Ukraina galėjo ginklu pasipriešinti Rusijos armijai žymiai geriau ir išvengti ne tik tragiškų pralaimėjimų, bet galbūt net ir priverstinių paliaubų – jei tik kariuomenė būtų buvusi geriau aprūpinta ginkluote bei jai būtų tinkamai vadovauta.
Taip „Lietuvos rytui“ tvirtino bene skaudžiausio Ukrainos pralaimėjimo – Ilovaisko „katilo“ - pragare išlikę savanorių bataliono „Donbas“ kariai. „Mus tiesiog pasiuntė į mirtį, tiesiai į rusų patrankas, nes norėjo mumis atsikratyti“, – kategoriškai tvirtina kai kurie iš jų. Apie kerštą jie kol kas nekalba – bent atvirai, nes didžiausias jų rūpesti dabar – nelaisvėje vis dar liekantys ginklo draugai.
Tragedija – lūžio taškas
Strategiškai svarbų Ilovaisko miestą, kurio paėmimas būtų leidęs Ukrainos reguliariajai kariuomenei bei savanorių batalionams galutinai suveržti apsupties žiedą aplink separatistų citadeles Donecką ir Luhanską, ukrainiečiai mėgino šturmuoti kelis kartus. Lemiamas mūšis užvirė rugpjūčio viduryje ir truko kelias savaites, tačiau didžioji jo dalis buvo tiesiog Ukrainos pajėgų agonija.
Mat į miestą įėjus kariuomenei ir savanorių batalionams, juos užgriuvo į Ukrainą tiesiai ir atvirai įsiveržusi Rusijos kariuomenė su sunkiąja technika bei artilerija.
Ukrainos pajėgos buvo apsuptos mieste, po to, net ir pačiam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pažadėjus „žaliąjį koridorių“, pakliuvo į dar gilesnius spąstus – susispaudusios ir visiškai atvirai judėjusios ukrainiečių kolonos buvo tiesiog sušaudytos mieste ir jo apylinkėse, kaip taikiniai kariniame poligone per mokymus.
Rusai, uždarę „katilą“, ukrainiečius jame apsupo net trigubu žiedu.
Gyvi išliko daugiausiai tie, kurie, atsidūrę priešais rusų patrankas, nusprendė pasiduoti į jiems į nelaisvę, arba atsitiktinai praslydę pro apsuptį – pastarieji iš „katilo“ pavieniui ir ar grupelėmis išeidinėjo dar net ir po mėnesio ar pusantro.
Rimtos pagalbos apsuptieji taip ir nesulaukė, o Antiteroristinės operacijos štabas bei gynybos ministerija vis delsdavo priimti svarbius sprendimus – pavyzdžiui, duoti įsakymą veržtis iš miesto.
Ilovaiske Ukraina, skirtingais skaičiavimais, neteko nuo šimto iki kelių šimtų karių, daugybės įvairios karinės technikos, šimtai pateko į nelaisvę ir vėliau buvo perduoti vadinamajai „Donecko liaudies respublikai“. Ten iki šiol laikoma ir nežinia, ar apskritai bus išleista apie šimtą vien bataliono „Donbas“ kovotojų.
Ukraina guodžiasi, kad rusų kariuomenės nuostoliai, įvairiais duomenimis, šiame susirėmime greičiausiai buvo ne maženi, nei ukrainiečių ir kad po šio mūšio Kremlius apskritai atsisakė ambicijų plėsti karinę invaziją į Ukrainą.
Tačiau svarbiausia – Ilovaisko kautynės tapo lemiamu postūmiu Kijevui vėl sėsti ten, kur jį visą laiką stūmė Kremlius – prie derybų su juo ir jo remiamais separatistais stalo, sudaryti paliaubas ir taip „užšaldyti“ situaciją.
Valdžia mėgina išsisukti?
Oficialių ir aiškių atsakymų, kokios buvo pagrindinės Ilovaisko tragedijos priežastys, iki šiol nėra – vis dar vyksta Ukrainos generalinės prokuratūros, specialios parlamentinės komisijos tyrimai.
