Indonezijai priklausančios Javos salos rytuose gyvenantys kalniečiai ugnikalnius garbina, jiems aukoja ir iš jų gyvena. O nenuspėjami aktyvūs kalnai lemia savo nuomininkų būtį – tai niokoja pasėlius ir kaimus, tai ramiai snaudžia leisdami jiems naudotis išsiveržimų sukuriamu derlingu dirvožemiu ir gamtos turtais.
Nors vietinių žmonių gyvenimą ir pasaulio suvokimą smarkiai keičia atvykstantys svetimšaliai, ugnikalnių sudievinimas čia vis dar gyvas. Javos rytų gyventojai visi kaip vienas tvirtina, kad jų kalnai – didžiausia viską griaunanti ir kartu kurianti gamtos jėga.
Meldžiasi ugnikalnio dievams
Viena tokių prie ugnikalnių gyvenančių genčių – tengerai – Bromo ugnikalnio šlaituose gyvena dar nuo XV a., kai jie, būdami hinduistai, bėgo nuo musulmoniško Demako sultonato režimo.
Norėdami išsaugoti tikėjimą ir gyvybę jie įsitvirtino sunkiai prieinamose, atšiauriose, bet derlingose ugnikalnių aukštumose, ėmė verstis žemdirbyste ir ūkininkauti.
Ši gentis kūrė savo tradicijas ir egzistavo iki XX amžiaus faktiškai atskirta nuo musulmoniškosios Indonezijos ir likusio pasaulio.
Tengerai, kaip vieninteliai hinduistai visoje Javos saloje, buvo vertinami kaip atsilikę ir nepažinę „tikrojo“ tikėjimo, tad tiek musulmonų, tiek krikščionių misionieriai ne kartą juos bandė atversti į savo tikėjimą, tačiau nesėkmingai.
Ugnikalnių išsiveržimai iki šiol bombarduoja tengerų kaimus vulkaninėmis uolienomis, pasėlius nukloja storu pelenų sluoksniu ir užtemdo dangų.
Vietiniai ugnikalnius sieja su dievybėmis, tad jie įsitikinę, kad jiems būtinai reikia melstis, aukoti, statyti šventyklas, antraip išsiveržimai bus dar nuožmesni.
Tengerai visuomet pabrėžia, kad tai įrodo Bromo ugnikalnio papėdėje stovinti šventykla, kuri nė per vieną išsiveržimą nebuvo reikšmingai apgadinta.
Gentis ir dabar ugnikalniams aukoja maistą – ryžius, daržoves bei vaisius.
O per didžiausią savo religinę šventę „Yadnya Kasada“ vietiniai aukoja vištas, ožkas ir jaučius: vieni senuoju „atidavimo žemei“ būdu – įmesdami į kraterį, kiti šiomis dienomis atnašauja ugnikalniui tik simboliškai.
Užplūdo turistų minios
Pastaraisiais dešimtmečiais tengerų garbinamas Bromo ugnikalnis tapo vienu populiariausių turizmo objektų Javos saloje. Kai Indonezija tapo lengviau pasiekiama, čia ėmė atvykti vis daugiau turistų. Vilioja žemos kainos, įspūdinga gamta ir kultūra.
Greitai čia ėmė plūsti didelės keliautojų minios. Norinčių pamatyti saulėtekį virš trijų vienas šalia kito išsidėsčiusių ugnikalnių netrūko. Atsirado daugybė trokštančių užkopti pastarojo šlaitu.
Savo pinigus čia paliekantys turistai šalies valdžios laukiami išskėstomis rankomis. Iš atvykstančiųjų pelnomasi su kaupu – turizmo objektuose užsieniečiams pagal valdžios įstatymus taikomos keliolika kartų aukštesnės kainos negu vietiniams, o įvažiavimas į regioninius parkus stipriai brangsta kasmet. Tiesa, kalbama, kad surinktais pinigais paprastai pasinaudoja korumpuoti vietos valdininkai.
Pakeitė vietinių tradicijas
Prie ugnikalnių suplūdę turistai bene labiausiai pakeitė vietinių, „ugnikalnių žmonių“, gyvenimą. Daug tengerų atsisakė tradicinės veiklos ir pradėjo dirbti turizmo sektoriuje.
Jų tradicijos ir kultūra neišnyko, tačiau, regis, kiek pakito.
