Pašnekesius su buvusiais VGTRK darbuotojais jau anksčiau įrašė buvęs kanalo „Rossija 24“ ir „Rossija 2“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Aleksandras Orlovas, kurį atleido iš darbo televizijoje 2013 metų liepą už Aleksandrą Navalną palaikančias žinutes internetiniame forume.
A.Orlovas užfiksavo kelių buvusių ir esamų federalinių televizijos kanalų darbuotojų žodinius liudijimus savo būsimai knygai apie Rusijos televiziją. Dar du pasakojimus įrašė ir visą medžiagą spaudai parengė Dmitrijus Sidorovas.
Taip pat paliudijo Liza Lerer, buvusi kanalo „Rossija 1“ marketingo direkcijos vyriausioji redaktorė. Priminta ir Julija Čiumakova, Pirmojo kanalo Pietų biuro vedėja, plačiai nuskambėjusio siužeto apie „nukryžiuotą berniuką“ autorė. Juos pateiksime kitose dalyse.
Buvusio VGTRK darbuotojo pasakojimas
Pernai vasarį per operatyvųjį gamybinį pasitarimą vyriausiasis redaktorius pasakė, kad prasideda „šaltasis karas“. Ne informacinis, kadangi apie informacinį visi jau suprato, jis prasidėjo žymiai anksčiau. O „šaltasis“, kuris daugeliui skambėjo kaip atgyvena.
Jis pasakė, kad prasidėjo epocha, su kuria lyginant praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečius – tai tik vapaliojimas, niekų kalba, todėl tie, kurie dalyvauti nenori, gali susirasti kokią nors kitą veiklos sferą, ne darbą informaciniame kanale. O visiems kitiems – sveiki atvykę į klubą.
Iš darbo išėjo keletas, ir tai ne iš karto, laikui bėgant, išėjo ramiai, lėkščių labai nedaužydami ir marškinių ant krūtinės pabrėžtinai nesiplėšydami – pagarba jiems už poziciją ir santūrumą. O visi kiti liko.
Žmonės iš aukščiausios vadovybės tarpo, žinoma, buvo ne kvailiai, todėl visus subtilius klausimus aptarinėjo labai siaurame rate, o ne redakcijos gamybiniuose pasitarimuose, kur dalyvaudavo daug žmonių – po 25-30 skyrių ir poskyrių viršininkų.
Po penktadieninių pasitarimų Kremliuje vadovai atvažiuodavo į kanalą, susikviesdavo pačius artimiausius ir rengdavo susitikimą su dviem ar trimis žmonėmis. Nurodydavo ir išryškindavo visus akcentus, po to visa tai buvo nuleidžiama rangu žemiau. Kanalo politika buvo absoliučiai slaptinga, ir tai taip pat „šaltojo karo“ dalis – viskas buvo maksimaliai uždara, jokių viešų aptarinėjimų.
„Chunta“, „ukropai“, „banderos“ – tai laidų vedėjams, tiems, kurie eteryje. Jiems šios formuluotės buvo šlifuojamos susitikimuose siaurame rate. Aš nė karto negirdėjau, kad jos tiesiogiai būtų skambėjusios jų adresu iš vyriausiojo redaktoriaus lūpų. Redakcijos gamybiniuose susirinkimuse būdavo suformuojama darbotvarkė.
Suprantama, kad jeigu tai Ukraina, tai reikia atsakyti maksimaliai pilnai, po vieną siužetą per dieną, būtinai iš Krymo, Donecko, Kijevo. 2014-ų metų kovą, po referendumo, buvo tradicinė užduotis – iš Krymo ne mažiau kaip vienas originalus siužetas per dieną, galima daugiau.
