Vokiečių istorikas H. A. Winkleris: „Mes ginsime Baltijos šalis“

„NATO sutarties penktajame straipsnyje teigiama, kad vienos NATO narės užpuolimas yra išpuolis prieš visą Aljansą. Tai yra kolektyvinės gynybos esmė.

Jeigu penktasis straipsnis nustos galioti, tuomet NATO žlugs. Tai jau keltų grėsmę mūsų pačių saugumui“, – įsitikinęs H.A.Winkleris.

Gimęs 1938 metais tuometiniame Kenigsberge, o šiuo metu žymiausias Vokietijos istorikas išgarsėjo savo knyga „Ilgas kelias į Vakarus“.

Iki 2007 metų jis dėstė Berlyno Humboldtų universitete. Rugsėjo mėnesį Vokietijoje pasirodys jo knygos „Vakarų istorija“ trečias – paskutinis – tomas „Nuo šaltojo karo iki sienos žlugimo.“

Istorikas neliko Ukrainos įvykių nuošalyje. Dar balandžio mėnesį, kai vokiečių politikai ir gyventojai ėmė simpatizuoti Vladimiro Putino Rusijai, nors ji, pažeisdama tarptautinę teisę, jėga prisijungė Krymą, H.A.Winkleris, paskelbęs esė savaitraštyje „Der Spiegel“, bandė išvaikyti dūmus, aptemdžiusius kai kurių „suprantančiųjų Rusiją“ akis.

Anot vokiečių istoriko, tai „gryniausios formos rasinis nacionalizmas“.

„Jeigu Vokietija gyventų vadovaudamasi tais pačiais principais kaip šių dienų Rusija, būtų galima lengvai įsivaizduoti, kokias žemes galėtume susirinkti – nuo Kenigsbergo iki Strasbūro“, – tokį kontrargumentą tuomet pateikė jis.

Šios nacionalistinės idėjos liko Vokietijos istorijos archyvuose.

Vokiečių žurnalistai šiuo metu sunerimę: ar tik vokiečiai nenukrypsta nuo kelio į Vakarus? Kai kurie vokiečiai neslepia savo abejonių dėl Vokietijos narystės Europos Sąjungoje ir NATO.

„Bendros krypties, kad būtų abejojama Vakarų vertybėmis, aš nematau, tačiau matau bandymus, tiek kairiojo, tiek dešiniojo politinio spektro pakraščiuose, ir ne tiktai ten, nebelaikyti kai kurių dalykų, kurie išplaukia iš mūsų sąsajų su Vakarais, savaime suprantamais“, – teigė istorikas interviu iš karto keliems Vokietijos dienraščiams.

Vis dėlto atrodo, kad abejonės dėl ES ir NATO nėra vien politinio spektro paraštės.

Apklausa, kurią birželio pradžioje atliko nuomonių tyrimo institutas TNS, parodė: 45 proc. vokiečių norėtų matyti savo šalį įsitvirtinusią Vakarų įtakos sferoje. 49 proc. norėtų, kad Vokietija būtų tik tarpininkė. Kitaip sakant, neutrali valstybė.

H.A.Winkleris bando paaiškinti šias abejones istoriniais atsakymais. Pasak jo, Vokietija nėra klasikinė suvereni nacionalinė valstybė, kokia buvo Vokietijos reichas.

„Beveik puspenkto dešimtmečio mes neturėjome visiško suvereniteto.

Per šį laikotarpį egzistavome globalinės politikos nišoje.

Ši riboto suvereniteto patirtis vis dar turi pasekmių šiandien. Daugelis vokiečių vis dar jaučia simpatijas tokiai Vokietijos idėjai, kuri vaizduoja šalį kaip didžiulę Šveicariją Vidurio Europoje.

Mes – postklasikinė nacionalinė valstybė, viršnacionalinių sąjungų, tokių kaip ES ir NATO, narė: turime suvokti šias narystes ir kaip įsipareigojimą ir įrodyti solidarumą su kitomis narėmis, bet pirmiausia savikritiškai susimąstyti“, – tvirtino H.A.Winkleris.

