Ar galima Rusiją suvokti protu? (2 dalis)

Tuo metu demokratija, atsivėrimu Vakarams, atrodė, džiaugėsi dauguma rusų, bent jau Maskvoje. Mat net ir sovietiniais laikais Maskva, iš dalies ir anuometinis Leningradas smarkiai skyrėsi nuo likusios Rusijos, žinoma, mažiau nei šiais laikais ekonominės gerovės požiūriu, nors ir tada iš visų aplinkinių sričių vyko pilni traukiniai žmonių apsipirkti į prekių turtingesnes šių miestų parduotuves.

Bet turbūt žmonių mąstymas skyrėsi net labiau nei parduotuvių lentynos – maskviečiai buvo gerokai labiau vakarietiškesni, skeptiškiau vertino sovietines realijas.

Todėl ir įvyko savotiškas istorinis stebuklas, kai 1991 metų rugpjūčio 19-22 dienomis 100 tūkstančių ar net 200 tūkstančių Maskvos gyventojų, panašiai kaip sausio 13-ąją Vilniuje, gyvosiomis grandinėmis apjuosė vadinamuosius Baltuosius rūmus, kur užsibarikadavo prezidentas B.Jelcinas bei Rusijos vyriausybė, ir sužlugdė karinį pučą.

Kita vertus, Maskvoje tuo metu jau gyveno apie 10 milijonų žmonių. Net ir 200 tūkstančių – tik menka miesto gyventojų dalis. Kiti laikėsi pasyviai ir laukė, kuo viskas baigsis. Pasisekė – baigėsi laimingai, pučas žlugo, antraip, nežinia kiek metų būtų trukę, kol Lietuva taptų ne vien nepriklausomybę paskelbusia, bet realų valstybingumą atkūrusia šalimi.

Rusams tada pasisekė nė kiek ne mažiau nei kitoms nepriklausomybės siekusioms sovietų imperijos tautoms. Tad kas atsitiko, kad dabar, prabėgus 24 metams, atrodo, gerokai mažesnė nei 1991-iais jų dalis tai supranta?

Atsakyti į šį klausimą nėra sunku: rusai nusivylė demokratijos vaisiais. Viena vertus, tai lėmė daugelio Rusijos žmonių nepasitenkinimas asmenine gerove, kurį dar sustiprino šioje šalyje itin gilias šaknis turintis pasipiktinimas socialine nelygybe, staigiai praturtėjusiais oligarchais bei palyginti gausiu smulkesnio masto turtuolių sluoksniu, įskaitant ir didžiulį biurokratijos aparatą.

Kita vertus, nuo pat Sovietų Sąjungos griūties nuolat augo rusų nusivylimas dėl gerokai sumenkusio jų valstybės statuso pasaulyje, sunkiai jiems sekėsi susitaikyti su Rusijos išskirtinumo, mesionizmo iliuzijų žlugimu.

Tai ir lėmė, kad populiariausiu Rusijos politiku laikytas Borisas Jelcinas ilgainiui tapo nekenčiamas kone kaip Michailas Gorbačiovas, kuris buvo labiausiai kaltinamas dėl Sovietų Sąjungos žlugimo, nors ir ne jis pasirašė šią imperiją palaidojusius vadinamuosius Belovežo girios susitarimus.

Tačiau ir B.Jelcino reitingai jau buvo nugarmėję į visišką dugną, kai 2000-ųjų metų išvakarėse jis Rusijos prezidento valdžią perdavė tuomet dar mažai kam žinomam pilkam saugumiečiui V.Putinui.

Žingsnis pirmyn, du atgal

Ar tai buvo istorinis atsitiktinumas, tik dar vienas netikėtus sprendimus mėgusio B.Jelcino įnoris, brangiai kainavęs ir Rusijai, ir pasauliui? Anaiptol, greičiau dėsningumas, kurį diktavo Rusijos istorijos logika.

Krinta į akis, kad ši šalis po kiek liberalesnio laikotarpio paprastai vis grįžta atgalios, tarsi vėl prisukdama kiek atlaisvintus valdymo varžtus. Dominuoja principas: žingsnis – pirmyn, žingsnis – atgal, kartais net ir du.

Taip nutiko, kai po liberalios ir apsišvietusia laikytos Jekaterinos II (valdė 1762-1796 metais) į sostą įžengė jos sūnus Pavelas I (valdė 1796-1801 metais) – didžiulis Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo gerbėjas, bet iš jo perėmęs tik kareiviško muštro paprotį, pavertė Rusiją kareivinėmis.