Kiekvieną dieną reikėjo pasakoti, kaip Krymas vystosi, kaip klesti mokslai ir amatai, auga vėl atgautų piliečių gerovė ir didėja jų džiaugsmas. Iš kokios pusės tai nušviesti, ar leisti išsakyti savo požiūrį žmonėms, kurie yra nepatenkinti, jeigu to nereikėjo, niekas nė neaptarinėjo, kad nebūtų gaištamas laikas. Tas pats su korespondentais. Jie vykdė absoliučiai techninę mikrofono pastovo funkciją – prieiti prie reikalingo kalbėtojo, nufilmuoti , atsistoti prieš kamerą ir pasakyti reikalingą informaciją.
Tuos, kurie buvo kare, karo korespondentus žmogiškai suprasti galima: viena vertus, monumentali propaganda, kurią jiems į ausis liejo ir dideli, ir maži viršininkai, kita vertus – kada tu esi fronto linijoje ir tau kala į galvą, tu po savaitės, dviejų ar trijų (o vaikinai sėdėjo po 1,5-2 mėnesius nepasišalindami) pradedi nekęsti tų, kurie į tave šaudo.
Visiškai natūralu, kad jų siužetuose akcentai buvo sukeisti vietomis. Bet buvo adekvačių korespondentų, kurie nedarė iš musių dramblių. Kada nukrisdavo vienas sviedinys, sakydavo, kad vienas, o ne kad vyksta intensyvus apšaudymas.
Kaip aš jau sakiau, viskas buvo kontroliuojama rankiniu režimu. Kada vyko pirmieji susitikimai Minske ir kalbėta, jog bus kažkokia taika, buvo uždrausta naudoti žodžius „fašistai“, „banderos“, „chunta“. Paskui vėl nusirista atgal į buvusią padėtį, ir viskas atsinaujino.
Kada Strelkovas pradėjo užiminėti miestus, jam buvo atkelti visi vartai išeiti į eterį – ir tiesiai, ir kreivai. Paskui jį reikėjo patraukti į šešėlį, ir mes tiesiog nustojome jį tiek daug rodyti.
Propagandos mašina, vykstant šiam karui, ėmė nešti neįtikėtinus skaičius – „Rossija 24“ žiūrimumo procentas kilo kaip ant mielių: pusantro, du, tris kartus lyginant su prieškariniu lygiu. Mes juk abu žinome, kad visi televizininkai – adrenalino narkomanai, o čia karas. Tikras – kraujas, išdraskytos žarnos, skylutės nuo sviedinių žemėje ir namuose.
Kažkas, galbūt, nusprendė, kad tai žaidimas, postmodernizmas, kažkas tiesiog supranta, kad iš to galima susišluoti padorių „babkių“ – ne iš konkretaus karo, o tiesiog iš gero jo nušvietimo: ir tokiu būdu gauti naujų svertų, išėjimą į naujas finansų jūras. Ir jie kryptingai dirba, kad pasiektų rezultatą.
Iš karto atsirado daugybė „stringerių“(neetatinių korespondentų, rengiančių reportažus iš „karštų taškų“ – Red.), kurie darbavosi mums, visa krūva nedidelių vaizdo medžiagos gamybos studijų. Jie kepė videosiužetus, prastus kokybės požiūriu: kažkas atsiuntė 45 minučių trukmės filmą apie DLR („Donecko liaudies respubliką“ – Red.), kur kariūnai vaikštinėja pirmyn ir atgal, rūko, kažkokie sunkiai suprantami tiesioginiai įrašai, sinchronizuoti kadrai.
Absoliučiai nulinį netgi propagandos požiūriu – tiesiog blankus formatas kaip prastas autorinis kinas. Ir jį įdėjo kaip pagrindinę medžiagą ir pakartojo keturis sykius per poilsio dienas. Aš klausiau: „Kuriems velniams?“. Man atsakė: „Seni, tu nieko nesupranti, tai surenka didžiulius skaičius“.
Skirtingai nei per Gruzijos karą, sistema buvo nudrožta idealiai. Drožiama buvo ne tris dienas ir ne per gamybinį pasitarimą. Savaites, mėnesius, metų metus.
