Vingiuotais kalnų keliais pirmyn ir atgal zujantys sunkvežimiai KAMAZ, ginkluoti kariai kėbuluose, pasienio postas, kuriame nuodugniai tikrinami užsieniečių dokumentai, ir svajonių tapti moderniu miestu turinti sostinė Stepanakertas – taip atvykėlius pasitinka Kalnų Karabachas, regionas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, į kurį abi šios šalys reiškia savo istorines teises.
Dešimtmečius rusenantis karas
Didžioji dalis regiono gyventojų – armėnai. 1991-aisiais Kalnų Karabache buvo surengtas gyventojų referendumas, kurio metu buvo nubalsuota už nepriklausomą regiono statusą, bet toks variantas netenkino nė vienos iš konfliktuojančių pusių, ir prasidėjo trejus metus trukęs kruvinas karas, pareikalavęs tūkstančių gyvybių.
Nors 1994-aisiais buvo pasirašyta paliaubų sutartis, konflikto kibirkštys rusena ir šiandien.
Abiejose daugiau nei 200 kilometrų besitęsiančios vadinamosios „kontaktinės linijos“ pusėse išdėstytos karinės pajėgos, nuolat vyksta susišaudymai.
Nepaisant to, jog už kelių dešimčių kilometrų nuolat aidi šūviai, regiono miestuose ir miesteliuose verda įprastas gyvenimas. Nors regiono nepriklausomybės nepripažino nė viena pasaulio valstybė, Kalnų Karabacho Respublika save vadinanti sritis turi savo ministerijas, vyriausybę ir prezidentą. Jau antrąją kadenciją šį postą užima Bako Sahakyanas.
Prezidentą galima užkalbinti gatvėje?
Regiono sostinėje Stepanakerte vietos gyventojai į mano klausimą, ar sunku patekti pas prezidentą, atsakydavo šyptelėjimu ir rankos mostu: „Nevarkite su jokiomis akreditacijomis, geriau palaukite miesto centre, kai eis į darbą, tada ir pasikalbėsite.“
„Per šventes ar vakarais galima jį be jokios apsaugos sutikti miesto parke besiilsintį su šeima“, – tvirtino prieš prezidento kanceliariją įsikūrusios kavinės darbuotoja.
Kaip paaiškėjo, patekti pas Kalnų Karabacho prezidentą nėra taip paprasta. Dėl perpildytos dienotvarkės interviu laikas buvo atidėtas bent keletą kartų, o į bandymus klausti, kada galima tikėtis prieš kelias savaites planuoto susitikimo, atsakymas būdavo vienas ir tas pats: „Laukite, mes su jumis susisieksime.“
Taip pat buvo perspėta, kad, sulaukus svarbiojo skambučio dėl susitikimo, gali nutikti taip, kad teks į prezidentūrą nuvykti per 10–15 minučių. „Taip jau yra nutikę jūsų kolegoms iš užsienio, o būta atvejų, kai interviu užsienio žurnalistams teko laukti ir po savaitę“, – ramino už susitikimo organizavimą atsakingas pareigūnas.
Po dviejų dienų laukimo, gerokai po 10 valandos ryto, buvo pranešta, kad interviu laikas numatytas vidurdienį. Prezidentūroje pasitikę pareigūnai po nuodugnaus asmeninių daiktų patikrinimo draugiškai perspėjo, kad prezidentas bendrauja atvirai ir atsako net į pačius nepatogiausius klausimus.
Kuklus kabinetas, šmaikštus šeimininkas
Susitikimas su B. Sahakyanu vyko jo erdviame, medžiu dekoruotame, bet itin asketiškai įrengtame kabinete. Be Kalnų Karabacho simbolių – vėliavos ir herbo, kabinete buvo vos keletas segtuvų su dokumentais, ant pustuščio rašomojo stalo gulėjo nusegtas rankinis laikrodis, šalia jo – pakelis cigarečių ir žiebtuvėlis.
Pusę valandos trukusio pokalbio metu B.Sahakyanas nuolat rūkė. Kambarys, kuriame kalbėjomės, skendėjo miglose. Kaip ir šios respublikos ateitis, pagalvojau.
„Kaip jums pas mus – patinka? O šilkmedžio degtine jus jau pavaišino?“ – smalsavo B.Sahakyanas ir po kelių akimirkų jau surimtėjusiu veidu kalbėjo apie tai, kad, nepaisant vietos gyventojų svetingumo, Karabachas daugeliui keliautojų vis dar kelia nepagrįstų baimių, ir šie nesiryžta čia vykti.
