Išsivaduoti nuo režimo primetamo pasaulėvaizdžio, nepriklausomai mąstyti Rusijoje visada buvo gerokai sunkiau nei Lietuvoje. Reikėdavo daug daugiau intelektualinės drąsos. Vis dėlto šis išsilaisvinimas visada vykdavo. Čia prisiminti Maskvos draugai – puikus šio proceso pavyzdys.
Imperijos kracho nuojauta
Tai ypač taikytina Katerinai. Jos senelis Konstantinas Uchanovas buvo bolševikų partijos narys nuo 1903 metų, kelis laiškus jam buvo parašęs V.Leninas. Šeima juos perdavė archyvui, bet išsaugojo porą nuotraukų – vienoje jis nusifotografavęs su V.Leninu, kitoje – draugiškai ranką jam ant peties užmetęs J.Stalinas.
K.Uchanovas buvo bolševikų partijos centro komiteto narys, Maskvos vykdomojo komiteto pirmininkas (sovietinis mero atitikmuo), bet 1937 metais jis buvo sušaudytas.
Katerina pasakojo, kad jos senelė žuvo lageryje, dėdė 17 metų kalėjo, tik N.Chruščiovo laikais buvo išleistas, bet grįžo jau būdamas visiškas ligonis ir netrukus mirė, o motina stebuklingu būdu išsigelbėjo nuo šeimą ištikusių represijų vien savo vyro – Katerinos tėvo -- nuovokumo dėka.
Kai 1937 metais buvo masiškai suiminėjami ir šaudomi partiniai veikėjai bei kariškiai, o jų šeimos nariai dažniausiai siunčiami į lagerius, nors kartais irgi sušaudomi, Katerinos tėvas inžinierius pasiprašė išleidžiamas į Komsomolsko prie Amūro statybas ir jų šeima išvyko iš Maskvos.
Tai juos ir išgelbėjo, nes Katerinos motina buvo pakeitusi mergautinę pavardę į vyro ir, matyt, areštavus Maskvoje gyvenusius K.Uchanovo šeimos narius, NKVD tiesiog neturėjo laiko ieškoti, kur dingo jo dukra.
Mat tuo metu buvo represuota šimtai tūkstančių žmonių, budeliai darbo turėjo per akis. Katerinos tėvai, išgirdę apie artimųjų areštus, dar kartą pakeitė gyvenamąją vietą ir išvyko į kažkokias kitas statybas Tolimuosiuose Rytuose. Į Maskvą šeima grįžo jau N.Chruščiovo laikais, kai K.Uchanovas buvo reabilituotas.
Beje, grįžusi į Maskvą Katerinos motina atnaujino ryšius su J.Stalino dukra Svetlana Alilujeva, iš lagerių paleistais sušaudyto bolševikų veikėjo N.Bucharino, nusišovusio prieš areštą Michailo Tomskio (buvęs sovietinių profsąjungų vadas, bolševikų politinio biuro narys) sūnumis bei kitais represuotų Sovietų Sąjungos kūrėjų palikuonimis.
Jie kartais svečiuodavosi Katerinos motinos bute ir tuomet prie jų namo visuomet stovėdavo juoda „Volga“, kažkokie tipai trainiodavosi aplink laiptinę.
N.Chruščiovo laikais valdžia leido represuotų, vėliau reabilituotų žymiųjų sovietinių veikėjų vaikams grįžti į Maskvą, suteikė jiems neblogus butus, bet KGB sekė kiekvieną jų žingsnį, ypač kai jie kur nors rinkdavosi drauge.
Ir nepasitikėta jais pagrįstai – pasak Katerinos, šie žmonės, kurių tėvai patys kūrė sovietinę sistemą ir buvo jos sunaikinti, grįžę iš lagerių, tapo režimo priešai, nors kai kurie esą dar turėję iliuzijų, kad pati komunizmo idėja yra teisinga, tik jos įgyvendinimas blogas.
Katerina jau buvo išsilaisvinusi ir nuo šios iliuzijos -- ji sovietinei valdžiai jautė tik neapykantą.
