinkimus mato kaip išganymą. Taip, tai principiniai rinkimai.

Svarbu, kad jų niekas nesutrukdytų, kad rinkimai būtų laisvi ir juos pripažintų tarptautinė bendruomenė. Tai būtų ženklas, kad Ukraina yra demokratinė šalis ir pati gali spręsti savo klausimus“, – „Lietuvos rytui“ teigė buvęs Lietuvos ambasadorius A.Kumža.

Tačiau pašnekovas pabrėžė, kad šie rinkimai yra pervertinami: „Jie nėra esminiai, nors apie juos labai daug šnekama.

Jei gegužės 25-ąją Ukraina ir išsirinks prezidentą, tas prezidentas atsibus toje pačioje Ukrainoje, kurios teritorinis vientisumas yra pažeistas, kurioje vyksta savotiškas nepaskelbtas karas, žūsta žmonės, liejasi kraujas, visi gyvena jausdami įtampą, negali ramiai dirbti, mokytis.“

„Jis ras tą pačią tuščią išvogtą valstybės kasą, sugriuvusią ekonomiką, demoralizuotus, susipykusius, sukiršintus žmones, paralyžiuotas valdžios institucijas ir kariuomenę, kuri nepajėgi duoti priešui atkirčio.

Jeigu jūs klausiate, ar P.Porošenka pajėgus išspręsti problemas, kurias čia minėjau, tai atsakymas yra trumpas – ne. Klaidinga turėti iliuzijų, kad prezidentas, kurio galios bus mažesnės, negu turėjo V.Janukovyčius, gali iš esmės pakeisti situaciją.

Jeigu būtų lemta tas problemas išspręsti, Ukraina jau dabar galėtų jas spręsti.

Ukraina dabar – parlamentinė respublika. Aukščiausioji Rada yra teisėtai išrinkta ir ji galėtų atlikti aktyvų vaidmenį.

Šiuo metu susidaro įspūdis, kad valdžia atidėlioja problemų sprendimą ir siekia išlošti laiko.

Mano galva, šiandien šaliai atsistoti ant kojų – išsimokėti skolas ir įvykdyti bent minimalias reformas – reikia ne 3 ir net ne 17 mlrd., o mažiausiai 40–60 mlrd. JAV dolerių be didelių sąlygų ir greitai.

Jai taip pat reikėtų aktyvesnio JAV ir Vakarų įsikišimo, nes Ukraina šiandien nepajėgi viena apsiginti.

Ir čia yra atsakymas – nafta ir dujos. Jeigu naftos kainos ir toliau viršys 100 JAV dolerių už barelį, jeigu Europa ir toliau bus tokia ištikima „Gazprom“ vamzdžiui, lūžio bus sunku tikėtis“, – mano A.Kumža.

Kad kritinė Ukrainos padėtis nepasikeis per naktį, vilčių nepuoselėja ir N.Mečetnaja.

„Man atrodo, kad aš pripratau prie karo. Tai tapo mūsų kasdienybe, – nusiminusi kalbėjo ukrainietė. – Kas toliau? Niekas nežino. Diversijos gali trukti dar keletą mėnesių, o vėliau arba Rusija nurims, arba bus naujas konflikto etapas.

V.Putinas absoliučiai nenuspėjamas, įsivaizduoja esąs naujas Napoleonas.

Jei jis paleis Ukrainą į ES, tai bus smūgis jo imperijai. Praradę Ukrainą jie liks Azijoje“, – samprotavo N.Mečetnaja.

P.Porošenka gimė 1965 m. rugsėjo 26 d. Ukrainos pietuose – Odesos srityje.

1989 m. baigė tarptautinių ekonominių santykių studijas Kijevo valstybinio universiteto Tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės fakultete.

Prekiavo kakavos pupelėmis, įsigijo keletą konditerijos įmonių ir 1996 m. įsteigė įmonę „Roshen“, kuri tapo didžiausia konditerijos gamintoja Ukrainoje. 2006 m. „Roshen“ įsigijo Klaipėdos konditerijos fabriką.

P.Porošenkai dar priklauso televizija „5 kanal“, keletas automobilių ir autobusų gamyklų, laivų statykla ir keletas kitų įmonių.

1998 m. P.Porošenka pirmą kartą išrinktas į Ukrainos Aukščiausiąją Radą kaip Jungtinės socialdemokratų partijos, lojalios prezidentui L.Kučmai, narys. 2001 m. jis padėjo įkurti Regionų partiją.

Vėliau prisijungė prie opozicinio V.Juščenkos bloko „Mūsų Ukraina“. 2004 m. V.Juščenkai tapus prezidentu, P.Porošenka paskirtas Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos vadovu. Premjere tapo J.Tymošenko.

Juodu susipyko ir 2005-aisiais buvo atleisti, kaip ir kiti ministrų kabineto nariai. 2009 m. V.Juščenka P.Porošenkai skyrė užsienio reikalų ministro portfelį. Šias pareigas jis ėjo nuo 2009 m. spalio iki 2010 m. kovo.

Kai 2010 metų pradžioje V.Janukovyčius buvo išrinktas prezidentu, jis atleido V.Juščenkos ministrų kabinetą. Bet 2012-ųjų kovą P.Porošenka sutiko Mykolos Azarovo vyriausybėje užimti ekonominio vystymosi ir prekybos ministro postą. Šias pareigas P.Porošenka ėjo iki 2012 m. gruodžio.