Ką istorikas apskritai turi galvoje sakydamas, kad Vokietija nuėjo ilgą kelią į Vakarus? Argi ji ne visada buvo įsišaknijusi Vakaruose?

„Ilgas kelias į Vakarus reiškia, jog Vokietija labai vėlai tapo demokratine valstybe, o ir Vakarų politinę kultūrą priėmė daug vėliau nei kitos senosios tautos.

Šiam atsivėrimui prireikė dviejų pasaulinių karų.

Vokietijoje tik 1945 metais buvo įvesta veiksminga reprezentatyvi demokratija, pasiruošusi gintis ir pasiryžusi mokytis iš Veimaro respublikos klaidų.

Tai buvo darbas, kurio ėmėsi išminties pasisėmę veimariečiai kartu su sąjungininkais, pirmiausia JAV, o to darbo vaisiai nusėdo Bonos konstitucijoje.

1990 metais, Vokietijai susivienijus, šis ilgas kelias į Vakarus tapo visos Vokietijos laimėjimu“, – kalbėjo istorikas.

Šių metų sausio pabaigoje sveikindamas NATO saugumo konferencijos Miunchene dalyvius Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas pasisakė už tai, kad Vokietija prisiimtų didesnę atsakomybę ES ir NATO.

Pasak jo, negalima sakyti vien tik „ne“, kai kalbama apie karinius įsipareigojimus. Prieš porą savaičių prezidentas dar kartą viešai pasigedo aktyvesnės Vokietijos užsienio politikos.

H.A.Winkleris visa širdimi pritaria J.Gauckui.

„Kariniai įsipareigojimai, pavyzdžiui, iš humanitarinių paskatų, remiantis Jungtinių Tautų „atsakomybe ginti“ yra mūsų užsienio politikos pagrindas. Tas pats principas galioja, kai grėsmė kyla Šiaurės Atlanto sąjungos nariams“, – pakartojo jis.

Pasak vokiečių istoriko, svarbiausia iš istorijos padaryti teisingas išvadas.

„Iki tūkstantmečio pabaigos Vokietijoje, ypač tarp kairiųjų, prisimenant Osvencimą buvo paplitusi nuomonė, jog Vokietija neturėtų kištis net ir tokiais atvejais, kai kitos Vakarų demokratinės šalys imtųsi ginti civilius gyventojus, jeigu būtų sunkiai pažeista tautų teisė, pavyzdžiui, genocido atveju.

Jeigu Vokietija tokiais atvejais laikytųsi nuošalyje ir sakytų: mes iš principo nesiimame veiksmų kaip kiti, tai būtų pavojingas naujas kelias.

Nacių nusikaltimai negali priversti mūsų su mažesniu jautrumu nei kiti reaguoti į žmogaus teisių pažeidimus.

Pasimokyti iš istorijos – vadinasi, atsakingai elgtis dabar. Neturime teisės nusigręžti ir tuo labiau neturime teisės eiti ypatingu keliu“, – įspėjo istorikas.

Jeigu Vokietija, laikydamasi savo įsipareigojimų, privalo ginti Baltijos šalis, tai gal ji gintų ir Ukrainą, kurią puola Rusija?

„Kai valstybė nėra NATO narė, viskas atrodo visiškai kitaip. 2008 m. JAV prezidentas George’as W.Bushas siekė, kad Ukraina ir Gruzija įstotų į NATO, tačiau tam pasipriešino Vokietija ir Prancūzija. Abi šalys nebuvo tam pasiruošusios.

Gruzija Michailo Saakašvilio valdymo metu vykdė gana agresyvią politiką, o Ukrainoje niekada nebuvo sutarimo dėl narystės NATO. Tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pasisakė už narystę, tačiau premjerė Julija Tymošenko vengė tokio įsipareigojimo.