Tačiau Ukrainos prezidentas Petro Porošenka yra lakoniškai numetęs, kad pagrindinė tragedijos priežastis buvo tai, jog „pagalba uždelsė tris dienas“. Šiomis dienomis vienas iš aukščiausių tyrimui vadovaujančių prokurorų Anatolijus Matiosas paskelbė, jog „domino efektą“ sukėlė iš pozicijų savo valia pasitraukęs batalionas „Prieškarpatė“.
Parlamentinės komisijos vadovai ėmė kaltinti karinę ir politinę valdžią, kad ši ieško atpirkimo ožių, pastarosios kai kurie atstovai ginasi, kad visa Ilovaisko operacija buvo suplanuota „nepriekaištingai“ ir palaiminta paties prezidento.
Tuo tarpu vieni iš autoritetingiausių Ukrainos karinių ekspertų bei pilietinių aktyvistų Jurijus Butusovas ir Dmitrijus Tymčiukas pareiškė, jog esminis klausimas – kaip karinė ir politinė vadovybė galėjo nenuspėti tiesioginės Rusijos armijos invazijos, jai nepasiruošti, apie ją ilgai nežinoti, o jei ir žinojo – greitai ir adekvačiai nereaguoti.
Pirmiausia – įsakydama greitai beužsidarančiame apsupties žiede prasčiau ginkluotos ir mažesnėms Ukrainos pajėgoms trauktis, skaidytis į taktines grupes, užimti saugesnes pozicijas.
Šiuos klausimus ekspertai adresavo pirmiausia Generalinio štabo vadovui Viktorui Muženko ir gynybos ministrui Valerijui Geletėjui, kurie pačiame mūšio įkarštyje dalyvavo kariniame Nepriklausomybės dienai skirtame parade Kijeve ir kabinosi apdovanojimus.
Juolab, kad šiomis dienomis kai kurie žemesnio rango kariniai vadai, dalyvavę operacijoje, ėmė liudyti, jog aukščiausia karinė ir politinė valdžia buvo informuota apie tai, kad Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą, rusų tankams dar kirtus sieną, tačiau nieko nesiėmė.
Prezidentas P.Porošenka praėjusį sekmadienį priėmė staiga jam įteiktą V.Geletėjaus atsistatydinimo pareiškimą. Neabejotina, kad pagrindinė jau ketvirto gynybos ministro nuo karo pradžios pasitraukimo priežastis – Ilovaiskas ir prezidento mėginimai reaguoti į augančią kritikos ir atsakomybės reikalavimų bangą.
Tačiau ar tokie žingsniai numaldys tuos, kurie savo akimis regėjo, kokia kaina buvo sumokėta už tik savo karjeromis mokančių generolų ir ministrų klaidas?
Blogi ženklai – iš pat pradžių
„Išdavystė ir neprofesionalumas“, – šaltai nukerta bataliono „Donbas“ karys Miroslavas, kovine pravarde Straikas, „Lietuvos rytui“ dar nebaigus klausimo apie tai, kas jo nuomone, lėmė Ilovaisko tragediją.
Jis, kaip ir kiti „Lietuvos ryto“ kalbinti bataliono kariai, tvirtina, kad Rusijos kariuomenei net nereikėjo skubėti į Ilovaiską jo šturmo metu – ji ten jau buvo išvakarėse. Pasak „Donbas“ kovotojų, juos paėmę į nelaisvę rusai jiems teigė, kad jie, aukštumose aplink Ilovaiską „iki pakaušių“ apsikasė rugpjūčio 7-9 dienomis, kai lemiamas šturmas prasidėjo tik po kelių dienų.
Pasak Straiko, patys rusai teigė, jog ukrainiečių pajėgos į miestą įeidinėjo prieš jų akis, ir jie tik laukė įsakymo atidengti ugnį bei stebėjosi, nesuprasdami, kodėl ukrainiečiai patys lenda jiems į nagus.
Be to, karys teigė, jog jau pirmas mėginimas įeiti į Ilovaiską, pasibaigęs keturių “Donbas” karių, tarp jų - bataliono vado pavaduotojo, žūtimi, turėjo tapti rimtu perspėjimo signalu, tačiau jokių išvadų iš to nebuvo padaryta.
