Baltarusijoje, esančioje Lietuvos pašonėje, dedasi įdomūs dalykai. Ne, Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka netapo demokratu, nenugriovė Vladimiro Lenino paminklų, nepaleido visų politinių kalinių ir nesiėmė pusiau socialistinės ekonomikos reformos.
Tačiau iš valstybinių įstaigų patyliukais dingsta rusiški užrašai, kuriuos keičia tik baltarusiški – dar neseniai iš viešumos vyta tautinė kalba dabar pradedama puoselėti.
Savotišku akibrokštu tapo ir A.Lukašenkos baltarusiškai pasakyta kalba Baltarusijos nepriklausomybės dienos proga. Anksčiau gniaužtos kultūrininkų pastangos pabrėžti baltarusišką tapatybę ir skirtybę nuo rusų dabar net skatinamos.
Be to, baltarusiai vis dažniau pabrėžia esantys lietuviai („litvinai“) politine prasme. Nors sovietinių šmėklų šalyje dar gausu, Lietuvos didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas ir Vytautas dabar čia svarbesni nei V.Leninas ar Josifas Stalinas.
Ar tai reiškia, kad tarp sovietmečio ir dabarties įstrigusi Baltarusija ryžosi pokyčiams? O gal A.Lukašenka tiesiog bando įsiteikti Vakarams, kad gautų ekonominės paramos infliacijos smaugiamai šaliai?
Prikeliamos Lietuvos pilys
Dėmesys LDK istorijai šių dienų Baltarusijoje – ne tik akademinis, bet ir turintis politinių aktualijų potekstę.
Tuo teko įsitikinti per Baltarusijos ambasados surengtą išvyką po Gardino srityje stūksančias viduramžių Lietuvos laikų pilis.
LDK paveldui išsaugoti ir atkurti skiriamos milžiniškos lėšos, nors šalies ekonomiką dar graužia infliacija – kyla maisto produktų, komunalinių paslaugų kainos.
Vien Gardino senajai piliai, buvusiai Vytauto Didžiojo rezidencijai, išplėsti numatyta apie 40 mln. JAV dolerių.
Baroko epochos prabanga tviska Myriaus, Nesvyžiaus pilys, baigiama atstatyti Gedimino statyta Lydos pilis.
Dešimtys milijonų dolerių bus skirta Lietuvos istoriją menančių Krevo, Naugarduko, Galšios pilių liekanoms išsaugoti.
Programą „Baltarusijos pilys“ palaimino pats A.Lukašenka, todėl niekam net nekilo abejonių, ar toks brangus projektas apsimoka ir kada atsipirks.
„Mes suprantame, kad atstatyti LDK pilis Baltarusijoje – labai brangus užmojis ir atsipirks negreitai. Tačiau svarbu ne vien pinigai.
Siekiame sukurti kaimynams, Europai, visam pasauliui patrauklų mūsų valstybės įvaizdį, savitą prekės ženklą. Ir LDK paveldas, bendra Lietuvos ir Baltarusijos praeitis mums labai svarbu“, – aiškino Gardino srities kultūros ir ideologijos valdybos skyriaus viršininkas Pavelas Skrobko.
Dažniausias baltarusių kolegų pateikiamas klausimas Gardino srityje viešėjusiam „Lietuvos ryto“ žurnalistui buvo: „Ar patartumėte lietuviams aplankyti LDK pilis Baltarusijoje?“
Garbina ir Leniną, ir Vytautą
Žinoma, patarčiau. Vargu ar kuris mūsų šalies praeičiai neabejingas lietuvis nenorėtų pamatyti Radvilų ir kitų Lietuvos didikų sukurtos prabangos Nesvyžiaus ir Myriaus pilyse, pajusti paslaptingos įtampos prie Krevo pilies griuvėsių – čia buvo pasmaugtas didysis kunigaikštis Kęstutis.
Arba įsitikinti, kad jau baigiama atstatyti kunigaikščio Gedimino įkurta Lydos pilis, kurioje 70-metis karalius Jogaila pamilo ir vėliau vedė 17-metę didikų dukrą Sofiją Alšėniškę.