Nors pasisveikinimo žodžiai buvo ištarti rusų kalba, vėliau prezidentas teigė norintis, kad interviu vyktų armėniškai dalyvaujant vertėjui.
„Tik savo gimtąja kalba galiu išsakyti mintis taip, kaip noriu“, – karštai kalbėjo jis.
– Kalnų Karabachas, kaip nepriklausoma valstybė, nėra pripažinta tarptautinės bendruomenės. Daug keliaujate po užsienio šalis, kaip jus priima kitų valstybių lyderiai?
– Taip, faktas, kad mūsų valstybė nėra pripažinta, daro situaciją šiek tiek išskirtinę ir tais atvejais, kai mūsų delegacijos lankosi užsienio šalyse ir susitinka su jų lyderiais ar vykdomosios valdžios atstovais.
Užsienyje mes susitinkame su parlamentų nariais bei nevyriausybinio sektoriaus atstovais, analitikais ir mokslininkais. Mes stengiamės plėtoti santykius su kitomis šalimis, ir šis procesas aktyviai vyksta. Jau turime užmezgę ryšius su daugeliu šalių tokiose srityse kaip žmogiškieji ištekliai, ekonomika, švietimas ar sportas, bet vis dar neturime progų tiesiogiai susitikti su pačių šalių vadovais.
Darome viską, kas įmanoma, kad Kalnų Karabachas būtų tarptautinės bendruomenės pripažinta valstybė.
– Su kokiomis šalimis palaikote aktyvius ryšius?
– Itin aktyvius kontaktus palaikome su Prancūzija. Su šia šalimi turime daug susitarimų. Kai kurie miestai išreiškė savo pozicija dėl paties Kalnų Karabacho nepriklausomybės pripažinimo. Taip pat aktyviai plėtojame atskirų miestų „brolystės“ ryšius, vyksta įvairūs kultūriniai mainai.
Vokietijos ir Prancūzijos parlamentuose veikia grupės, atsakingos už ryšių su Kalnų Karabachu palaikymą. Šie partneriai labai svarbūs plėtojant ryšius su kitomis šalimis.
– Minėjote, kad oficialių susitikimų su kitų šalių prezidentais nebūna. Gal jums pavyksta užmegzti santykius su kitų šalių vadovais neformaliu lygmeniu?
– Mes tikrai labai stengiamės užmegzti ryšius su kitomis valstybėmis ir jų lyderiais, bet kartais sunku suprasti tarptautinę bendruomenę, kuri tarsi vengia užmegzti bet kokius ryšius su mumis. Artsakho Respublika (Artsakh – senasis regiono pavadinimas. – Aut. past.) šiuo metu išgyvena savo kūrimosi etapą ir stengiasi laikytis tarptautinės teisės normų ir kitų taisyklių.
Mes nuoširdžiai nesuprantame, kodėl kitos šalys nenori plėtoti tarptautinių santykių su mumis, juk „pripažinimo“ ar „nepripažinimo“ statusas neturėtų būti kliūtis plėtoti ryšius tarp bendruomenių nepolitiniu lygmeniu. Mūsų šalis nusipelnė galimybių tiek bendrauti su tarptautine bendruomene, tiek joje būti.
– Kasdien pasirodo pranešimų apie susišaudymus ir aukas. Kaip apibūdintumėte šių dienų situaciją prie kontaktinės linijos su Azerbaidžanu?
– 1994 metais buvo sudarytas paliaubų susitarimas, kurį pasirašė Azerbaidžanas, Kalnų Karabachas ir Armėnija. Mes laikėmės susitarime numatytų sąlygų, nes taika yra viena didžiausių mūsų vertybių ir siekiamybių.
Nenorime, kad tam tikri praeities momentai kartotųsi, tad stengiamės padėtį išlaikyti kiek įmanoma stabilią. Bet kita pusė nuolat pažeidžia paliaubų sutartyje numatytus punktus, beveik kasdien į mus nukreipiama sunkioji ginkluotė. Yra didelis skirtumas tarp to, kas vyko prieš 2–3 metus, ir to, kas vyksta šiandien.
Azerbaidžanas pažeidžia ne tik pasirašytą paliaubų sutartį, bet ir tarptautines normas bei taisykles. Ši šalis yra atsakinga už tai, kas vyksta, nes vykdo agresyvią politiką, ir tarptautinė bendruomenė turėtų atkreipti dėmesį į šią situaciją.