Nelengvesnį išsilaivinimo nuo sovietinės ideologijos kelią teko nueti ir Nadiai Kosjanovai. Jos tėvas taip pat priklausė sovietinei nomenklatūrai, buvo Kazachstane esančio Gurjevo miesto (dabar Atyrau) partijos komiteto pirmasis sekretorius, pradėjęs partinę karjerą dar esant gyvam J.Stalinui (Nadia, jauniausias vaikas šeimoje, gimė, kai tėvui jau buvo per 50 metų), tik nepatyrė represijų ir iki mirties liko užkietėjusiu stalinistu.
Ji pasakojo, kad kai mokydamasi Maskvoje vis daugiau sužinojo tiesos apie Sovietų Sąjungos istoriją, grįžusi namo į Gurjevą, kur liko gyventi į pensiją išėjęs tėvas su motina, mėgindavo juos „perauklėti“ -- aiškindavo, koks baisus tironas buvo J.Stalinas ir kokia nežmoniška sovietinė sistema. Tai baigdavosi skandalais: tėvas imdavo šaukti, kad jo dukra -- „liaudies priešas“ ir J.Stalinas esą visai teisingai darė, kad tokius šaudė.
Nadia, galiausiai supratusi, kad kalbėtis su tėvu istorinėmis bei politinėmis temomis – beprasmiška, nes jis buvo tarsi užkerėtas, aklai tikėjo sistema ir net gerai žinodamas apie milijonų žmonių represijas J.Stalino valdymo metais, teisino šiuos nusikaltimus, sakydamas, jog tokie buvo laikai ir reikėjo negailestingai naikinti priešus, kartais net apsirinkant ir susidorojant su nekaltais.
Nadios tėvas mirė, kai aš mokiausi Maskvoje. Gavusi žinią, kad tėvas arti mirties, ji skubiai išskrido į Gurjevą ir dar spėjo su juo atsisveikinti, bet grįžo priblokšta.
Jai teko porą naktų budėti prie merdinčio tėvo lovos ir labiausiai ją sukrėtė, kad kliedėdamas jis neminėjo nei vaikų, nei žmonos vardų, tik kartais atsigavęs iš paskutinių jėgų imdavo garsiai švokšti: „Drauge Stalinai, drauge Stalinai, leiskite raportuoti!“.
Pajutau dar didesnę pagarbą Nadiai, augusiai tokioje šeimoje, bet sugebėjusiai visai kitomis akimis nei tėvas matyti pasaulį.
Maskva gali tapti miela?
Pradėjęs bendrauti su šiais rusais, aš kitomis akimis ėmiau matyti Maskvą. Slogus ir niūrus miestas net ėmė patikti, išvydau jo atšiaurų grožį, nors ir sujauktą, sudarkytą.
Atradau įdomios architektūros salelių, žavių XX amžiaus modernizmo pastatų, nors ir gožiamų neskoningos vėlesnių laikų stalininės bei chruščiovinės statybos.
Nepaisant dešimtmečius trukusių sovietinių griovimų ir perstatymų, Maskvoje ir ypač Pamaskvėje netikėtai galėdavai aptikti didingų dvarų ir įspūdingų asketišką, rūsčią Rusijos istorinę dvasią atspindinčių cerkvių bei vienuolynų.
Man atrodė, kad tai – žiemos architektūra. Tvirtoves primenančių cerkvių baltos sienos ir jų žali ar melsvi kupolai derėjo prie gurgždančio sniego ir kaustančio šalčio. Vaizdas -- tarsi iš grafikos kūrinio, įrėminto juodais plikų šimtamečių medžių kamienais.
Atėjo laikas, kai sovietinėje Maskvoje nelauktai pasijutau laisvas, gal laisvesnis nei Vilniuje. Galbūt tai lėmė didmiesčio dvasia, nenutrūkstami žmonių srautai ir keistą saugumą suteikiantis anonimiškumo jausmas minioje.