Verta pamatyti ir Gardino pilį, kurios prieigose stovi lietuvių dievadirbių išdrožtas, todėl liūdnoko veido Vytautas Didysis.
Vis dėlto nemažai dalykų Baltarusijoje gali sugluminti – pavyzdžiui, net Rusijoje bolševikų budeliu vadinamo Felikso Dzeržinskio profilis ant Gardino vykdomojo komiteto (merijos) sienos, sovietų agresoriaus Afganistane uniforma ir ginkluotė Lietuvos senove dvelkiančios Gardimo pilies muziejuje.
Vilioja lietuvius turistus
Taip jau atsitiko, kad daugiausia Lietuvos praeities galybę menančių paminklų atsidūrė Baltarusijoje. LDK formavosi Neries, Nemuno ir Beržinės (Biarezinos) baseinuose išsitenkančiuose plotuose.
Akivaizdu, kad baltarusiai nori pritraukti kuo daugiau lietuvių turistų – juk LDK paveldas mums romantiškas. Jau dabar ištaigingą Myriaus pilį per savaitę aplanko apie 40 turistų iš Lietuvos, čia greitai bus rengiamos ir ekskursijos lietuvių kalba.
Lietuvos istorikai ir politologai mano, kad viduramžių Lietuvos dėmuo baltarusiams svarbus kaip tapatybės įtvirtinimas ir siekis nubrėžti aiškią ribą tarp jų – „litvinų“ – ir Maskvos didžiarusių.
Istorikai Alvydas Nikžentaitis ir Alfredas Bumblauskas pastebėjo, kad baltarusiai jau nuo XIX a. pabaigos yra įsikibę į nuomonę, jog Lietuva („Litva“) – tai slaviška valstybė, neturinti tiesioginės sąsajos su dabartine Lietuva, kurią vadina „žemaičių tautybės“ kūriniu.
Dabartiniai lietuviai neva esantys žemaičių palikuoniai, o „litvinai“ – tai vakarų slavai, „nesuteršti“ totoriško kraujo. Taip kaip rusai maskvėnai – „maskoliai“.
Sąskaita už imperijos didybę
Slaviškos viduramžių Lietuvos teorijos šalininkai labiausiai remiasi faktu, kad iki XVII a., kai įsigalėjo lenkų kalba, oficiali LDK kalba buvo rusėnų – dabartinės baltarusių kalbos pirmtakė.
Pagrindiniai LDK dokumentai – Lietuvos Statutas, Lietuvos Metrika – surašyti būtent šia kalba. Tad daroma išvada, kad nors kunigaikščiai ir buvę baltų kilmės, administracija turėjusi būti slaviška.
Bet A.Bumblauskas tvirtino, kad LDK laikais Baltarusijos pavadinimas net nebuvo žinomas. Jis atsirado XIX a. viduryje ir tik tuomet iš esmės susidarė atskira baltarusių tauta būtent tokiu pavadinimu.
Kunigaikštystės žemėse gyvenę slavai buvo vadinami rusėnais, vėliau – gudais, o litvinais galimai buvo vadinami ne tik lietuviai, bet ir visi LDK piliečiai.
„LDK nebuvo nė vienos tautos etnine prasme valstybė. Tai buvo tautų – lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių – lopšys“, – tvirtino A.Bumblauskas.
Istorikas Edvardas Gudavičius ne kartą yra pabrėžęs, kad viduramžiais nesivadovauta tautos kaip etninės bendrijos sąvoka – svarbu buvo valstybinė priklausomybė ir dar tikyba.
Lietuvos feodalinė valstybė kūrėsi ties baltų genčių ir mongolų-totorių agresijos išsekintos Kijevo Rusios riba. Be to, patinka mums ar ne, bet LDK rašytinė kultūra iš tiesų buvo slaviška.
„Bažnytinė slavų kalba buvo čia pat, po ranka, o rašantys lotynų kalba raštininkai brangiai kainavo. Lietuviškumo praradimas LDK buvo užmokestis už tai, kad pagoniška valstybė siekė tapti imperija, o už imperijas istorija išrašo sąskaitas“, – dėstė žymus Lietuvos istorikas.
