Mirties taškas Donbasas (I). Karas – ne išeitis, belieka karas

Šio mazgo neįmanoma išnarplioti, nei juo labiau perkirsti. Tai aklavietė – karinė, socialinė, ekonominė bei politinė, ir iš jos bent kol kas neišves jokios politinės derybos, manevrai bei rinkimai.

Mūšių Ukrainos kariuomenei atsiimant Slovjanską pėdsakai.<br>V.Bruverio nuotr.
Mūšių Ukrainos kariuomenei atsiimant Slovjanską pėdsakai.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos desantininkų bataliono vadas Paša Meškinas – savo augintinės ir bataliono numylėtinės Masios vergas.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos desantininkų bataliono vadas Paša Meškinas – savo augintinės ir bataliono numylėtinės Masios vergas.<br>V.Bruverio nuotr.
Specialus kalendorius su Donecko oro uosto gynėjais „kiborgais“, Paša Meškinas – pirmoje eilėje antras iš dešinės.<br>V.Bruverio nuotr.
Specialus kalendorius su Donecko oro uosto gynėjais „kiborgais“, Paša Meškinas – pirmoje eilėje antras iš dešinės.<br>V.Bruverio nuotr.
Ant marškinėlių – namuose likusios Ukrainos kario dukros delniukų atspaudai.<br>V.Bruverio nuotr.
Ant marškinėlių – namuose likusios Ukrainos kario dukros delniukų atspaudai.<br>V.Bruverio nuotr.
Karo pėdsakai vienoje iš Slovjansko sanatorijų, kurioje apsistoję Ukrainos kariai.<br>V.Bruverio nuotr.
Karo pėdsakai vienoje iš Slovjansko sanatorijų, kurioje apsistoję Ukrainos kariai.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Įvykiai kultūros namuose – kariams vienintelė pramoga.<br>V.Bruverio nuotr.
Įvykiai kultūros namuose – kariams vienintelė pramoga.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Prie kultūros namų salės – vietos vaikų piešiniai kariams.<br>V.Bruverio nuotr.
Slovjansko priemiesčiai.<br>V.Bruverio nuotr.
Slovjansko priemiesčiai.<br>V.Bruverio nuotr.
Mūšių Ukrainos kariuomenei atsiimant Slovjanską pėdsakai.<br>V.Bruverio nuotr.
Mūšių Ukrainos kariuomenei atsiimant Slovjanską pėdsakai.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos armijos 30-osios brigados artilerija su specialiais linkėjimais Rusijos diktatoriui V.Putinui.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos armijos 30-osios brigados artilerija su specialiais linkėjimais Rusijos diktatoriui V.Putinui.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos armijos 30-osios brigados artilerija su specialiais linkėjimais Rusijos diktatoriui V.Putinui.<br>V.Bruverio nuotr.
Ukrainos armijos 30-osios brigados artilerija su specialiais linkėjimais Rusijos diktatoriui V.Putinui.<br>V.Bruverio nuotr.
30-osios brigados dalinys.<br>V.Bruverio nuotr.
30-osios brigados dalinys.<br>V.Bruverio nuotr.
30-osios brigados dalinys.<br>V.Bruverio nuotr.
30-osios brigados dalinys.<br>V.Bruverio nuotr.
Daugiau nuotraukų (17)

Vytautas Bruveris, specialiai lrytas.lt iš Rytų Ukrainos

Nov 2, 2015, 8:00 PM, atnaujinta Oct 6, 2017, 3:56 AM

Štai ką labiausiai primena karo zona Ukrainos rytuose, Donbase, po ją pasižvalgius savomis akimis ir apsilankius pagrindiniuose karo mūšiuose dalyvavusiuose Ukrainos kariniuose daliniuose.

Kada iš tos aklavietės išsiropš ir regionas, ir visa šalis ir ar išvis kada nors išsiropš? Stebint tenykštę tikrovę šis klausimas atrodo toks miglotas, tolimas, naivus ir ne vietoje, kad jo net išvis nesinori kelti.