Tai itin stipriai pajusdavai stalininės pompastikos kupinose metro stotyse, jų šimtus metrų besitęsiančiuose koridoriuose, tarsi į bedugnę garmančiuose gigantiškuose eskalatoriuose, kai stovėdamas minioje, regėdavai priešinga kryptimi judančią begalinę anoniminių veidų virtinę.
Kartais su kažkuo susidurdavai žvilgsniais, išvysdavai asmenybės šviesą akyse ir išsiskirdavai, žinodamas, kad niekada daugiau su šiuo simpatingu žmogumi nesusitiksi beribiame maskviečių vandenyne, o jei net susitiksi, nepastebėjęs prasilenksi.
Girdėdamas lietuvių mėgiamą posakį, kad Maskva – didelis kaimas, ėmiau sunkiai sulaikyti šypseną, manydamas, kad taip mąstant, ko gero, ir Vilnių reikėtų laikyti kaimu, tik dar ir mažu.
Sovietinės Maskvos prisiminimai ir dabar įkvepia viltį, kad vis dėlto Rusija nėra visai beviltiška šalis, joje visada buvo ir bus laisvę mylinčių ir mokančių už ją kovoti, giliai mąstančių žmonių, tik jiems nuolat tenka būti visuomenės mažuma, nekenčiama ir persekiojama valdžios. Bet jie nesunaikinami, net ir smarkiai prispausti, vis atsigauna, todėl ir vyksta vadinamieji Rusijos politiniai atšilimai.
Neišvengiamai vėl ateis tokie laikai, nors sunku pasakyti kada. Ir gal tuomet net pagaliau liausis nuolatiniai Rusijos posūkiai atgalios.
Šokiai mirusiems vadams
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje dar buvo galima manyti, kad sovietinė sistema kone amžina. Tuo metu rusų disidento Andrejaus Amalriko knygoje „Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984 metų?“ (užuomina į G.Orwello „1984-ieji“) keliamas klausimas atrodė visiškai fantastiškas. Su draugais svarstydavome, kad gal ateis naujas atšilimas, režimas pamažu taps liberalesnis, bet kad žlugtų... Nedrįsome net svajoti.
Vis dėlto Maskvoje pamažu tvenkėsi laukimo nuotaikos. Pirmiausia stiprėjo viltys, kad kažkas turėtų keistis mirus gensekui L.Brežnevui. O jis jau ėmė atrodyti kone nemirtingas -- tiek kartų buvo dingęs iš televizijos ekranų ne vienai savaitei (jei L.Brežnevas galėdavo bent krutėti, nebūdavo žinių laidos, kuri neprasidėtų kokiu nors jo vaizdeliu), bet po kurio laiko vėl išnirdavo tarsi iš kapo.
Ir štai netrukus po 1982 metų Spalio revoliucijos minėjimo, kai L.Brežnevas stovėdamas ant V.Lenino mauzoliejaus įrengtoje tribūnoje atrodė kaip mumija, bet išsilaikė (ar buvo palaikytas) kokias tris valandas, lapkričio 11-osios rytą, pakankamai ankstų, kad pagal aspirantišką paprotį naktinėti dar miegočiau, staiga į mano kambarį įsiveržė iš susijaudinimo degančiomis akimis Borisas Kondakovas ir paskelbė: „Mirė Brežnevas – televizija visą laiką transliuoja „Gulbių ežerą“! Greičiau įjunk „Šilelį“.
Tikrai, balerinos grakščiai šoko gulbes ir vis nebuvo jokių informacinių pranešimų. Kai mirdavo koks politinio biuro narys (o jie devintojo dešimtmečio pradžioje krito kaip lapai rudenį), keisdavo televizijos programas, dingdavo iš ekranų visos linksmybės, bet kad valandą, antrą trečią pleventų vien gulbės...
Supratome, kad šį kartą iš tiesų turėjo kristi pats pats. Ir galiausiai televizijos diktorius dramatiškai gedulingu balsu patvirtino tai, ką šurmuliavo jau visas bendrabutis: jis mirė!