– Kaip jūs vertinate šių dienų tarptautinės bendruomenės poziciją dėl šio konflikto? Esate nusivylęs dėl pasyvios reakcijos?
– Negalime sakyti, kad esame nusivylę, nes matome tarptautinės bendruomenės pastangas išlaikyti regione stabilumą ir taiką. Tai, kad taika ir stabilumas tapo bent iš dalies įmanomi, ir yra tarptautinės bendruomenės pastangų rezultatas.
Mes taip pat siūlėme taikos procesą dar papildyti tokiais punktais kaip snaiperių patraukimas nuo kontaktinės linijos ar visiškas ugnies nutraukimas švenčių metu, bet visus šiuos pasiūlymus Azerbaidžano pusė atmetė.
Vienintelis dalykas, kurio mes norėtume, yra tai, kad tarptautinė bendruomenė pasisakytų ir reaguotų konkrečiau. Tik tuomet, kai bus kreipiamasi į tikslinį adresatą, šiuo atveju partiją, atsakingą už taikos proceso pažeidimus, situacija keistis.
– Kokias matote šio konflikto sprendimo perspektyvas?
– Turime pozityvių lūkesčių, nes be jų konflikto sąlygomis būtų neįmanoma išgyventi. Nors destruktyvi Azerbaidžano politika stengiasi mums nepalikti vilties, mes tikimės, kad ši šalis pakeis savo nuostatas, į politinę areną ateis nauji politikai, kurie turės kitokių vizijų apie šią situaciją. Juk ir Azerbaidžano žmonėms turėtų rūpėti šį konfliktą baigti taikiai, civilizuotu būdu. Tikimės, kad vieną dieną galėsime sėsti prie stalo civilizuoto dialogo ir diskusijų.
– Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas – sparčiai augantis ir besiplečiantis miestas. Kokią jo ateitį matote per ateinančius dešimt metų?
– Regionas ir sostinė plėtojasi labai sparčiai. Jei sugrįšite čia po metų, pamatysite daugybę skirtumų. Mes stengiamės, kad sąlygos čia būtų kuo geresnės ne tik vietos gyventojams, bet ir svečiai iš kitų šalių čia jaustųsi jaukiai. Mes labai suinteresuoti regiono plėtra ir tikime, kad mūsų ir mūsų vaikų ateitis bus šviesi.
– Ką jums pačiam reiškė tai, kad buvote išrinktas antrai kadencijai?
– Tai tokia pat atsakomybė, kaip ir tada, kai rinkimus laimėjau pirmą kartą. Tai tam tikra misija, kurią reikia atlikti kaip įmanoma geriau. Per pirmą kadenciją įgavau patirties, kuri mane lydi ir dirbant savo darbą toliau, tai labai praverčia siekiant kuo efektyvesnio problemų sprendimo.
– Kokia buvo jūsų šeimos reakcija sužinojus, kad ateinančius penkerius metus praleisite šiame poste?
– Žinia sukėlė dvilypius jausmus. Viena vertus, šeima norėtų, kad aš dirbčiau kitokį darbą ir galėčiau su žmona ir vaikais matytis dažniau, nereikėtų išgyventi daug stresų ar spręsti daugybės problemų. Kita vertus, jie puikiai supranta, su kokiais iššūkiais susiduria mūsų šalis, ir palaiko šį sprendimą.
– Kokie ryškiausi pokyčiai įvyko per šiuos metus, kol esate prezidento poste, ir su kokiais naujais iššūkiais susiduriate?
– Pokyčių esama tikrai didelių ir juos galima pastebėti daugelyje sferų. Pačios didžiausios problemos ir iššūkiai yra susiję su saugumu. Azerbaidžanas nuolat pažeidinėja paliaubų susitarimą, padėtis tampa vis pavojingesnė, naudojami vis sunkesnė ginkluotė. Tai neabejotinai veikia esamą situacija ir kelią didelį susirūpinimą.
– Lankantis Kalnų Karabache ne kartą teko girdėti, kad gyventojai prie prezidento gali prieiti tiesiog gatvėje ir pasikalbėti apie jiems rūpimus klausimus. Tai tiesa?
– Tai nėra kas nors neįprasta, o labai sėkmingas būdas susitikti ir pabendrauti su žmonėmis. Tokie susitikimai man padeda susidaryti aiškesnį vaizdą, kaip funkcionuoja mūsų institucijos, su kokiomis problemomis susiduria gyventojai. Tokie pokalbiai tampa dideliu stimulu dirbti kaip įmanoma geriau.