„Kaip tik 1999 ir 2000 metų sandūroje rašiau apie tai, kad putinizmas bus aukščiausia rusiško banditiškojo kapitalizmo forma. Galiu net pacituoti. Putinizmas – tai karas, tai valstybės vienijimas, išskiriant vieną etninę grupę, tai žodžio ir informacijos laisvės suvaržymas, naujos informacinės erdvės kūrimas, izoliacija nuo viso likusio pasaulio ir laipsniška ekonominė degradacija“, - kalbėjo jis.
„Putinizmas – tai kontrolinis šūvis į galvą Rusijos visuomenei. Man tai buvo akivaizdu prieš 15 metų, nors dalis liberalios inteligentijos tuo metu lakstė su plakatais „Putiną į prezidentus!“, tikėjo teigiamais pasikeitimais“, - dėstė A.Piontkovskis.
Paklaustas, kokie visgi buvo tie pagrindiniai šių metų pasikeitimai, A.Piontkovskis šyptelėjo. „Pagrindinis pasikeitimas, kad tos mintys, kurias dėsčiau prieš tiek metų, tapo akivaizdžios dideliai daliai žmonių. Ypač tai auditorijai, kuri sėdėjo prezidento spaudos konferencijoje. Atmosfera buvo jau visiškai kitokia“, - pastebėjo jis, pridurdamas, kad net ir organizuoti plojimai po lyderio pasisakymų buvo skystoki.
74 metų mąstytojas ir politinis aktyvistas teigė, jog rusai tam tikra prasme turi padėkoti Vakarams už sankcijas. „Sankcijos paspartino tą procesą. Jos apnuogino esmines Rusijos ekonomines problemas. Kai buvo paskelbtos pirmosios sankcijos, daugelis režimo šalininkų ir net jo kritikų teigė, kad jos per silpnos, bet dabar mes supratome savo ekonomikos priklausomybę nuo išorinių faktorių, galų gale, nuo naftos kainos svyravimų“, - aiškino A.Piontkovskis.
„Sankcijos yra Vakarų atsakas tam, kad V.Putinas nesilaikė dar balandį pasirašyto susitarimo, kurio esmė – gerai, Krymas jūsų, bet nelįskite gilyn į Ukrainą. Tuo metu V.Putiną buvo apėmusi euforija, prasidėjo kalbos apie Novorosiją. Dabar jis jau senokai kalba apie Ukrainos teritorinį vientisumą, bet tai yra savotiška prekyba oru. Ukrainos teritorijos jam ir nereikia, užtenka ten palaikyti chaosą ir nestabilumą“, - dėstė mokslininkas.
„Esminis faktas – V.Putinas karą Ukrainoje pralaimėjo. Dideliems kariniams veiksmams jam pritrūko ryžto, o ir strategiškai įgyvendinti juos būtų sunku. Visi Rusijos praradimai, žmonių aukos, jie jau yra skaudus smūgis šaliai, tolesnė konflikto eskalacija būtų visiškas smukimas į bedugnę“, - teigė jis.
Paklaustas, kokią prognozuoją naujų metų pradžią rublio kurso smukimą išgyvenančiai Rusijai, A.Piontkovskis pabrėžė, kad gali pakartoti tai, ką minėjo jau prieš 15 metų. „Daugelis sisteminių liberalų kalba apie permainas, tačiau jokių realių permainų, institutų, kurie užtikrintų valstybės veiklos skaidrumą nėra. Vis dar esame priklausomi nuo tų pačių dviejų, galėčiau įvardinti, narkotinių sektorių – aukštos naftos kainos ir kreditų iš užsienio“, - sakė jis.
„Tauta ėmė šturmuoti parduotuves … Pasitikėjimas V.Putinu smarkiai sumenko“, - pažymėjo mokslininką kalbinantis žurnalistas. A.Piontkovskis į tai atsakė ramiai: „Tas pasitikėjimas niekada ir nebuvo toks didelis. Skaičiai gerokai išpusti. Sociologija totalitariniuose režimuose atlieka valdžiai palankų vaidmenį. Žmonės dažnai atsakinėja tai, ko mano, kad iš jų laukia“, - aiškino politinis aktyvistas.
„Politiką visada kuria aktyvioji mažuma. Dauguma žmonių yra pasyvūs, jie aktyvūs gali būti nebent per futbolo rungtynes. Niekas neatkreipė dėmesio į du skausmingus ir lemtingus faktorius. Tai sistemos kleptokratija, žlugdanti bet kokias ekonomines permainas. O antras – dar sudetingėsnis. Tai karinė, politinė, ideologinė valdžios krizė. V.Putinas norėjo iš naujo sukurti bendruomeninio mąstymo matricą“, - pažymėjo A.Piontkovskis.
„Jis norėjo suvienyti tautą, surinkti prarastas žemes, apginti rusus ir rusiškąją tapatybę … Visa tai – nesuveikė. Visa tai nesuveikė dėl dviejų priežasčių. Rusų tauta – nėra fašistinė tauta, jų nesužavi tos sugrįžimo idėjos. Prisiminkite, kaip po Jugoslavijos griuvimo Serbija gyveno imperijos atkūrimo idėjomis, po Sovietų Sąjungos žlugimo – rusai neturėjo tokio intereso.
V.Putinas pabandė tai peržaisti. Iš naujo perstatyti imperiją karu, kaip Jugoslavijoje. Ši idėja buvo atmesta tautos. Taip, buvo entuziazmas su „Krymas mūsų“ šūkiais, bet žmonės greitai pamatė, kad toks momentinis džiaugsmas nieko gero neduos. Antra – maža fašizoidinė grupuotė išties yra. Ji išties tiki Novorosijos idėja, Jie mato, kad V.Putinas jų tikrų fašistinių idėjų iki galo nevykdo, kad jis pasidavęs sistemos kleptokratijai. Jis praranda abiejų pusių pasitikėjimą, o tai nieko gero diktatoriui nežada“, - darė išvadą žymus Kremliaus politikos kritikas.
Žurnalistas pasiteiravo, ar 2015 metų sausio 15 dieną organizuojama opozicionieriaus Aleksejaus Navalno palaikymo akcija gali tapti naujuoju Maidanu Rusijoje, A.Piontkovskis atsakinėjo atsargiai.
„Viskas priklausys nuo žmonių ryžto. Tai turės būti ne tik Navalno palaikymo akcija, bet ir Rusijos palaikymo akcija, nes artėja labai svarbūs rinkimai. Galime vadinti tai Maidanu, galime dar kitaip, bet turime žinoti, kad kai tokie režimai, koks dabar yra Kremliuje prieina visiško savęs diskreditavimo stadiją, juos gali išjudinti ir nuversti bet kuris lūžio taškas, bet kuris protestas“, - paaiškino A.Piontkovskis.
„Kai susidaro kritinė masė nusivylusių žmonių ir susiduria su visiškai kompetencijos netekusiu režimu, sunku pasakyti, kaip viskas greitai gali pasikeisti. V.Putinas negalėjo neiti į karą su Ukraina, jis ir jo aplinka buvo priklausomi nuo kriminalinio režimo valdžios ten, tai buvo tiesiog užprogramuotas žingsnis. Aišku buvo ir tai, kad tai tęsis, nepaisant sėkmių ar nesėkmių“, - pridūrė politikos komentatorius.
Parengė Paulius Gritėnas