Mindaugo sostinės mįslė
Mūsų istorikai laužo galvą, kur buvusi Lietuvos valstybės įkūrėjo Mindaugo pilis, taigi ir pirmoji valstybės sostinė. Baltarusiai teigė radę atsakymą. Tai – Naugardukas.
Šiame Šiaurės Baltarusijos mieste ant kalno stūkso pilies liekanos, o piliakalnio papėdėje – palyginti neseniai pastatytas bronzinis paminklas Mindaugui.
Anot baltarusių istoriko, A.Mickevičiaus muziejaus direktoriaus Mikalajaus Gaibos, šiose apylinkėse senovėje gyventa baltų genties, jotvingių, gana anksti, apie X–XI a., skverbėsi ir slavai, būta cerkvės, pagoniškos šventyklos.
„Iš mišraus baltų ir slavų elito gimė Lietuva, tapusi viena didžiausių viduramžių Europos galybių“, – tvirtino M.Gaiba.
Savo ruožtu Lietuvos istorikas A.Nikžentaitis teigė, kad baltarusiai jau seniai savinasi LDK, pabrėždami, jog tai iš esmės buvusi slaviška valstybė. Ir ginčytis su jais, mokslininko manymu, tuščias reikalas.
Anot A.Nikžentaičio, patikimų šaltinių, rodančių, kad Naugardukas buvo pirmoji sostinė ir Mindaugo karūnavimo vieta, nėra.
„Tiksliai yra žinoma tik tai, kad Naugarduką valdė Mindaugo sūnus. Nelogiška manyti, kad Mindaugas katalikišką krikštą būtų priėmęs mieste, kuriame tuo metu jau vyravo stačiatikiai“, – svarstė istorikas.
Sugėdino maskvėnus
Vienas pagrindinių baltarusiško požiūrio siekių – atskirti slaviškąją LDK dalį nuo Maskvos didžiarusių masyvo, tokiu būdu pabrėžiant baltarusišką tapatybę.
„Kai į Myriaus pilį atvyksta turistai iš Rusijos, aš pradedu pasakoti, kad LDK įtvirtintas pilis statė apsiginti nuo priešų, kurie puolė mūsų protėvių žemes, o pagrindinis užpuolikas buvo Maskvos kunigaikštystė.
Rusai tada nuleidžia galvą. Neva daugiau taip nebedarysime“, – šmaikštavo ekskursijų vadovas Dmitrijus Mankevičius.
Lietuvos paveldas atsispindi ne tik miestų ar kaimų, bet ir svaigiųjų gėrimų pavadinimuose. Pavyzdžiui, galima įsigyti Radvilų šampano arba degtinės „Kniazj Vitovt“.
Gardino valdininkas P.Skrobko juokaudamas pasakojo tokį nutikimą: „Atvyko pas mus svečiai iš Lietuvos ir klausia: kodėl mūsų kunigaikščio vardas ant jūsų degtinės etiketės? Aš atšoviau – pala, pala, kodėl jis tik jūsų? Vytautas ir mūsų!“
Politologas Vytis Jurkonis mano, kad Baltarusijos siekis gaivinti LDK paveldą yra sveikintinas. Esą nesvarbu, kad Lietuvos istoriją baltarusiai pateikia savaip.
„Tapatybės su LDK paieškos daro Baltarusiją savarankiškesnę, mažiau priklausomą nuo Maskvos ir artimesnę Lietuvai. O kad lieka istorinių ginčų, normalu.
Mūsų mokslininkai turėtų dažniau susitikti su baltarusių istorikais, rengti konferencijas, diskutuoti“, – sakė mokslininkas.
Pripažįsta baltišką kilmę
V.Jurkonio nuomone, A.Lukašenka tik oficialiai skelbiasi strateginiu Rusijos partneriu, o iš tiesų atsargiai žvalgosi į Vakarus, tarsi ieškodamas atsarginio kelio. O jis veda per Lietuvą ir per LDK istoriją.
