Nekilnojamojo turto kainos Italijoje sumažėjo kone 30 proc. Tačiau italai kadaise pelninga investicija laikyto turto ne tik neperka, bet ir stengiasi atsikratyti turimo. Kodėl?
Po pastarųjų valdžios machinacijų nekilnojamojo turto mokesčiams išsipūtus kone trigubai, netgi naiviausiam italui nebeliko abejonių, kad butas ar namas nebėra puiki investicija, o tik godi pinigų naikinimo mašina ir valdžios mielai melžiama karvė.
Ypač jei tai ne pirmas būstas. O dar blogiau, jei tai į prabangiųjų sąrašą patenkanti vila ar iš šeimos paveldėta pilis, kuriai reikia nuolatinės brangiai atsieinančios priežiūros.
Tačiau italus smaugianti situacija džiugina pinigingus pirkėjus iš užsienio, ypač rusus.
Kainos rusų nebaugina
Dienraščio „Il Sole 24 Ore“ duomenimis, per dešimt metų nekilnojamojo turto Italijoje savininkais tapusių rusų skaičius išaugo nuo 2 iki 14 procentų.
Florencijoje veikiančios prabangiu nekilnojamuoju turtu prekiaujančios agentūros „Lionard Luxury Real Estate“ 80 proc. klientų – rusai, likę – iš Kinijos, Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų. Agentūros savininkas Dimitrijus Corti teigia, kad dėl nedidelių kainų vilos ir pilys Italijoje rusams yra gardus kąsnelis.
„Kvadratinio metro kaina svyruoja nuo 1,2 iki 8,5 tūkst. eurų. Tai niekis, palyginti su prestižinių Londono Meifero ar Niujorko Centrinio parko rajonų būstų kainomis. Be to, rusams sunku atsispirti pagundai įsigyti lopinėlį Italijos istorijos ir kultūros“, – teigia D.Corti.
Juo labiau kad tą lopinėlį galima išpešti už kone perpus mažesnę kainą, nei prašoma, – vis tiek greičiausiai nusileis.
Daugiausia perka Toskanoje
Vien D.Corti agentūra siūlo įsigyti apie du šimtus prabangių vilų ir pilių, daugiau kaip 20 jų kaina – per 10 mln. eurų.
Tačiau visoje Italijoje parduodamų istorinę ir architektūrinę reikšmę turinčių objektų – daugiau kaip 70. Vienas tokių gardžių kąsnelių – didžiausia Lombardijoje Šv.Lauryno pilis, kurią supa apsauginės viduramžių sienos ir griovys.
Veneto regione parduodama XVIII a. vila laikoma vienu geriausių neoklasicizmo pavyzdžių regione. O beveik dviejų tūkstančių kvadratinių metrų viloje Sardinijos šiaurės vakarinėje pakrantėje, dėl jos dugne randamų vertingų raudonųjų koralų vadinamoje Koralų Rivjera, vasaros atostogas leisdavo karališkosios Savojos šeimos atstovai.
Daugiausia parduodamų vilų ir pilių – Toskanos regione.
Čia galima įsigyti net kelias italų aristokratams priklausiusias vilas. Jas supančiuose milžiniškuose parkuose veša šimtamečiai ąžuolai, liepos, palmės ar net aukščiausi ir seniausi šalyje Libano kedrai, žydi žymių architektų įveisti itališki sodai, plyti alyvmedžių giraitės ir vynuogynai, įrengti baseinai, teniso aikštynai.
Štai 18 tūkst. kvadratinių metrų vila Paolina Lukos apylinkėse XIX a. priklausė Napoleono seseriai Elizai.
Kjančio apylinkėse stūksanti XIII a. statyta penkių aukštų Tavolesės pilis priklausė tokioms aristokratų šeimoms kaip Farinata degli Uberti, kurios atstovas buvo paminėtas Dante „Dieviškojoje komedijoje“, karališkajai Manfredi šeimai, žymiems Florencijos grafams Capponi bei Canigiani šeimai, iš kurios kilo rašytojas Petrarca.
Ieško naujos tėvynės?
Kas perka tokias vilas ir pilis? Daugiausia 40–50 metų verslininkai, politikai ar didelių kompanijų direktoriai iš Rusijos. Jie nekilnojamąjį turtą Italijoje laiko saugia investicija, patinkančia visai šeimai.
Paprastai jie dairosi erdvių, parkų supamų vilų prestižiškiausiose Italijos vietovėse, tokiose kaip Smaragdinė pakrantė (Costa Smeralda) Sardinijoje, Sanremas ir Portofinas Ligūrijoje, Forte dei Marmis Toskanoje, Komo, Gardos ir Madžorės ežerai Lombardijoje. Pastaruoju metu rusų dėmesį patraukė ir Apulijos bei Markės regionai.