Turint omenyje išskirtinius šių valstybių santykius su Rusija, kyla grėsmė, kad šių šalių priėmimas į NATO išprovokuos pateisinamą Rusijos baimę dėl apsupties“, – daro išvadą istorikas.

Ar tai reiškia, kad tokios šalys kaip Ukraina priklauso Rusijos įtakos sferai ir dėl to yra mažiau suverenios nei kitos valstybės?

Nejau H.A.Winkleris taip pat ragina atsižvelgti į Rusijos interesus?

„Daugeliu aspektų Vakarai yra priklausomi nuo Rusijos kaip partnerės.

Parodyti, kad mes atsižvelgiame į opius Rusijai klausimus, kai imame kalbėti apie senus, istorinius šios šalies saitus, yra pagrįstas ir pamatuotas požiūris“, – atremia istorikas.

Pasak jo, atsižvelgti į Rusijos saugumo interesus Vakarai gali tol, kol Rusija elgiasi civilizuotai ir laikosi susitarimų.

„Jeigu Rusija sugrįš prie tautų teisės, ir Vakarų linija liks tokia, kokia yra. Tai aiškiai pasakė ir Barackas Obama, kuris, skirtingai negu jo pirmtakas, nesiekia, kad Ukraina stotų į NATO.

Taigi viskas priklauso nuo to, kaip elgsis Rusija. Vakarai labai skirtingai elgiasi su NATO ir ne NATO nariais“, – tvirtino vokiečių istorikas.

Ar Vakarai padarė klaidų santykiuose su Rusija? Vis pasigirsta priekaištų, jog Vakarai neatsižvelgė į Rusijos interesus, leisdami vieną po kitos priimti Varšuvos pakto valstybes į Aljansą.

„Vakarai elgėsi teisingai“, – ramina H.A.Winkleris. Ir paragino įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei Rytų ir Pietryčių Europos valstybės nebūtų buvusios priimtos į transatlantinę bendruomenę.

Tikėtina, kad būtų susidariusi tokia pat karinio ir politinio nestabilumo ir nepakantos demokratijai zona, kokia egzistavo tarpukario laikotarpiu, ir nacionalistinės jėgos būtų paėmusios viršų.

„Taikios revoliucijos 1989 metais buvo sukilimas prieš savavališką Europos padalijimą po Jaltos konferencijos 1945 m.

Rusija neturėjo jokios teisės apriboti laisvų tapusių šalių teisės tapti karinės sąjungos narėmis. Be to, Vakarai Sovietų Sąjungai niekada nežadėjo neplėsti Aljanso į Rytus – toks tvirtinimas tėra legenda. Visi tuo metu padaryti įsipareigojimai liečia tada dar egzistavusios VDR teritoriją“, – tvirtina vokiečių istorikas.

Pasak jo, dešimtajame dešimtmetyje Vakarai aktyviai siekė suartėti su Rusija ir rimtai priėmė Michailo Gorbačiovo pareiškimą, kuriame jis pasakė, kad Vakarų vertybės galioja visur, įskaitant ir Rusiją.

Jei Rusija būtų ėjusi šiuo keliu, net ir jos narystė transatlantinėje bendruomenėje būtų įsivaizduojama. Tačiau atoveiksmis prasidėjo dar Boriso Jelcino laikais ir tik pagreitėjo atėjus V.Putinui.

„1997 metais pasirašydami Aljanso ir Rusijos susitarimą Vakarai, panašiai kaip 1990 metų susitarime dėl VDR, pažadėjo tik tuo atveju, jeigu Rytų ir Vidurio Europos valstybės bus priimtos į NATO, nedislokuoti jose branduolinių ginklų ir didesnių kariuomenės dalinių.

Tai vienašališkas NATO valstybių įsipareigojimas, kuris buvo padarytas atsižvelgiant į to meto saugumo situaciją.

Šiandien kyla klausimas, aš ši situacija dar aktuali?

Vakarai gerai daro laikydamiesi šio įsipareigojimo: tai reiškia, kad NATO pasienyje dislokuojami mažesni kariniai daliniai, bet tai neprieštarauja to meto susitarimui“, – įsitikinęs H.A.Winkleris.