Po šio imperatoriaus nužudymo, jį pakeitęs sūnus Aleksandras I (1801-1825), ėmėsi liberalių reformų. Bet Nikolajus I (1825–1855), gal išgąsdintas ir dekabristų sukilimo, grąžino Rusiją į jokių kompromisų nepripažįstančios patvaldystės laikus.

Tačiau pastarojo sūnus Aleksandras II (1855-1881) panaikino baudžiavą, liberalizavo valdymą, demokratizavo viešąjį gyvenimą. Istorikai jį laiko vienu liberaliausių Rusijos valdovų, nors jis ir negailestingai 1863-1864 metais susidorojo su sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje. Tik tuo nevertėtų stebėtis, nes Rusijos imperiją vienodai įnirtingai gindavo ir į Vakarus besidairę liberalai, vadinamieji zapadnikai, ir rusų išskirtinumą, mesionizmą propagavę konservatyvieji slavofilai.

Aleksandas III (1881–1894), tapęs Rusijos imperatoriumi po tėvo Aleksandro II nužudymo, vėl labai sugriežtino patvaldystės režimą, o jo sūnus Nikolajus II (1894–1917) jau buvo priverstas vykdyti, ko gero, rimčiausias demokratines reformas per Rusijos istoriją, bet baigė gyvenimą bolševikų sušaudytas su visa šeima Jekaterinburge.

Sovietinė tironija pranoko carinę

Sovietų Sąjungos istorijoje galima įžvelgti tą pačią tendenciją – kiek atlaisvinus valdžios gniaužtus, leidus visuomenei laisviau alsuoti, būdavo žengiami net ir du žingsniai atgalios: tarsi išsigandus, smarkiai sugriežtinamas valdymas, stiprinamos represijos.

Po Rusijos pilietinio karo žiaurumų buvo atsisakyta karinio komunizmo valdymo metodų ir 1921 metais pereita prie vadinamosios Naujosios ekonominės politikos (NEP'o) – kiek pravertos durys rinkos dėsniams, leista žmonėms imtis smulkiojo verslo, daugiau laisvės įgijo menininkai.

Tačiau J.Stalinas jau 1929 metais NEP'ą panaikino ir pradėjo pirmiausia Ukrainoje baisų badą sukėlusią, milijonus gyvybių nusinešusią kolektyvizaciją, kai net vidutinio dydžio ūkius turėję valstiečiai buvo paskelbiami buožėmis ir ištremiami, o likusieji suvaromi į kolūkius.

Netrukus įsigalėjo kraštutinis totalitarizmas. Didžiojo teroro metai (1936–1938) visuomenėje įtvirtino baimės ir vergiškumo atmosferą, net ir elementarios laisvės, žmogaus teisės buvo visiškai sutryptos, įsivyravo paranojiškas įtarumas.

Po J.Stalino mirties 1953 metais naujasis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas, nors ir neatsisakęs diktatoriško valdymo stiliaus, ryžosi pasmerkti J.Stalino kultą, pamažu susilpnino represijas, leido šiokią tokią kūrybos laisvę, todėl šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir ypač septintojo dešimtmečio pradžioje buvo stebimas literatūros ir meno pakilimas, o visas laikotarpis vadinamas Atšilimu.

Tačiau kai 1964 metais visuomenės laisvėjimo išgąsdinta sovietinė nomenklatūra nuvertė N.Chruščiovą, baigėsi ir Atšilimo laikotarpis. Į J.Stalino totalitarizmo lygį Sovietų Sąjunga nesugrįžo, bet, kaip būdinga Rusijai per visą jos istoriją, vėl akivaizdžiai buvo sustabdytas visuomenės laisvėjimas ir žengtas žingsnis atgalios.

Net 18 metų trukęs SSKP generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo valdymas ypač paskutiniais metais, vėliau pačios kompartijos vadintais stagnacijos laikotarpiu, dėl jo pomėgio ordinams, pompastiškų propagandinių renginių, nusišnekėjimų įgijo net groteskines formas.

Tuo laiku sovietų imperiją jau valdė ne L.Brežnevas, o aplink jį susitelkusi aukščiausios partinės nomenklatūros grupelė, todėl jam mirus vos maždaug vienus metus kompartijos generaliniu sekretoriumi išbuvusio Jurijaus Andropovo ir tiek pat trumpai Konstantino Černenkos vadovavimas tebuvo merdėjančios L.Brežnevo komandos laikotarpio tąsa.

Sovietinė sistema tuo metu jau buvo taip akivaizdžiai išsisėmusi, kad net ir beviltiškai sirgęs J.Andropovas mėgino kaip nors lopyti per visas siūles irti ėmusį sovietinį režimą, tiesa, daugiau stalininiais metodais.

