Ką per metus pasiekė Ukraina?

„Šlovė Ukrainai!“, „Didvyriams šlovė!“ Pernai vasarį tokie Maidano protestuotojų šūkiai skambėjo Ukrainoje, ypač jos sostinėje Kijeve.

Daugiau nuotraukų (1)

Gintaras Radauskas („Lietuvos rytas“)

Feb 21, 2015, 11:53 AM, atnaujinta Jan 10, 2018, 7:36 PM

Bet jau netrukus paaiškėjo, kad revoliucinės nuotaikos buvo apėmusios anaiptol ne visą šalį. Kai Rusija aneksavo Krymą ir sukurstė „fašistų chuntos“ atėjimu į valdžią nepatenkintą Donbasą sukilti, tapo aišku: iki naujos – orios, stabilios ir europietiškos – Ukrainos dar labai toli.

Prieš metus taip galbūt neatrodė. Ukrainiečiai gaivališkai džiūgavo atsikratę į Rusiją pasprukusio korumpuoto prezidento V.Janukovyčiaus, katučių Kijevui plojo ir Vakarai. Ir tik niūriausiuose košmaruose buvo pagalvojama apie karą. Visi tikėjosi gerųjų permainų.

„Tai buvo tikras žmonių sukilimas, tai buvo spontaniška revoliucija. Nebuvo jokios politikos, judėjimo negadino jokie politikai“, – šiandien prisimena vienas protestų organizatorių žurnalistas Mustafa Najemas.

Visi tik ir kalbėjo, kad netrukus Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ir pamažu ims klestėti. Esą Oranžinė revoliucija nepavyko, bet ši tikrai nusiseks.

Deja. Šalies rytuose kunkuliuoja karas, Krymas jau atplėštas, o ekonomikai niekaip nesiseka atsiplėšti nuo dugno, net nepaisant jau pradėtų svarbių reformų. Be to, analitikai karčiai pažymi, kad po naujų rinkimų į Aukščiausiąją Radą sugrįžo ir nemažai buvusių parlamentarų. Tarp jų ir pirmiausia savų, o ne Ukrainos interesų žiūrinčių oligarchų.

Gal metų pastebimoms permainoms negana? O gal bręsta naujas Maidanas? Jei paliaubos Rytų Ukrainoje iš tiesų pradės veikti, kaip elgsis į namus Vidurio ir Vakarų Ukrainoje sugrįžę savanoriai? Tiek jie, tiek kariškiai šią savaitę prabilo apie išdavystę Debalcevėje.

Ar atsispirs nuo dugno?

Specialistai nė nedvejoja: praėjus metams po Maidano revoliucijos Ukraina yra atsidūrusi kritinėje kryžkelėje. Konfliktas su Rusija šalies rytuose toliau liepsnoja. Aukų daugėja – jau per 5 tūkst., bet jų skaičius gali būti didesnis.

O tik dabar itin lėtai slopti pradėjęs karas Donbase Kijevui kainuoja dešimtis milijonų dolerių, nors pinigų mirtinai reikia vis labiau braškančiai Ukrainos ekonomikai. Ukrainos valiuta grivina per metus prarado du trečdalius savo vertės ir ji toliau krinta. Tiesa, Kijevas kol kas laikosi įsipareigojimų tarptautiniams kreditoriams.

Tačiau Ukrainos nacionalinio banko rezervai iš esmės išsekę, o korupcijos problema nesprendžiama. Praėjusių metų gruodžio pradžioje dirbti pradėjusi vyriausybė į struktūrines reformas iki šiol, regis, žiūrėjo gana atsainiai.

Šiek tiek daugiau vilčių suteikė vasaris. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) paskelbė apie naują 17,5 mlrd. JAV dolerių finansinės pagalbos paketą, kuris padės bent stabilizuoti šalies ekonomiką.

Be to, naujasis Ukrainos generalinis prokuroras Viktoras Šokinas jau paprašė panaikinti neliečiamybę keliems Kijevo teisėjams, kurie yra įtariami švaistęsi neteisėtais nuosprendžiais.

Kijeve neabejojama, kad principingumu garsėjantis V.Šokinas bus geresnis generalinis prokuroras nei jo pirmtakas Vitalijus Jarema. Jis buvo kritikuojamas dėl delsimo atlikti tyrimus, susijusius su nusikaltimais prieš protestuotojus, kai valdžioje dar buvo V.Janukovyčius.

Vyriausybėje – ir užsieniečiai

Taip, TVF parama bus išskirstyta per ketverius metus ir nebūtinai suvilios užsienio investuotojus įkelti koją į Ukrainą. Negarantuotas ir aktyvesnis vidaus vartojimas. Minsko susitarimai dar gali žlugti, o naujojo generalinio prokuroro veiksmai gali būti vidinių politinių kovų dėl įtakos ženklai, o ne nuoširdžios pastangos užsmaugti teisinės valdžios korupciją.