Mat, pasak Straiko, tuomet ukrainiečiams giliau įėjus į miestą ir perėjus vieną iš pagrindinių viadukų, ant jo nebuvo paliktas apsauginis postas, kaip ir jokie kitos užtvaros, galinčios perspėti apie į užnugarį iš šonų ateinantį priešą.
Tuomet esą tik keli kariai patys sugalvojo grįžti prie viaduko, kurį aptiko jau beveik užminuotą ir iškart pateko į susišaudymą su separatistais.
„Po to buvo aiškinama, kad niekas nekaltas, taip jau išėjo“, - pasakojo Straikas.
Be to, pasak jo, naktį prieš lemiamą šturmą „Donbas“ kariai matė, kaip rusų arba separatistų artilerija iš „Luhansko liaudies respublikos“ bei Rusijos sankirtos nuosekliai „akėja“ ir, karių terminais tariant, „prišaudo“ plotus netoli Ilovaisko.
„Ir štai, mes turėdami tokius signaliukus sau už nugaros, vis tiek ten ėjome“, - skėsteli rankomis Straikas.
Viskas vedė į pražūtį
Pasak „Donbas“ kario, ukrainiečių pajėgos, kurias sudarė ne tik jo batalionas, bet ir kelių kitų savanorių batalionų bei kariuomenės kariai, apskritai buvo per menkos, kad pakankamai kontroliuotų miestą, tad mobilios separatistų grupės galėjo atakuoti juos, iš kur panorėjusios. Be to, paaiškėjus, kad apsupties žiedas užsidaro, į pagalbą buvo atsiųsta apie 200 naujų karių, iš kurių, Straiko teigimu, kariauti buvo pajėgūs tik koks pusšimtis, o kiti tuojau pat išsislapstė mokyklos, kurioje buvo įsikūręs batalionas, ir aplinkinių namų rūsiuose ir reikalavo juos kuo greičiau išvesti ir duoti jiems maisto.
„Taigi, vietoje to, kad mes iš ten kuo greičiau veržtumėmės su mūšiais, mes ten stovėjome ir mums siuntė „pagalbą“, kuri veikiau tapo balastu“, - pasakojo Straikas.
Pasak jo, Ilovaiske sutelktos pajėgos – apie 800 karių su sunkiąja technika ir artilerija – galėjo „prasikapoti“ kelią bet kurią kryptimi – net per Donecką, kur jų tikrai „niekas nelaukė“.
„Jeigu visa ta jėga, kuri ten buvo, būtų išeidinėjusi kitaip – su mobiliomis grupėmis, pati padalinta į kokias tai taktines grupes, tai mes būtume tikrai prasikapoję kelią. O mus sustūmė į tokią krūvą, kurią tiesiog paprasčiausiai ir bukai sušaudė.
Mums vis sakė „žaliasis koridorius, žaliasis koridorius“, o jo nebuvo. Tie, kurie vadovavo operacijai, tikrai negalėjo nežinoti, kad jokio koridoriaus nėra“, -- sakė karys. Pasak jo, kai kurie ukrainiečių artileristai, kartu pakliuvę į nelaisvę rusams, net teigė, jog jiems buvo liepta naikinti artilerijos ir reaktyvinių sistemų „Grad“ sviedinius prieš pasitraukiant – esą, kad nepatektų priešui.
Nesupranta, kaip liko gyvi
Straikas teigia pats nesuprantąs, kaip jam su grupe kitų bendražygių pavyko „prašokti“ tą pragarą, kuris užvirė, kai rusai atidengė ugnį į ukrainiečių kolonas, kurios, po nepavykusių derybų mėgino išeiti pro apsupties žiedą.
„Pirmosios minos dar į namus krito, o paskui jau aplinkui tik tankų bokšteliai lakstė, viena iš raketų man per porą metrų pro akis pralėkė, kai mes su mašina į priekį veržėmės“, - ugnies ir kraujo chaosą trumpai apibūdino karys.