Bet jį vis dėlto iškėlus aišku tik tai, kad tam išsiropštimui prireiktų ne kelių ar net ne keliolikos metų, o greičiausiai dešimtmečių. Tuo tarpu vienintelė pokyčių viltis greičiausiai slypi tik dabartinėse jauniausiose vietinių žmonių kartose. Žinoma, jei ir jų nepraris šiandieninio nuosmukio bedugnė.

Tačiau, aišku, pirmiausia turi baigtis karas, o kada jis baigsis ir kaip – taip pat visiška nežinia. Greičiausiai baigsis tik tuomet, kai (ir jei) žlugs ne tik dabartinis Rusijos režimas, bet ir apskritai diktatūrinė Rusija, kuriai šio karo gyvybiškai reikia.

Tad įvairios paliaubos, derybos dėl rinkimų okupuotose teritorijose, Minsko susitarimai ir net žygis į Siriją – tik Kremliaus manevrai siekiant savų politinių tikslų. Bet pagrindinis, visada po ranka esantis jo įrankis – ugnis, kurią jis atidengia ir atidengs, kada jam reikia.

Taigi, nors šiuo metu priekinėje fronto linijoje ramu kaip niekada, atrodo, kad tai – tik laikinas dalykas, ir dabartinės padėties užšaldyti greičiausiai nepavyks. O jei ir pavyks, tai neilgam – ypač, jei Kremliui nepavyks Vakarų šantažas, žvanginant ginklais Sirijoje.

Bet kas iš esmės pasikeis ir tuo atveju, jei Kremliui vis dėlto pavyks priversti Kijevą vienu ar kitu mastu pripažinti Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“?

Tad kol kas visa, kas lieka Ukrainos kariuomenei iš Rusijos kontroliuojamų separatistų atkovotose vietovėse, kuriose jos bazės labiau primena svetimos kariuomenės tvirtoves priešiškoje teritorijoje, – kuo giliau apsikasti ir apsiginkluoti. Juk laikinai aprimęs karas visą laiką tūno čia pat ne tik fronte, bet ir už artimiausio kampo ar už nugaros.

Tuo tarpu visai Ukrainai reikia ne tik išsilaikyti nežlugus ekonomiškai, bet ir stengtis kopti į viršų bei tapti stipresniu traukos centru regiono žmonėms, nei jų daugumos vis dar garbinama Rusija. Tačiau net ir realūs Ukrainos pasiekimai šiems jos piliečiams gali nedaryti beveik jokio poveikio, nes daugumos jų mąstysena kol kas nepajudinamai paremta Rusijos propagandos štampais.

Kalčiausi – vadai išdavikai!

„Jei tik tie šūdžiai viršuje mums duotų normaliai ginklų, nevogtų, neišdavinėtų, apskritai sukurtų normalią armiją ir svarbiausia – leistų, greitai nuvarytume juo atgal iki pat Krymo, o gal ir ten viską sudaužytume. Seniai tą buvo galima padaryti“, – taip galima apibendrinti piktas ir karingas grupės karių kalbas su portalu lrytas.lt apie aukščiausią karinę bei politinę šalies vadovybę viename iš 30-osios Ukrainos kariuomenės brigados dalinių, apsikasusių apleistose gyvulių fermose netoli Artiomivsko.

30-oji mechanizuotoji Novogrado-Volynsko brigada – viena iš tų Ukrainos reguliariosios kariuomenės brigadų, kurios dalyvavo svarbiausiuose karo su Rusijos kontroliuojamomis Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“ mūšiuose – pavyzdžiui, strateginiame „sektoriuje D“, kuriame Ukrainos pajėgos nesėkmingai mėgino perimti sienos su Rusija kontrolę.

Taip pat ji patyrė vienus didžiausių nuostolių, palyginti su kitais kariuomenės vienetais: juk šis karas apskritai buvo pirmiausia artilerijų – sunkiųjų pabūklų ir vadinamųjų reaktyvinių salvinės ugnies sistemų, tokių, kaip „Grad“, kova.

