Eilinis praeivis Maskvos Bolšaja Nikitskaja gatvėje vėlų penktadienio vakarą nepamatytų nieko neįprasto – nieko, kas rodytų, kad pastarųjų metų tendencijos keičiasi. Regis, vartotojams pasiūla ir toliau vis didėja, o gyvenimas gerėja.
Madingai superbrangioje kavinėje „Coffee Mania“ kailiais apsikarsčiusios moterys kelia prie chirurgų patobulintų lūpų žaliosios arbatos puodelius, o jų tušu ryškiai išdažytos akys ieško turtingo „rėmėjo“.
Kiek toliau klega nauji stilingi barai ir kavinės – čia visai kaip Niujorko Bruklino rajone siūloma paragauti šviežių krabų, paragauti įmantraus alaus angliško alinėje „Cockneys“, užsukti į bohemiškus klubelius ir į hipsterių prikimštą parduotuvėlę, kuri siūlo įsigyti japoniškų dantų šepetėlių ir namuose keptos duonos.
Bet pakrapštyk paviršių ir išgirsi burbesius bei vis garsesnį nerimą. Kainos parduotuvėse vis auga, o restoranuose pokalbiai sukasi beveik vien tik apie Rusijos ekonominę situaciją.
Nieko planuoti nebeįmanoma
Rublio vertė smunka rekordiniais tempais. Antradienį vienas JAV doleris buvo vertas 53,4 rublio, o euras – 67 rublių. Tai reiškia, kad Rusijos valiuta vien per 2014-uosius nuvertėjo beveik 50 proc.
Rusų nenuramino ir prezidento Vladimiro Putino metinis pranešimas – populiarusis šalies lyderis dėl valstybės ekonominių problemų eilinį sykį apkaltino „pasidalinti Rusiją“ esą siekiančius vakariečius.
Tiesa, analitikai teigia, kad Rusijai negresia 1998-ųjų masto krizė – net nepaisant Vakarų sankcijų, rublio vertės ir naftos kainų kritimo. Tačiau vidurinioji klasė miestuose jau nebėra tikra dėl ateities.
„Nemanau, kad mus būtinai turi ištikti katastrofa, bet tokia galimybė tikrai yra“, – teigė Ilija Cenciperas, buvęs žurnalo redaktorius, dabar vadovaujantis konsultavimo paslaugų bendrovei.
„Žmonėms dar įmanoma šį bei tą planuoti iki Naujųjų, bet tada jau galimi visokiausi scenarijai. Ilgai galvojau, kada esu panašiai jautęsis, ir supratau, kad tai primena jausmą, kai lauki mokyklinių atostogų, bet neturi nė menkiausio įsivaizdavimo, kas laukia po to. Svarbiausia susitaikyti su faktu, kad nieko planuoti nebeįmanoma“, – aiškino Ilja.
Kiti palyginimų neieško. „Mano komentaras apie dabartinę situaciją yra labai paprastas – mums visiškas p...ec“, – kirto Antonas Krasovskis, buvęs valstybinės televizijos diktorius, 2012 metais vadovavęs kandidato į prezidentus Michailo Prochorovo rinkimų štabui.
1998 metais milijonai rusų prarado santaupas ir rūpinosi ne tuo, kad trūksta parmezano, o tuo, kad apskritai trūksta bet kokio maisto.
Bet A.Kraskovskis įsitikinęs, kad psichologinė maskviečių savijauta šiandien net blogesnė nei per bet kurią ankstesnę krizę – mat dabar tikrai yra ką prarasti.
„1998-aisiais ir taip niekas gerai negyveno. Niekada nebuvo to nevilties jausmo kaip dabar, kai supranti, kad viskas, kas bus gerai, dingsta, ir dabar gyvensime kaip šūdai. Per buvusias krizes tokio jausmo nebuvo.
Negali išsiropšti iš krizės, jei žmonės masiškai nusiminę. Tada buvo kitaip, visi stengėsi susiimti. O dabar viskas šūdas“.
Vietos verslas merdi
Žinoma, Maskvoje ne visi tokie surūgę kaip A.Krasovskis. Vis dėlto būtų sunku surasti miestietį, kuris pastarosiomis savaitėmis nebūtų sudrebėjęs dėl rublio.
Rusijos valiutos būklė dabar yra aktyviausiai aptariama tema rusiškajame internete. „Centrinis bankas leido rubliui svyruoti laisvai“, – skelbė viena karikatūra po vyro, mėtančio rublio banknotus ant žemės nuo baliono, piešiniu.
Kitoje karikatūroje vaizduojamas į vandenyno dugną grimztantis rublis ir naftos statinė – visai kaip „Titanikas“.
Satyrą kuriantis poetas Dmitrijus Bykovas net sukurpė eilių, kuriose įsigilino į tai, kaip karas, propaganda, aklas patriotizmas veikia valiutą ir penį: vyrų, išgirdusių apie pastaruosius Rusijos žygdarbius, lytiniai organai pakyla, bet rublio vertė nusmunka.