Tačiau toliau sutrikę, jokių įsakymų ir plano neturintys ukrainiečiai, pakeliui paėmę sudaužyto sunkvežimio ekipažą su sužeistuoju, tiesiog kaktomis atsimušė į rusų karius su keliais šarvuočiais.
Nors pastarieji buvo, pasak Straiko, ne mažiau išsigandę ir sutrikę, ukrainiečiai, suprasdami, jog prasiveržti vis tiek nepavyks, po trumpų derybų ir tarpusavio ginčų jiems pasidavė.
Rusai, kario teigimu, vėliau juos perdavė į Donecką, tačiau ten jie buvo vos kelias valandas ir buvo greitai perduoti Raudonojam kryžiui – greičiausiai todėl, kad buvo iškeisti į Ukrainos pajėgų į nelaisvę paimtus rusų karius.
Kartu su Straiku į rusų nelaisvę patekęs Ivanas-Počia, taip pat tvirtina, kad jie neturėjo kitos išeities, atsidūrę tiesiai prieš rusų patrankas.
Jis taip pat mano, kad katastrofos priežastis geriausiu atveju – vadovybės nekompetencija ir neryžtingumas, blogiausiu – išdavystė.
„Na, mes manome, kad mus, tuos batalionus, tiesiog ten suginė tam, kad būtume sunaikinti. Juk ten, mūsų viršuje puikiai supranta, kad tie žmonės, kurie ten yra tuose batalionuose, ne tokie, kurie, jei kas, bandys rengti dar vieną Maidaną ar kažką panašaus, o elgsis žymiai ryžtingiau“, - teigė Počia.
Jis tik gūžčiojo pečiais, klausiamas, ar vadovybė negalėjo prognozuoti ir žinoti, kad, ukrainiečiams šturmuojant Ilovaiską, įsikiš Rusijos armija. „Gal ir prognozavo, bet, akivaizdu, visi tylėjo, niekas niekam nieko nesakė“, - svarstė karys.
Pasiuntė mirti, nes bijojo?
Počia taip pat nesutinka su tuo, kad Ukrainos pajėgos negalėjo pasipriešinti Rusijos kariuomenei nei Ilovaiske, nei apskritai visame fronte, nes, pirmiausia, Ukraina esą neturi tinkamos ginkluotės.
Pasak kario, jų pajėgos Ilovaiske iš tiesų buvo prastai ginkluotos – pavyzdžiui, minosvaidininkams esą buvo duoti net 1942 m. minosvaidžiai, iš kurių kiekvienas sveria po kelis šimtus kilogramų, o juos aptarnauti ir nešioti turėjo tik po tris žmones.
Pasak Počios, daugybė amunicijos buvo taip pat pasenusi ir netinkama, kai kurie tankai ir šarvuočiai net negalėjo šaudyti iš savo patrankų.
„Bet sandėliuose visko yra – tiesiog mums neduoda. Gynybos ministerija Nacionalinei gvardijai net ir pareiškusi, kad be pinigų jokių ginklų jai neduos“, - tvirtino karys.
Griežtai viską vertina ir „Donbas“ karys Vladimiras-Romeo, akies netekęs dar Maidane, o Ilovaiske patekęs į pasalą ir gavęs kulką į koją. Karinėje ligoninėje šalis Kijevo vis dar gulintis karys taip pat tvirtina, kad prieš „kacapus“ ukrainiečiai turėjo kautis kone plikomis rankomis, tačiau ir taip juos gerokai „pataršė“.
„Pagrindinė priežastis to, kas įvyko – išdavystė. Na, betvarkė – tas ir taip aišku. Bet mus turbūt tiesiog išdavė, nes tai buvo kažkam naudinga. Naudinga pirmiausia, matyt, tiems, kurie dabar veržiasi į valdžią – tie naujieji senieji.
Juk būtent mūsų savanorių batalionai iš tiesų kėlė labai didelę grėsmę mūsų valdžiai ir buvo reali jėga. Jie mūsų labai bijojo“, - įsitikinęs Romeo.