Aišku, Sovietų Sąjungos kompartijos vadovu 1985 metais tapęs Michailas Gorbačiovas nė neturėjo kitos išeities kaip pasukti liberalizavimo keliu ir pradėti rimtas reformas. Bet tai, kad sovietinės sistemos, kaip parodė gyvenimas jau neįmanoma reformuoti, o galima tik demontuoti, matyt, buvo netikėta ir jam.

Užtat istorija M.Gorbačiovui – pirmajam ir vieninteliam Sovietų Sąjungos prezidentui – gal kiek ir nepelnytai dovanojo sovietinės imperijos griovėjo laurus.

Pirmasis Rusijos prezidentas B.Jelcinas, gerokai prisidėjęs prie galutinės Sovietų Sąjungos griūties, nežengė šios šalies istorijai būdingo žingsnio atgal po kiekvieno laisvesnio valdymo laikotarpio.

Jis dar dešimtmetį tęsė ir gilino M.Gorbačiovo komandos pradėtą Rusijos liberalizavimo etapą. Galbūt tai darė net per daug drąsiai ir radikaliai – paskutiniais valdymo metais jis jau buvo visiškai iššvaistęs populiarumo trupinius, tapęs piktų pašaipų taikiniu, o gindamasis nuo augančio visuomenės pasipiktinimo, kaip kortas iš kaladės vieno po kito ėmė traukti vis naujus Vyriausybės vadovus, kol galiausiai ištraukė V.Putiną.

Pats B.Jelcinas po 1996 metų ėmė tolti nuo Rusijos liberalizavimo krypties. Vis stipriau jautėsi, kad jam pasitraukus, naujoji šalies valdžia vėl pasuks atgal, kaip įprasta šiai šaliai per visą istoriją. Taip ir įvyko. Tad putiniškojo autoritarizmo ir nacionalizmo įsigalėjimą reikėtų laikyti ne atsitiktinumu, o istoriniu dėsningumu ir tokį politinį posūkį nebuvo sunku numatyti iš anksto.

Politinė švytuoklė Rusijoje vėl pakrypo priešinga kryptimi, nors gal dar smarkiau nei buvo galima laukti.

Neabejotinai ateis ir naujas istorinis posūkis, naujas valstybės liberalizavimas, kai V.Putino imperinis autoritarizmas visiškai išsikvėps. Tai Rusiją vers labiau atsiverti Vakarams ir jų vertybėms. Tik gal tam prireiks dešimtmečio ar net teks laukti dar ilgiau, jei V.Putinas 2018-iais vėl šešeriems metams bus perrinktas prezidentu.

Kita vertus, dešimtmetis – tik žmogui ilgas laikotarpis, o valstybės istorijoje – vos akimirka. Rusijoje jau porą šimtmečių vyksta vadinamųjų slavofilų ir zapadnikų ideologinė kova ir dar, matyt, negreit liausis, bet liūdniausia, kad susidaro įspūdis tarsi viskas suktųsi užburtu ratu.

Vis dėlto istorija – ne mechaniškas įvykių, reiškinių kartojimasis, nuolatiniai Rusijos politiniai viražai nuo azijietiškos imperijos link europietiškos valstybės nereiškia, kad iš viso šioje šalyje niekas nesikeičia ir vis grįžtama ten, iš kur buvo mėginta išeiti.

Kad ir kas dabar būtų sakoma apie V.Putiną, jo režimas nė iš tolo neprilygsta stalinizmui, o ir lyginant su vėlesniais sovietiniais laikais dabartinė Rusija atrodytų dar labai demokratiška.

Kas mano kitaip, tiesiog pamiršo, kaip gyveno Sovietų Sąjungoje. V.Putino palyginimai su J.Stalinu – tiek pat verti, kaip ir sovietinė nostalgija sekant pasakas apie gerą anų laikų gyvenimą.

Nors istorinės pažangos gali nematyti tik akli, bėda, kad ryžtingai ir visiems laikams nusikratyti despotijos apraiškų rusams niekaip nepavyksta.

Rusams būdingas Stokholmo sindromas?

Per paprasta būtų sakyti, kad dėl visko kalta vien despotiška Rusijos valdžia, jos kartais net patologiniu smurtavimu pagarsėję valdovai, kaip Ivanas Žiaurusis (Rūstusis) bei Petras I ar ilgiausiai krikščioniškose šalyse – net iki 1863 metų – išsilaikiusia baudžiava, kuri įtvirtino visuomenėje baudžiauninko mentalitetą, savaip pavergdama ir jo poną.