Rusijos kontroliuojamų separatistų tvirtinimu, per mūšius užpraėjusią vasarą brigada net buvo visiškai sunaikinta, apie jos didžiulius nuostolius žiauriose kovose dėl strateginės Saur-Mohilos aukštumos liudijo ir Ukrainos žiniasklaida.

Tačiau ši brigada dalyvavo ir paskutinėse didžiosiose šio karo kautynėse dėl Debalcevės, išsiveržė iš ten beveik suformuoto mirtino „katilo“.

Tuo tarpu portalo lrytas.lt lankytas sunkiosios artilerijos ir šarvuotos technikos dalinys įvykdė Minsko paliaubų reikalavimus atitraukti per keliasdešimt kilometrų nuo fronto linijos sunkiuosius pabūklus ir jau kelis mėnesius stovi čia, toje pačioje vietoje.

Tačiau per tą laiką tie pabūklai dar ne kartą judėjo atgal – tiek, kad savo ugnimi galėtų pasiekti Rusijos kontroliuojamų separatistų „kolegas“ jų pusėje po to, kai šie imdavo apšaudyti Ukrainos pozicijas fronto linijoje, priešakinėse pozicijose, visur švelniai vadinamose „priekiuku“.

„Na, pradeda separai mūsiškius priekiuke iš artilerijos p....ti. Tie, aišku, prašo mūsų pagalbos, kad p...ume atgal. Na ką, kiek įmanoma greičiau varom į priekį – tiek, kad galėtume permesti į aną pusę jiems ant makaulių ir p...ame. Tik, aišku, dažnai jau būna po laiko – kol susiruoši, kol nuvarai, tie jau būna dingę. Juk, pavyzdžiui, atvarei iš „Grado“ salvę – 40 raketų per 20 sekundžių – per kelias minutes apsisukai, ir tiek tave tematė.

Bet svarbiausia, kad buvo ne vienas atvejis, kai separai mūsiškius kala, o pas mus iš viršaus – ne tik nėra įsakymo atsakyti, bet iš viso uždraudžia tai daryti. Tuomet žemesnio rango vadai patys priimdavo sprendimus atsakyti, rizikuodami savo galva ir dažnai nukentėdavo“, – pasakojo kariai.

Karštos – ne visos galvos

Įsitikinimas, kad jei ne karinių bei politinių viršūnėlių išdavystės, korupcija bei paprasčiausias bailumas, Ukraina seniai būtų sutraiškiusi „liaudies respublikas“ ir kontroliuotų jų citadelę Donecką, net nepaisant Rusijos karinės paramos – viena iš populiariausių „tiesų“, kurią gali išgirsti bendraudamas ties su Ukrainos reguliariosios kariuomenės, tiek su savanorių batalionų kariais.

Tiesą sakant, šias kalbas galėjai girdėti kone nuo pat karo pradžios ir didžiųjų tuometinių katastrofų, iš kurių viena ryškiausių – ukrainiečių reguliariosios kariuomenės ir savanorių batalionų sutriuškinimas prie Ilovaisko. Juk toji katastrofa, įvykusi daugiau nei prieš metus ir kurios tyrimas kol kas  taip ir nesibaigė, įvyko pirmiausia dėl aukščiausios karinės bei politinės vadovybės aplaidumo bei klaidų.

Nieko keista, kad tokios kalbos itin gajos ir dabar. Juk, viena vertus, kariai džiaugiasi atokvėpiu, kita vertus, juos kamuoja nežinomybė, kas bus toliau, ir daugelis iš jų tiesiog nesupranta, kas vyksta ir ko jie tūno toje pačioje vietoje ar yra mėtomi palei frontą.

Be to, daugelį iš tokių, kaip 30 brigados kariai, tiesiog degina pyktis ir keršto jausmas už žuvusius draugus. Daug jų liko mūšio lauke prie paskutiniojo rusų ir separatistų atkovoto strategiškai svarbaus miesto – Debalcevės, dėl kurio virė  nuožmiausios šio karo kautynės.