Jis taip pat tvirtino, kurių metu vis tiek vyksta mūšiai, ilgai netruks ir Ukrainai vis viena teks toliau kariauti – vien jau tam, kad gintų šalia užgrobtų teritorijų esančius Ukrainos regionus. Tuo tarpu Počia teigė manąs, kad Kremlius vis tiek nesustos ir pamėgins eiti toliau.
Savi žudė tuščiais pažadais
Tuo, kad dėl katastrofos Ilovaiske kalčiausia aukščiausia vadovybė arba ją „apgaudinėję“ žamesnio rango vadai, neabejojo ir rusų nelaisvėje taip pat pabuvojusi viena iš bataliono „Donbas“ medikių Katia-Katė.
„Visa, kas vyko Ilovaiske, buvo nesuprantama. Mes nesupratome, kur mes, kas mes. Nežinojome, iš kur mums laukti pagalbos. Mums ją žadėjo, bet ji vis neateidavo. Mus apgaudinėdavo. Tie, kurie turėjo saugoti mūsų užnugarį, jo nesaugojo. Mus turėjo dengti ir savanorių daliniai, ir reguliarioji armija, tačiau to nebuvo. Jie kažkur ten buvo, tačiau ne ten, kur turėjo.
Kiekvieną dieną mes laukėme po 40 tankų ir juokavome, kad jie greitai čia netilps. Iš pradžių šie pažadai labai pradžiugindavo, pakylėdavo, o po to, kai pasakydavo, kad pagalbos nebus, viduje vėl viskas sugriūdavo, Taigi, kovinė dvasia buvo ties nuline atžyma ir žemiau“, - ramiu balsu dėstė jauna mergina, prieš karą dirbusi privačiame versle.
Ji taip pat buvo toje kolonoje, kuri pateko į rusų ugnį, pagaliau išeinant iš Ilovaisko per „koridorių“, kurio iš tiesų nebuvo. Pasak Katės, ji teigė iš karto pastebėjusi, kad vietovė gerai „prišaudyta“ – sviedinių žymės buvo matyti būtent šalikelėse, kur, pasidėjus apšaudymui, pirmiausia slepiasi kariai, nuvažiuoja technika.
Bataliono medikės teigimu, ji ir kartu su ja į nelaisvę patekę kariai gyvi išliko tik todėl, kad jų pasigailėjo rusų dalinio, prieš kurio patrankas jie buvo atsidūrę, vadas. Vykstant deryboms dėl pasidavimo, patys rusai ukrainiečiams per raciją esą pranešė, kad tuojau juos apšaudys iš artilerijos, nes jiems taip įsakė iš aukščiau – nurodė tiesiog išžudyti be jokių derybų.
Taigi, Ukrainos kariai spėjo pasislėpti nuo ugnies, o patys rusai tyčia nukreipė ugnį šiek tiek toliau į šalį. Po to į nelaisvę pasidavę Katė ir kiti jos bendražygiai vėliau su pirmąja belaisvių banga taip pat buvo grąžinti Ukrainai.
Priešai – tik marionetės
Vieni kitus su rusais Ilovaiske žudę ukrainiečiai savo priešus dažniausiai vadina „kacapais“ ir vis stengiasi pabrėžti, kad jauni rusų vaikinai buvo galbūt labiau pasimetę ir išsigandę, o jei ne jų ginkluotės pranašumas ir Ukrainos karinės vadovybės nekompetencija, ukrainiečiai būtų juos nugalėję.
Pasak Katės, keli rusai, paimti į nelaisvę „Donbas“ karių, jiems pasakojo manę, kad yra Rusijoje, nes vadovybė jiems sakė, kad jie turės atremti į Rusiją besiveržiančių „Banderovcų“ antpuolį ir dėlto net perbraižė karininius žemėlapius, „pastūmėjusi“ sienas.
„Donbas“ kariai dalijasi iki šiol sklandančiais pasakojimais apie tai, kaip vienas ukrainiečių karininkas, ginkluotas tik „Stečkino“ pistoletu, įšokęs į namą, paėmė į nelaisvę keturis rusų desantininkus, o jų vadą teko traukti iš palovės.