Jau jokio kanalų karo, tai yra, konkurencijos, nebebuvo. Buvo gautas nurodymas iš prezidento administracijos, kad užtenka galynėtis ir rodyti, kas čia labiau išskirtinis. Išskirtinumas galėjo būti tik kada kažkas surado vieno senelę, o kažkas – kito senelį. O apskritai paėmus, tai buvo sutelktinis srautas.
Visi vienas su kitu pagauti bendro polėkio keitėsi viskuo – filmukais, oratoriais, perdavinėjo vieni kitiems kontaktus. Viskas tapo vienalyte mase. Įvairūs „holdingai“, įvairūs akcininkai, įvairios žiniasklaidos struktūros. Atsirado bendras propagandos organizmas.
Kanale jokių diskusijų nekildavo. Rūkomajame būdavo greičiau emocinių protrūkių. Ir tai tik tarp žmonių, kurie vienas kitu santykinai pasitikėjo. Ne visi su visais kalbėdavosi. Buvo tam tikra nepasitikėjimo atmosfera – potencialiai kas nors galėjo įskųsti. Tačiau visi vienas apie kitą viską žinojo. Vyriausiajam redaktoriui buvo žinomi mano įsitikinimai, ir jis manęs nekvietė dalyvauti aptarimuose, suprasdamas, kad man tai nepatiks. Mane ši padėtis absoliučiai tenkino.
Įsitikinusių žmonių, tokių kaip Mamontovas arba Siominas (Arkadijus Mamontovas ir Konstantinas Siominas , į „Nemcovo sąrašą“ įtraukti žurnalistai, kurie, pasak Michailo Kasjanovo, yra propagandistai ir per žiniasklaidą kurstė neapykantą visuomenėje –Red.), kurie tiki visu tuo, ne tiek daug. Iš esmės visi tokie, kaip Dmitrijus Kiseliovas, 50-o lygio troliai – ar kaip jis ten save vadina.
Tarp jų 40-50 procentų eidavo į „Bolotnaja“, ir jiems visa tai kategoriškai kėlė pasibjaurėjimą. Bet jie neišėjo dėl banalių priežasčių – šeimos, paskolos. Plius visi suprato, kad eiti nėra kur. Kažkas skandino savo sielvartą vyne, kažkas griebėsi narkotikų, kažkas neskandino niekur, o pasirinko „vidinę emigraciją“, poilsio dienomis skaitydamas knygeles ir stengdamasis viską pamiršti, kas buvo nuo pirmadienio iki penktadienio. Man pačiam tai buvo, nebijosiu patoso, tragedija. Aš supratau, kad pusantrų metų užsiimu gana gėdingais dalykais.
Tačiau 25 procentai buvo įsitikinusių, laikiusių, kad daro teisingus dalykus. Mes su mano draugais, tikrais, artimais, kurių didžioji dalis su televizija nesusiję, iš karto susitarėme, kad šios temos tiesiog neliečiame.
Visi supranta, kokiame šūde mes murdomės, kas vyksta šalyje. Nereikia dar kartą sopinti šių žaizdų ir trypčioti ant šių nuospaudų. Bet kada tu pats visa tai gamini, tikriausiai, po kurio tai laiko silpnesni žmonės pradeda tuo tikėti. 86 procentai Putino – juk tai tikrovė.
Mano sociologija, niekuo nepatvirtinta, vien tik mano pojūčiais, tokia. 50 procentų kanale buvo tokių kaip aš, 25 procentai įsitikinusių, o likę 25 procentai – tiesiog tie, kuriems absoliučiai vienodai ir kurie dėjo skersą. Jeigu į valdžią ateitų Michailas Chodorkovskis ir organizuotų savo kanalą, jie dirbtų ten, jeigu į valdžią ateitų fašistas, jie dirbtų jam...
Jeigu padėtis staiga pasikeis, šie žmonės nebepajėgs grįžti į normalią žurnalistiką ir prie normalių standartų – tiesiog todėl, kad jie jų nežino. Reikės visiems jiems rengti liustraciją, mėtyti iš profesijos. Rinkti visiškai naujus, kitaip juos mokyti.
Parengė Leonas Grybauskas