Kiek kitokį atspalvį įgavo net ir aukojimas ugnikalniams. Per religinę šventę „Yadnya Kasada“ tengerai į Bromo ugnikalnio kraterį mesdavo maistą ir gėles. Tai kraterio viduje žmonės gaudydavo tikėdami, jog pagautos aukos atneš sėkmę, – tarsi per vestuves sugauta nuotakos puokštė.
Bet pastaruoju metu, kai kraterį aplanko tūkstančiai turistų, senąsias aukas pakeitė banknotai. Nors tradicinės apeigos su maistu ir gėlėmis vis dar vyksta, kasdien keletas tengerų tyliai laukia kraterio viduje, kol atsiras turistų. Juk kuris nors būtinai įmes pinigų!
Taip tengerų graži tradicija pamažu virsta peštynėmis ir lenktynėmis, kuris greičiau pagriebs įmestus pinigus.
Visa tai gaubia nejauki tyla, nes krateryje tengerai tarpusavyje kalba nedaug, o dauguma turistų išmušti iš vėžių stebi dėl jų įmesto banknoto įsiplieskusias grumtynes.
Sunkios darbo sąlygos
Kitame Javos salos ugnikalnyje – Idžene vietiniai susiduria su dar didesniais iššūkiais.
Idženo krateris – viena iš vos kelių vietų pasaulyje, kurioje rusena mėlynoji liepsna, susidariusi dėl skystos vulkaninės sieros oksidavimosi.
Liepsnos liežuviai čia kyla iki penkių metrų aukščio, o iš kraterio angų veržiasi siera, kuri ištekėjusi vėsta ir stingsta tapdama ryškiai geltonu mineralu.
Į kraterį kasdien leidžiasi dirbti beveik trys šimtai aplinkinių kaimų vyrų. Jie pusantros valandos kopia ugnikalnio šlaitu, o palaidų akmenų keliu leidžiasi dar valandą.
Darbininkams nusileidus prasideda pragariškas darbas: tamsoje, pasišviečiant tik blausiais prožektoriais ir vis sužybsint mėlynai sieros liepsnai, tarp tirštų nuodingų sieros dioksido dujų vyrai geležiniais strypais skaldo vis dar karštą sukietėjusią sierą.
Vėliau sukrauna ją po 80 kilogramų į bambukinius neštuvus ir pradeda sunkią kasdienę kelionę iš kraterio iki kaimo.
Darbininkai miršta jauni
Kadangi vietos žmonės neturi pinigų dujokaukėms pirkti, dauguma jų kvėpavimo takams apsaugoti naudoja tik šlapius šalikus arba išvis nieko.
Kai kurie prie ugnikalnio apsilankę turistai ir geologai darbininkams vis padovanoja dujokaukių, tačiau atokiai gyvenantys žmonės negali nusipirkti naujų jų filtrų. Todėl kai jie užsikemša, toliau naudojamasi šalikais.
Sieros junginiai pamažu pažeidžia odą ir dantis, o nuo itin sunkių nešulių, dedamų ant peties, deformuojasi skeletas.
Sieros dioksido dujos, sieros bei uolienų dulkės pažeidžia kvėpavimo takus, tad retas Idženo krateryje dirbantis kasėjas išgyvena ilgiau negu 30 metų.
Vietos kaimo gyventojas Rudy, kuris dirba turistų gidu, paklaustas, kodėl Idžene sieros kasybai nenaudojamos bent kiek modernesnės technologijos, atsako, kad tam trukdo ir gamtinės sąlygos, ir vietos valdžia.
„Sumontuoti keltuvus trukdo per daug trapus dirvožemis.
Be to, niekas nenori investuoti dėl korupcijos ir sąlygiškai mažo pelno. Sieros gavyboje brangi įranga neatsipirktų, be to, sieros junginiai greitai sugraužtų metalines mašinų dalis“, – paaiškino Rudy.
Tačiau dauguma vietos gyventojų darbu didžiuojasi, o dėl pavojų sveikatai taip nesirūpina – tai vis vien vienas pelningiausių darbų, kokį gali dirbti neišsilavinę valstiečiai.
„Viskas gerai. Taip buvo, taip ir turi būti“, – paklausti apie savo darbą galva lingavo kasėjai.