Pasak Straiko, į nelaisvę juos paėmę rusai jiems griežta neleido liestis prie savo daiktų – bijojo, kad jie staiga neištrauktų kokios nors paslėptos granatos ir nesusiprogdintų kartu su jais. Esą taip ne kartą buvo, kai Ukrainos kariai nenorėjo gyvi pasiduoti ir nusinešdavo į kapo duobę su savimi bent po keletą priešų.
Taip pat esą buvo žinių, kad rusai pribaiginėjo dar gyvus sužeistuosius.
Tačiau čia pat „Donbas“ kariai pasakoja, kad rusai su jais nelaisvėje elgėsi „normaliai“ ir su kai kuriais iš jų net buvo galima pabendrauti ir pašnekėti.
Tuo tarpu separatistai, kurie ypač nekenčia būtent savanorių batalionų, pasak ukrainiečių, yra tiesiog persmelkti propagandos.
„Jie ten apskritai informaciniu požiūriu tokie pakrauti, kad net netelpa galvoj. Sakė, kad mes „banderovcai“, „fašistai“, žmones organams pardavinėjame, vos ne kūdikių kraują geriame. Vienas sakė, kad yra liudytoja, kuri, matydama tokius dalykus, vos iš proto neišėjo. Ji, atseit, pasakojo, kad mūsų batalionai žudė į nelaisvę paimtus kareivius, o iš Izraelio atvažiavę medikai nurodinėjo, kokių organų jiems reikia. Ir jis visiškai rimtai man tai pasakojo ir įrodinėjo.
Aš jam sakau: „Tu išvis supranti, ką tu kalbi? Medikai iš Izraelio tiesiai pas jus čia, į Ilovaiską?“ Įsivaizduojate, kaip jie yra apdoroti?“, -- pasakojo Počia.
Tebepersekioja kraupūs vaizdai
Tačiau Katei, per kurios kruvinas iki alkūnių rankas keliavo dešimtys sužeistųjų ir mirštančiųjų, tarp jų, pavyzdžiui, ir ukrainiečių kilmės „Donbas“ karys iš JAV, prieš akis ryškiausiai iki šiol stovi kraupūs vaizdai.
Tai - degantys mašinose ar į viršų nuo sprogimų lakstantys kūnai, pagalbos beviltiškai šaukiantys be kojų ar veido dalių likę sužeistieji, žiauriai sudarkyti žuvusieji bendražygiai, kurių nebuvo įmanoma atpažinti.
„Niekuomet neužmiršiu to, kai kitą dieną surinko kai kurių mūsų karių kūnus, daugelių iš jų buvo galima pažinti tik pagal kokius nors atsitiktinius požymius. Pavyzdžiui, vieną aš atpažinau tik pagal tatuiruotę, nes iš jo nieko daugiau neliko, kitą – pagal mėsos kiekį, dar kitą – pagal uniformos likučius, jų atspalvį. Iš kitų žmonių buvo apskritai likę labai maži likučiai.
Matyt, buvo labai didelė klaida susidraugauti ten su žmonėmis. Vienas, pavyzdžiui, mane vedžiodavo už rankos per pirmuosius naktinius žygius, kitas mane vadino savo asmenine gydytoja, nes aš jau buvo gydžiusi vieną jo sužeidimą ir jį iš esmės išgelbėjau ir mes labai susidraugavome. Autobuse, kai mes važiuodavome į karo zoną, jis visada sėsdavo šalia manęs taip, kad aš galėčiau į jį atsirėmusi miegoti. Vaikinui buvo vos 24 metai. Kiekvieną iš tų, kurių kūnus po to mačiau, pažinojau vardais, asmeniškai ir su kiekvienu iš jų buvo susiję kokie nors mano šilti atsiminimai. Tai buvo labai sunku“, -- pasakojo Katė.
Tačiau ašaros Katės akyse pasirodo tik tuomet, kai ji prabyla apie separatistams perduotus ir jų nelaisvėje likusius draugus, kurių likimas niekam nežinomas iki šiol.
Būtent jų išlaisvinimą „Donbas“ kariai šiuo metu laiko pagrindiniu savo uždaviniu ir tvirtinta, kad niekas kitas kol kas tuo nesirūpina.