Paprastai jie išleidžia apie porą milijonų eurų, bet už kvapą gniaužiančias vilas Smaragdinėje pakrantėje ar Portofine nepagaili ir dešimties ar daugiau milijonų eurų.
Tačiau su rusais dirbantys nekilnojamojo turto rinkos atstovai pastebi kai kuriuos klientų elgesio pokyčius. Pirmiausia anksčiau jie ieškodavo būsto atostogoms, o dabar vis daugiau jų ieško gyvenamosios vietos.
„Būstas Italijoje rusams – ne antrieji namai, bet antroji tėvynė. Toks jausmas, kad staigiai išaugusi Rusijos ekonomika jiems nebekelia pasitikėjimo, plinta baimė, jog tokia gerovė gali trukti nebeilgai, o Italija laikoma patikima šalimi“, – mano Italijos ir Rusijos asociacijos vadovas Paolo Bellini.
Vienas verslo reikalais dažnai Italijoje viešintis oligarchas kaimo turizmo sodybą Toskanoje nusprendė įsigyti ten papusryčiavęs. Jį sužavėjo ne tiktai gamtovaizdis, bet ir galimybė kiekvieną rytą valgyti naminę duoną ir gerti šviežią pieną.
O milijardierius iš Sankt Peterburgo Michailas Liubčenka Pjemonte Šiaurės Italijoje esančią Mazze pilį už 3 milijonus eurų įsigijo tik po ilgų ieškojimų.
X a. statytą nacionaliniu Italijos kultūros ir architektūros paveldu laikomą pilį turtuolis padovanojo ja susižavėjusiai žmonai. Kadaise čia gyveno Savojos karališkosios šeimos nariai, buvo apsistojęs Italijos fašistų lyderis Benito Mussolini, Rusijos caras Nikolajus II. Dabar čia gyvena įmonę Šveicarijoje turinti Liubčenkos šeima.
Tačiau pilyje, kurios rūsiuose veikia kankinimų muziejus, savaitgaliais galės apsilankyti iš anksto užsiregistravusios turistų grupės, pilies parke bei oranžerijoje ir toliau bus galima švęsti vestuves ar rengti pobūvius.
Patinkanti invazija
Italų spaudoje net pasirodė perspėjimų apie rusų invaziją, tačiau nekilnojamojo turto agentai juos sutinka išskėstomis rankomis.
„Rusai – geriausi klientai. Jie pakloja milžiniškas sumas už būstus, už kuriuos italai nebeišgali sumokėti nė pusės kainos, neskaičiuoja kiekvieno euro, nedejuoja dėl krizės ir laikosi duoto žodžio“, – teigia prie Gardos ežero nekilnojamuoju turtu prekiaujančios agentūros „Deodara“ savininkas Leonardo Peschiera.
Jo teigimu, rusai baigia išpirkti kadaise vokiečių mėgtas didžiausio Italijos ežero apylinkes, bet dėl to niekas nesiskundžia, nes būtent jų dėka statybų ir paslaugų sektoriai čia klesti kaip niekur kitur.
Nors rusai ir negaili milijonų viloms bei butams Italijoje, sektoriaus darbuotojai teigia, kad legendos apie jų žarstymąsi milijonais yra perdėtos.
„Skirtingai, nei manoma, rusai nėra švaistūnai. Jie labai atidžiai renkasi, lygina kainas ir viską kruopščiai apskaičiuoja“, – teigia P.Bellini.
Domisi pirkėjai ir iš Lietuvos?
Nekilnojamąjį turtą Italijoje padedančios surasti Milane ir Maskvoje biurus turinčios agentūros „ItalRealty“ savininkė Natalija Solovjova teigė, kad būsto saulėtąja vadinamoje šalyje vis dažniau ieško ne tik milijonieriai, bet ir vidurinės klasės atstovai. Jie ieško pigesnio, iki 300 tūkst. eurų kainuojančio būsto, skirto atostogoms. Tiesa, dažnai renkasi pigesnius variantus Ispanijoje arba Graikijoje.
Nekilnojamojo turto agentūrų atstovai įsitikinę, kad Rytų Europos gyventojai yra ateities pirkėjai. Lietuva italams taip pat yra Rytai. Galbūt todėl itin brangiu nekilnojamuoju turtu prekiaujanti agentūra „Lionard Luxury Real Estate“ savo interneto svetainės turinį išvertė ir į lietuvių kalbą.