Vis dėlto gali būti, jog būtent dabar Ukraina žengia pirmuosius labai svarbius žingsnius link to, kad vieną dieną šią šalį bus galima vadinti tikrai demokratine.

Viena vertus, Krymo aneksija ir konfliktas Donbase tik palaistė gležnus pilietinės visuomenės daigus ir pakurstė troškimą reformuoti valstybę. Praėjus metams po Maidano Ukraina turi naują prezidentą – Šokolado karalių Petro Porošenką, naują vyriausybę ir naują Aukščiausiąją Radą.

Parlamente dirba 8 frakcijos, o nemažai partijų praėjusių metų vasarį dar net neegzistavo. Į Aukščiausiąją Radą išrinkta ir nemažai jaunų, energingų Maidano protestuotojų. O vyriausybėje pagaliau yra ir savo darbą išmanančių technokratų. Tarp jų – ir užsieniečiai, kuriems buvo suteikta Ukrainos pilietybė.

Finansų ministre buvo paskirta amerikietė Natalie Jaresko, sveikatos apsaugos ministru dirba gruzinas Aleksandras Kvitašvilis, o Ekonomikos ministerijai vadovauja lietuvis Aivaras Abromavičius.

Netgi galima sakyti, kad tokios naujovės išties dramatiškos.

Ypač ryškus N.Jaresko pavyzdys. Čikagoje 1965 metais gimusi bankininkė yra pirmoji per visą istoriją Ukrainos vyriausybės narė, mokslus baigusi garsiajame Harvardo universitete.

Senosios sistemos likučiai

Žinoma, situacijos naujajame parlamente ir vyriausybėje negalima vertinti vienareikšmiškai, nors Ukrainoje tai įprasta.

„Tai yra tokia kryptis: kiekvieną reikšmingesnį pokytį laikyti arba antruoju Kristaus prisikėlimu, arba pasaulio pabaiga, – teigė Rusijos ir Eurazijos ekspertas Samuelis Charapas iš Tarptautinio strateginių studijų instituto. – Bet iš tikrųjų ukrainiečiai iki šiol visada eikvodavo laiką.“

Ir dabar tarp naujų entuziastingų technokratų slepiasi Ukrainos politikos veteranai. Tarp tokių – ir pats prezidentas P.Porošenka, ir premjeras Arsenijus Jaceniukas.

Kaip aiškina buvęs Jungtinių Valstijų ambasadorius Ukrainoje Johnas Herbstas, „tie senosios sistemos produktai labai nenoriai vykdo reikalingas reformas“.

„Tai iš dalies lemia stambiausi Ukrainos oligarchai, kurie permainų atveju netektų specialių privilegijų – apsaugos savo verslui, turėtų viešai skelbti savo finansinius duomenis, negalėtų gintis nusipirkta neliečiamybe“, – tvirtino J.Herbstas.

Šio buvusio Amerikos diplomato nuomone, prireiks laiko, kol šie verslo rykliai arba prisitaikys prie naujovių, arba atsidurs užribyje. Prieš metus su Ukrainos ir ES vėliavomis į gatves plūdę ukrainiečiai sutinka – revoliucija dar turi įvykti ir žmonių galvose.

„Kalbant apie permainas valdžioje, Euromaidanas buvo sėkmingas, – teigė protestuotojams Charkove vadovavusi Natalka Zubar. – Bet dar reikia daug nuveikti kovojant su korupcija, vyriausybės skaidrumu.

Girdžiu daug kalbų, bet nematau politinės valios.“

Maryna Sočenko pernai Kijeve nuo ryto iki vakaro piešė Maidano veidus ir dabar atidaro šių portretų parodą. Bet ir ji tvirtina, kad iki tikrų permainų dar toli.

„Dabar pagalvoju, kad anuomet mums nereikėjo taip ilgai dainuoti Nepriklausomybės aikštėje. Mums reikėjo eiti ir išmesti visus juos iš kabinetų.

Galbūt tada būtų įvykusi tikra revoliucija“, – svarstė M.Sočenko, po permainų ilgai kovojusi su depresija.

Ukraina keičiasi pamažu

Tiesa, pokyčių tarsi yra, nors laiko, ypač siaučiant karui, nėra net atsikvėpti. Antai Kijevas noriai ir efektyviai bendradarbiauja su TVF bei kitais Vakarų kreditoriais ir bent jau viešai rodo ryžtą vykdyti struktūrines reformas.