Istoriko nuomone, NATO dabar turėtų sustiprinti savo karines pajėgas rytiniame pasienyje, kad būtų aiškiai pasakyta, jog 5-asis straipsnis galioja ir naujosioms narėms.

„Nemanau, jog V.Putinas yra toks asmuo, kuris rinktųsi nereikalingą riziką.

Jis yra politikas, pasinaudojantis galimybėmis, tačiau kol kas jis realiai vertindavo riziką, susijusią su jo veiksmais.

V.Putinas žinojo, kad Krymo aneksija kelia mažą pavojų. Dabar labai svarbu aiškiai pareikšti, jog ekspansinė politika, ypač tokiu atveju, jei būtų įvykdytas išpuolis prieš NATO narę, sukeltų labai sunkių padarinių.

Tačiau tai jis šiuo metu žino.

Antra vertus, Rusijoje yra nacionalistinių jėgų, kurios jau dabar priekaištauja V.Putinui, neva jis nesugeba atsispirti Vakarų spaudimui. Kartais atrodo, kad V.Putinas kaip tas Johanno Wolfgango Goethe’s burtininko mokinys, kuris negalėjo atsikratyti savo įsivaizduojamų dvasių“, – mano istorikas.

Pasak jo, Baltijos šalių aneksijos atveju Rusija įgytų nualintą teritoriją, kuri ekonomiškai dar labiau apsunkintų ir taip jau nelengvą jos ekonominę situaciją – čia nematyti jokio augimo.

Kol kas V.Putinas laikosi principo „skaldyk ir valdyk“ ir neabejotinai stengiasi įkalti pleištą į Vakarų aljansą.

„Jei kalbėsime apie rusų mažumą Baltijos valstybėse, V.Putinas tikrai sužinos, kad jo galimybės ten yra faktiškai nulinės. Mažuma tose šalyse jaučiasi gana patogiai. Tačiau šiuo metu yra mažiausiai trys Europos Sąjungos valstybės narės, dėl kurių kyla klausimų, ar jos liks Vakarų demokratijų gretose. Tai yra Vengrija, Rumunija ir Bulgarija“, – sakė mokslininkas.

Susirėmimai Rytų Ukrainoje – ne vieninteliai. Pasaulyje vyksta globalinė kova tarp autoritarinių ir demokratinių valstybių. Kaip visa tai baigsis?

„Manau, kad neatimamų žmogaus teisių, įstatymo viršenybės ir atstovaujamosios demokratijos idėjos turi kone griaunamąją galią. Pažvelkite į Kinijos „Chartiją 08“.

Man šis dokumentas yra lygiavertis 1776 metų Virdžinijos teisių deklaracijai ar 1789-aisiais Prancūzijos Nacionaliniame Susirinkime paskelbtai Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijai.

Žmogaus teisių aktyvistai remiasi 1948 metų Jungtinių Tautų Visuotine žmogaus teisių deklaracija, kuri atspindi vakarietiškas vertybes ir galioja visame pasaulyje, bent jau popieriuje.

Aš kaip niekada esu įsitikinęs, kad, nepaisant visų silpnybių ir prieštaravimų, Vakarai turi šviesią ateitį.

Kai naujai susiformavusi vidurinė klasė Kinijoje pradės suvokti savo interesus ir atras įstatymo viršenybės vertę, egzistuojanti galios struktūra praras savo pamatą.

Tai yra procesas, kurio per ilgalaikę perspektyvą negali sustabdyti jokia valdžia. Tai taip pat galioja kai kurioms arabų šalims su tam tikrais apribojimais.

Tiesiog turime būti kantrūs. Devintajame dešimtmetyje niekas nelaukė, kad laisvės judėjimas Lenkijoje atves prie Rytų bloko žlugimo.

Todėl būtų didžiulė klaida manyti, kad autoritarinės sistemos yra nesugriaunamos“, – perspėjo vokietis.