Keturioms dienoms buvome beveik įkalinti bendrabutyje. Mat visą Maskvos centrą blokavo milicija ir kariškiai, metro traukiniai pravažiuodavo nestodami centrines stotis. Kelis kvartalus aplink Kremlių sustingo visas eismas, dideliu greičiu lakstė tik juodos „Volgos“, „Čaikos“ ir „Zilai“ – šarvuoti griozdiški limuzinai, kurie vežiodavo aukščiausią valdžią – politinio biuro narius, todėl sarkastiška Maskva šiuos automobilius vadindavo „člienovozais“ (rusiškas žodis „narys“, turėjo ir antrą reikšmę – „organas“).
Netoli Kremliaus esantis Žurnalistikos fakultetas, žinoma, buvo uždarytas, nedirbo ir Valstybinė Lenino biblioteka, tad aspirantams teliko spoksoti į televizorių ir spėlioti, kas keisis Sovietų Sąjungoje.
Logiška būtų buvę galvoti, kad nelabai kas keisis. Vis dėlto L.Brežnevas net 18 metų valdė sovietinę imperiją ir, nors matėsi, kad į gyvenimo pabaigą jis tebuvo groteskiškai garbinama iškamša, režimas visada rėmėsi pirmuoju asmeniu. Tad kol jis sėdėjo soste, net jei bejėgis – jokių permainų negalėjo būti, bet kai mirė, visi laukė ir spėliojo, kas bus kitaip.
Artėjančių permainų jausmas
Žinia, kad naujuoju genseku tampa 69 metus einantis Jurijus Andropovas nebuvo netikėta – vos prieš kelis mėnesius jis KGB vadovo postą iškeitė į SSKP sekretoriaus ir tai suprasta, kaip ženklas, jog jis, ko gero, ir bus L.Brežnevo įpėdinis.
Mano disidentiškai nusiteikę draugai pašiurpo, bet daugumos pažįstamų rusų nė kiek nenugąsdino kagėbistų vado iškilimas į aukščiausią valdžios postą, net, priešingai – nudžiugino.
Šį įstaiga kėlė beveik dievobaimingą pagarbą, buvo gajus mitas, kad KGB – vienintelė nekorumpuota organizacija, žinanti realią padėtį valstybėje ir turinti intelektualinių jėgų prisiimti už ją atsakomybę. Girdėjau ne kartą sakant: „Na, Andropovas bent įves tvarką“.
Labai greitai ir pamėgino. Pirmiausia žaibiškai nuo visų sienų dingo visur Maskvos įstaigose kabėję L.Brežnevo portretai, o vietoj jų J.Andropovo buvo prikabinėta gerokai mažiau. Įžymiojo pasaulio politinio veikėjo, kaip buvo tituluojamas brangusis Leonidas Iljyčius, atminimą tarsi vėjas nupūtė, vos tik jo karstas, staigiai nuleistas juostomis, bilstelėjo į kapo duobę prie Kremliaus sienos.
Iš televizorių ekranų naujasis vadas jau taip neužgriuvo sovietinės liaudies. Matyt, jam garbstymo pakako ir gerokai mažesnėmis porcijomis.
Ši permaina, nors realiai nieko nereiškė, nudžiugino net skeptiškai į valdžios pasikeitimą žvelgusius maskviečius -- panegirika L.Brežnevui, ordinų kabinimas ant jo maršalo munduro, prilaikant, kad nenugriūtų, jau taip smarkiai visus užkniso, jog, atrodė, iš karto pasidarė geriau vien nematant tokio farso.
Kitos permainos taip pat netruko ateiti, bet jos jau nemaloniai užkabino net aspirantus, nors ir neprivalėjusius aštuonias valandas būti savo darbo vietoje.
Prasidėjo ligtol neregėtas tikrinimo, ar žmonės darbo dieną dirba vajus. Lietuvoje atsirito tik atgarsiai to, kas vyko Maskvoje.