Jau aiški ir kovos su korupcija strategija: patvirtintos skaidrumo didinimo priemonės, taip pat veiks nepriklausomas kovos su korupcija biuras. Stebėtojus Vakaruose džiugina, kad į šią naują instituciją veržiasi Ukrainoje gerbiami teisininkai, jau anksčiau pasižymėję nuline tolerancija korupcijai.

Dar vienas svarbus laimėjimas – tai generalinio prokuroro galių apribojimas.

Anksčiau šalyje pasitaikydavo paskirų verslo ar asmenų persekiojimo atvejų, dabar tam stengiamasi užkirsti kelią.

Galiausiai jau pasirašyta Asociacijos sutartis su ES. Ukrainiečius kuo aktyviau stengtis įsilieti į Europos šeimą skatina kitų į Bendriją jau įstojusių ir ekonomiškai vis sveikesnių Rytų Europos šalių pavyzdys.

Žinoma, Ukraina šiandien vis dar pažeidžiama.

Svarbios reformos vykdomos, bet jų gali būti negana. Mat tiesa ta, kad kiekvieną vyriausybės Kijeve triumfą, kad ir mažytį, dar agresyvesniu spaudimu pasitiks Rusija.

Kai pernai rugpjūtį Ukraina prispaudė uodegą separatistams, Rusija atsakė tiesiogine invazija į Donbasą.

Kai šiemet sausį grivinos vertė dar labiau smuko, Maskva pagrasino atšaukti 3 mlrd. dolerių paskolą.

Dabar padėtis geopolitiniame fronte, regis, dar blogesnė. Pavyzdžiui, kaip elgtis su separatistų užimtomis teritorijomis?

Pagal Minsko susitarimus Ukraina, regis, turėtų iš šalies finansuoti iš esmės atimtus regionus.

Bet Vakarai neskirtų Ukrainai vis naujų finansinės pagalbos paketų, jei į ateitį nežvelgtų optimistiškai.

Vašingtone ir Briuselyje, atrodo, tikima, kad Kijevui reikalingi ne radikalūs, o nuoseklūs pokyčiai.

Džiugesį vertina ciniškiau

Vis dėlto vakariečių entuziazmą dėl Ukrainos galimybių šios šalies gyventojai neretai priima gana ciniškai, net mosikuodami rankomis.

Tai per praėjusius metus pastebėjo rusų kilmės britas Peteris Pomerancevas, šiuo metu priimantis sveikinimus, kad parašė ir išleido puikią naują knygą „Niekas nėra teisybė, viskas yra įmanoma: naujosios Rusijos siurreali širdis“ („Nothing Is True and Everything Is Possible: The Surreal Heart of the New Russia“).

Pernai šis TV prodiuseris ilgai dirbo Kijeve ir iš arti stebėjo, kaip Ukrainą keičia nauja revoliucija Maidane.

„Kai brendau, XX amžiuje, revoliucijos man atrodė svarbios, – „London Review of Books“ rašė P.Pomerancevas. – Mokykloje visiems buvo labai įdomi Rusijos revoliucija, man – ne tik teorine prasme. Dėl revoliucijos mano tėvai pabėgo į Angliją.“

Britas pernykštes permainas vadina Orumo revoliucija. Bent jau taip jam atrodė iš pradžių – dabar P.Pomerancevas pastebi, kad dalis ukrainiečių baidosi revoliucijos.

„Nenoriu, kad mano kanalas būtų Maidano simbolis, – sakė Zurabas Alasanija, padėjęs įsteigti nepriklausomą televiziją „Hromadske“. – Juk mes rizikuojame tapti priklausomi nuo revoliucijos idėjos.“

„Orumo revoliuciją turi pakeisti Efektyvumo revoliucija“, – taip P.Pomerancevui sakė ir per pernykščius protestus demonstrantus sriuba maitinusi Hana Hopko, turinti daug priekaištų Vakarams.

H.Hopko manymu, Europa netgi rėmė kleptokratišką V.Janukovyčiaus režimą: „Juk visus išvogtus pinigus jie laikė Vakaruose. TVF dabar skelbia griežtas paramos gavimo sąlygas, bet pinigų V.Janukovyčius pavogė kur kas daugiau. Visos tos lėšos Europoje.“

Iš vieno žurnalo redaktoriaus P.Pomerancevas išgirdo ir gana netikėtą įvykių Ukrainoje palyginimą su istorinėmis permainomis Rusijoje prieš šimtmetį: „Turėjome vasario revoliuciją – dabar dar laukia spalio revoliucija.“

Lygiai prieš metus snaiperių kulkos Kijeve pakirto „Dangiškąją šimtinę“, o protestuotojų ryžtas – prezidentą Viktorą Janukovyčių. Bet 365 dienos po vadinamosios Euromaidano revoliucijos šiurkščiai nutraukė nuo ukrainiečių akių rožinius akinius.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.