„Niekas nežino, kur dugnas. Apie ką mes kalbame – apie 50-60 rublių už dolerį, 100 rublių už dolerį ar 27 milijonus rublių už dolerį? Aš galiu įsivaizduoti visus šiuos scenarijus.
V.Putinas praėjusią savaitę ilgai galbėjo, kad sankcijos ir silpnas rublis turėtų atgaivinti vietos verslą. Kad rusiški produktai tiesiog sužydės ir nukonkuruos importines prekers.
Bet problema tai, kad Rusija iš tiesų nieko pernelyg daug nepagamina, o milijardai dolerių pajamų iš naftos nutekėjo ne į inovatyvių startuolių kūrimą, o į bankų sąskaitas užjūryje.
Daugiau nei pusė maisto produktų Rusijos prekybos centruose yra atsivežti iš svetur, o vartojimo prekės arba apskritai neegzistuoja, arba yra itin prastos kokybės.
Elektroninės prekės – iš užsienio, baldai – iš „Ikea“, ir tik retas rusas renkasi tėvynėje siūtus drabužius.
Visa tai reiškia, kad vertę greitai prarandantis rublis ilgainiui smogs visiems, ne tik tiems laimingiesiems, kurie priprato leisti savaitgalius Prancūzijos Rivjeroje.
Verslininkas smerkia sankcijas
Verslininkas Aleksandras Lebedevas, Jungtinėje Karalystėje valdantis laikraščius „Evening Standard“ ir „The Independent“, o Rusijoje – Nacionalinį rezervų banką, pastaraisiais metais nemažai investuoja į pigaus būsto projektus ir bulvių auginimą.
A.Lebedevas tvirtina, kad silpnesnis rublis daro įtaką net tokiam esminiam rusiškam produktui kaip bulvė.
„Mes importuojame visas sėklas, daugelį pesticidų ir trąšų elementų, visą įrangą ir visus generatorius“, – pripažįsta turtuolis.
Tiesa, verslininkas, taip pat turintis nepriklausomo laikraščio „Novaja Gazeta“ akcijų ir nevengiantis kritikuoti Kremliaus, pastaruoju metu aiškina, kad „kritikai dabar ne laikas“.
A.Lebedevas pritaria Krymo aneksijai, o Vakarų sankcijas vadina beprasmėmis, labiau kenkiančiomis paprastiems rusams: „Nemanau, kad suvaržymai ką nors pakeis politine prasme. Rusijos izoliacija paranki Kremliaus „vanagams“.
Pats V.Putinas savo pranešime teigė, kad geriausias atsakymas į sankcijas ir į Rusijos vidaus problemas – „plėtros laisvė ekonominiame, socialiniame ir pilietiniame sektoriuose“.
Tokia retorika buvusiam KGB agentui nebuvo įprasta, bet V.Putinas greitai patikslino savo pasisakymą, laisvės apibrėžimą įrėmindamas filosofo, stračiatikiško militarizmo teoretiko Ivano Iljino žodžiais.
„Tas, kas myli Rusiją, turėtų linkėti jai laisvės. Visų pirmiausia ir svarbiausia, laisvės Rusijai, jos nepriklausomybei ir tarptautinei reputacijai. Galiausiai – laisvės Rusijos žmonėms“, – yra sakęs I.Iljinas.
V.Putino reitingo nesmunka
Tai iš esmės reiškia, kad su laisve viskas tvarkoje, bet svarbesni – valstybės interesai. V.Putinas turi atsakymą visiems, dar drįstantiems aiškinti, kad sankcijas ir ekonominį nuosmukį nulėmė Krymo aneksija ir Rusijos veiksmai Rytų Ukrainoje.
Esą Vakarai ir taip jau seniai ieškojo priežasties smogti Rusijai ir tikrai būtų ją suradę, net jei Krymas vis dar priklausytų Ukrainai.
Kol kas propaganda didžiąja dalimi veikia, o V.Putino reitingai nesileidžia. Bet plojimai prezidentui baigus skaityti metinį pranešimą buvo skysti, o Maskvoje jau laukiama dienos, kai pirmą kartą po labai ilgos pertraukos sumažės vidutinis atlyginimas. Kas toliau?
„Net jei už dolerį tektų mokėti 250 rublių, visuomenės ištvermė ir politinės kontrolės lygis leistų Rusijai dar kelerius metus plūduriuoti paviršiuje“, – prognozuoja A.Lebedevas.
Bet kiti tvirtina, kad padėtis gali pablogėti kur kas greičiau. A.Krasovskis atvirai aiškina, kad skuba džiaugtis gyvenimu, kol dar gali.
„Tai vienas tokių atvejų, kai nieko pakeisti neįmanoma. Kovoti beprasmiška. Jei turi pluoštą grynųjų, gali sprukti, jei ne – sėdėk ir stebėk, kas vyksta. Ką gali daryti sėdėdamas krintančiame lėktuve? Galbūt tik melstis“, – pareiškė A.Krasovskis.
Parengė Gintaras Radauskas