Šiaurės Vakarų Baltarusijoje kiekviename kilometre ryškiai juntamas baltiškos, lietuviškos žilos senovės kvapas. Nuo pat sienos – senosios Gudijos kaimų ir miestelių pavadinimai su lietuviškomis šaknimis: Gudogai, Žiupronys, Žirmūnai, Trakeliai, Ašmena.
Dabar ir patys baltarusiai neneigia, kad šis kraštas kadaise buvęs baltiškas. Ašmenos kraštotyros muziejuje stovi akmuo, ant kurio lietuviškai parašyta: „Akmenas“. Lydos miesto kilmę baltarusiai irgi linkę kildinti iš baltiško žodžio „lydymas“ – iš miško atkariauta žemė.
Nors Gardino srityje yra tik apie 2 proc. lietuvių, jie čia vertinami palankiai. Geriausias baltarusiškas alus – „Lidskoje pivo“, o Lydos alaus fabriko direktorius – lietuvis Audrius Mikšys, gerbiamas visoje srityje.
Stalinas – vis dar galvose
Žinoma, Baltarusijoje vis dar gajus sovietinės praeities kultas. Baltarusiai plaka iš tiesų keistoką kokteilį iš LDK ir sovietinės praeities.
Kartais atrodo, kad laikas Baltarusijoje sustingo net ne Leonido Brežnevo, o J.Stalino epochoje. Gardino pilies muziejaus parodoje, skirtoje Vakarų Baltarusijos tarpukario istorijai, pagrindinę vietą užima plakatas su buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje seniai pašaipos objektu tapusiu „vyrišku bučiniu“. Čia vaizduojami į lūpas besibučiuojantys Raudonosios armijos karys ir vietos valstietis.
Žinoma, galima suprasti, kodėl Antrasis pasaulinis karas tebėra, kaip ir sovietmečiu, šlovinamas istorinis siužetas. Iš visų okupuotų teritorijų naciai aršiausiai siautėjo Baltarusijoje – žuvo kas ketvirtas jos gyventojas.
Bet karo istorija ir visa sovietinė praeitis rodoma pagal komunistinės ideologijos klišes.
Keistai atrodo ir naujosios Gardino pilies vaizdas. Senato salėje, kurioje posėdžiavo paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Seimas, kabo sovietų armijos pergales šlovinantys paveikslai.
Virš vietos, kurioje, kaip manoma, sėdėjo paskutinis ATR karalius Stanislovas Augustas, pakabintas paveikslas, vaizduojantis kareivį su raudonžvaigžde pilote – savotišką simbolį šalies, kuri praeityje okupavo ATR, bendrą lenkų, lietuvių ir rusėnų (baltarusių) valstybę.
Manevruoti paskatino Rusijos baimė?
Politikos apžvalgininkas Vadimas Vileita „Lietuvos rytui“ teigė, kad Baltarusijoje iš tiesų puoselėjama tautinė tapatybė: „Skatinama nešioti tautinius drabužius, daugėja televizijos ir radijo laidų baltarusių kalba.“
Anksčiau esą baltarusiškas tautiškumas buvo persekiojamas, nuolat buvo pabrėžiamas bendrumas su rusais.
„A.Lukašenka kiek pakeitė kursą galimai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, finansinės krizės kamuojama Baltarusija siekia, kad būtų panaikintos Vakarų sankcijos. Šaliai reikia ekonominės Vakarų paramos“, – svarstė V.Vileita.
Antra, Rusijos agresija prieš Ukrainą esą parodė A.Lukašenkai, kad V.Putinas – „pavojingas ir nenuspėjamas draugužis“, nuo kurio geriau laikytis atokiau.
„Tačiau nepasiduokime iliuzijoms ir nemanykime, kad Baltarusijos diktatorius staiga tapo demokratu. Nors Baltarusijoje ir matyti liberalizacijos požymių, pilietinės teisės čia varžomos, nėra laisvos žiniasklaidos. Režimas griebėsi manevrų, bet esmės nepakeitė“, – pabrėžė V.Vileita.