Milicija ir draugovininkai stabdė žmones visur: gatvėse, autobusų ir metro stotyse, kirpyklose, parduotuvėse, brovėsi net į pirtis ar kino teatrus, kur nutraukdavo filmų rodymą ir tikrindavo dokumentus, mėgindami išaiškinti, tuos, kurie tuo metu turėtų būti darbe. Neįstengusius pagrįsti savo buvimo ne darbo vietoje asmenis galėdavo nugabenti į milicijos skyrių ir jau tuomet laukdavo nemalonumai ir jų, ir juos turėjusių kontroliuoti viršininkų.
Šios akcijos sutrikdė ir MVU bendruomenę. Vienas kitas drąsesnis net traukė pečiais: „Kas čia darosi? Grįžta Stalinas?“. Bet pakako ir teisinančių tokias valdžios priemones -- esą reikia daryti tvarką, įvesti griežtą discipliną, nes po Stalino žmonės pernelyg ištižo, išpaiko nuo liberalizmo, niekas dorai nedirba ir dėl to kyla visos valstybės problemos.
Mąstantys rusai jautėsi prislėgti ir kalbėjo: „Vargšė šalis, jei jos vadai mano, kad žlungančios ekonomikos problemas jie galės išspręsti, tikrindami žmonių dokumentus“.
Šis tikrinimo vajus įsibėgėjo 1983-jų žiemą, neatlėgo pavasarį, bet atėjus vasarai jau ėmė išsikvėpti, milicijos reidų į viešąsias erdves sumažėjo. Ogi tai buvo bene ryškiausia J.Andropovo politinė iniciatyva.
Birželio pabaigoje, kaip juokavau, man pasitaikė proga pasimatyti su J.Andropovu asmeniškai.
Einant į V.Lenino valstybinę biblioteką, prie vyriausybinės poliklinikos (ten kabojo tik lentelė, kad tai kažkokia Sveikatos apsaugos ministerijos įstaiga) staiga priešais išdygo keli augaloti, kvadratiniais pečiais vyrukai -- pertvėrė šaligatvį, atkišę delnus, sustabdė praeivius ir, nieko neaiškindami, paprašė: „Sustokite ir palaukite minutėlę“.
Tuo pat metu pamačiau, kaip prie kelkraščio sustoja net kokie penki vadinamieji „člienovozai“ – „Zilai“. Iš jų žaibiškai išvirto 15-20 tokių pat kvadratinių, vienodais juodais kostiumais vilkinčių vikruolių.
Žiūriu: iš pirmojo limuzino išsiropščia taip pat juodu kostiumu vilkinti ir dar užsidėjusi tamsią skrybėlę aukšta žmogysta, nors buvo karšta diena, kepino saulė.
Jį akimirksniu apstojo apsauginiai, bet stovėjau ne toliau kaip už dvidešimties metrų, todėl iškart atpažinau: gensekas J.Andropovas. Jo akis slėpė juodi akiniai, jis nesidairė į šalis, ėjo kiek nunarinęs galvą, žiūrėdamas sau po kojomis.
Tačiau tai nebuvo eisena. Gensekas slinko, lėtai ir atsargiai vilkdamas kojas. Apsauginiai jį būtų daug greičiau pernešę suėmę už pažasčių. Nors iki poliklinikos tebuvo keli žingsniai, kol J.Andropovas pasislėpė už durų, šiai procesijai prireikė geros minutės.
Netrukus J.Andropovas visai dings iš viešosios erdvės, jį liausis rodyti televizijos ekranuose, tik vis įvairiomis progomis minima jo pavardė kurs įspūdį tarsi gensekas jau būtų virtęs kažkokia virš žmonių sklandančia dvasia.
Eidamas pro likusius stovėti prie poliklinikos durų kelis apsauginius, žinoma, to dar nenumaniau, nežinojau, kad vos po pusmečio, kai jau būsiu grįžęs į namus, rengiantis naujoms laidotuvėms vėl bus šokamas „Gulbių ežeras“.
Buvo tik viltingas jausmas, kad artėja kažkas svarbaus.