Ko gero, pagrįstai galima kalbėti apie savotišką rusams būdingą Stokholmo sindromą. Per šimtmečius jie išsiugdė ne tik gebėjimą prisitaikyti prie despotiškų valdovų, jiems pataikauti, bet net ir įtikinti pačius save, kad būti jų vergu, įkaitu – tikra palaima ir nieko geriau norėti nereikia.

Stulbinančių įrodymų pateikia stalinizmo istorija. Net aukščiausio rango to meto sovietiniai veikėjai visiškai priklausė nuo J.Stalino užmačių ir kaprizų Buvo suimtos ir išsiųstos į lagerius sovietinės vyriausybės vadovo, vėliau užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo, SSRS Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko Michailo Kalinino, kitų „tautų vado“ parankinių žmonos, o jie lyg niekur nieko ir toliau vergiškai tarnavo despotui.

Esą ilgametis J.Stalino asmeninis sekretorius Aleksandras Poskrebyševas, kai buvo suimta jo žmona, net šliaužiojo keliais paskui kabinetu vaikštinėjusį diktatorių, bučiavo jam aulinius batus ir maldavo ją išleisti iš lagerio, o tas tik nusiviepė ir atšovė: „Rasime tau kitą žmoną“. Ir atsidavęs kaip šuo visą gyvenimą pakluso šeimininkui, kol prieš pat J.Stalino mirtį pats buvo suimtas.

Panašus vergiško prisitaikymo modelis, įtikinant net save, kad despotiška valdžia tiesiog būtina Rusijai, kitaip šalis neišgyvens, būdingas visai rusų visuomenei, išskyrus negausius, bet visais laikais gyvavusius disidentinius sluoksnius. Tad R.Tumino mintys apie V.Putino valdžią anaiptol nėra originalios – jam, matyt, Maskvoje dažnai tai tenka girdėti.

Kalbos apie rusams būtiną tvirtą ranką ypač pagyvėja, kai valdymo sistema visiškai išsisemia, stagnuoja ir bręsta politinės švytuoklės krypties posūkis link didesnio Rusijos atvirumo pasauliui, režimo liberalizavimo ar, priešingai, artinasi nauja stipresnės diktatūros banga.

Šie reiškiniai ypač stipriai buvo persmelkę Sovietų Sąjungos visuomeninį klimatą vėlyvuoju L.Brežnevo ir jį trumpam pakeitusių J.Andropovo bei K.Černenkos valdymo laikotarpiais, kai per pustrečių metų buvo surengtos pompastiškos trijų kompartijos generalinių sekretorių laidotuvės, neminint dar bent kelių per tą laiką palaidotų aukščiausių partinių pareigūnų – SSKP politinio biuro narių. Dėl labai garbaus SSRS tuomet valdžiusio klano amžiaus šis laikotarpis net vadinamas gerontokratiniu.

Tais metais – nuo 1980-ųjų pabaigos iki 1984-ųjų pradžios – studijavau Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto aspirantūroje (sovietinis doktorantūros atitikmuo) žurnalistiką – turbūt anais laikais vieną labiausiai ideologiškai kontroliuojamų specialybių.

Tuomet įvairiose Maskvos aukštosiose mokyklose mokėsi gausus būrys lietuvių, tarp jų ir ne vienas dabar visuomenei gerai žinomas asmuo, buvo susikūrusi ir neformali kraštiečių bendruomenė.

Tiesa, Maskvos universiteto Žurnalistikos fakultete trejetą metų aš buvau vienintelis aspirantas iš Lietuvos ir tik vėliau atvyko mokytis dabar UNESCO dirbantis Marius Lukošiūnas.

Šis Sovietų Sąjungos pabaigos laikotarpis savaip spalvingas ir turbūt geriausiai sovietinę imperiją paskandinusios priežastys buvo jaučiamos jos sostinėje, bet spaudoje neteko aptikti lietuvių pasakojimų apie tų metų Maskvos akademinį gyvenimą, politinę atmosferą.

Dabar, kai apie Rusiją nekalbama nebent vaikų darželiuose ir vis pasigirsta raginimų tautai net rengtis neišvengiamam karui su šiuo kaimynu, gal būtų ir pravartu ramiau žvilgtelėti į jos netolimą praeitį ir suprasti, kad velnias ne toks ir baisus, kaip jį vaizduoja.

Todėl, rizikuodamas sulaukti visokiausių įtarinėjimų, pasidalysiu kai kuriais prisiminimais.