„Valdžia ir Porochas (taip ne tik separatistų, bet ir Ukrainos karių dažniausiai vadinamas Ukrainos prezidentas P.Porošenka. – lrytas.lt) pliurpė, kad vyko sklandus ir suplanuotas atsitraukimas. Šūdas visa tai – buvo visiškas chaosas, tiesiog bėgo visi, kas gali, ir tiek“, – taip lrytui.lt sakė ne tik eiliniai 30 brigados kariai, bet ir kai kurie karininkai.

Tačiau iš kitų karo skaistyklą perėjusių žmonių galima išgirsti ir visiškai priešingą nuomonę: karo Ukraina negali laimėti ir daugiausia, ką ji gali, – išlaikyti dabar turimas pozicijas. Taigi, tuo įsitikinusiųjų nuomone, svarbiausia, kad įsivyrautų jei ne tikra taika, tai bent kuo ilgesnės tikros paliaubos.

Bet ir šie kariai, žinoma, itin kritiškai nusiteikę karinio ir politinio elito atžvilgiu, kurį kaltina ir korupcija, pelnymusi iš karo ir net suinteresuotumu, kad karas tęstųsi, bei tuo, kad būtent dėl visų valdžių kaltės buvo kone sunaikinta Ukrainos kariuomenė, negalėjusi visa jėga pasipriešinti Rusijos agresijai.

Kovinis Meškinas – už taiką

Tai, jog svarbiausia dabar siekti tikros taikos, o Ukraina negali siekti karinės pergalės bent artimiausiu metu, lrytui.lt dėstė ir 95-osios oro desanto brigados iš Žitomiro 2-ojo bataliono vadas Pavelas Rozlačius, pravarde Meškinas.

95-oji brigada, dar vadinama „sparnuotąja pėstininkija“, – taip pat viena labiausiai užgrūdintų Ukrainos kariuomenės brigadų, itin pagarsėjusi rekordiškai ilgu reidu priešo užnugaryje, kurį patys ukrainiečiai vadina „ilgiausiu visų karų istorijoje“.

Tuo tarpu P.Rozlačius, dar vadinamas Paša Meškinu, – legendinė asmenybė. 27 metų amžiaus kadrinis karininkas, kilęs iš Černigovo, savo karinį kelią pradėjo nuo pat karo pradžios ir iš kuopos vado greitai tapo bataliono vadu.

Ukrainos žiniasklaidos ir pačių karių  P.Rozlačius giriamas kaip vienas  gabiausių ir perspektyviausių jaunosios Ukrainos karininkijos atstovų. Ramus bet kokioje situacijoje, žaibiškos orientacijos, pirmasis savo karių gynėjas – tokie  komplimentai žarstomi Pašos Meškino adresu.

Jis apdovanotas Bogdano Chmelncikio ordinu.

Teigiama, kad būtent tokie jauni karininkai, jau praėję visą karo mėsmalę ir joje ne tik išlikę, bet ir sutvirtėję, – Ukrainos kariuomenės ateitis.

Tiek Meškino kuopa, tiek ir batalionas, pagal vado pravardę taip pat vadinamas „meškinais“, dalyvavo visuose karščiausiuose ir svarbiausiuose karo mūšiuose, iš kurių garsiausias – Donecko oro uosto gynyba. Ten Meškinas buvo sužeistas.

Taigi P.Rozlačius – vienas žinomiausių vadinamųjų „kiborgų“, gynusių oro uostą. Jam išskirtinį prielankumą rodo ir pats Ukrainos prezidentas Petro Porošenka. Ukrainos vadovas kartu su Meškinu sveikino šalį su Naujaisiais 2015-aisiais iš Kijevo centro per šalies televiziją, asmeniškai sveikino šį karį su gimtadieniu.

„Na, visur buvome, keliavome sau, kariavome. O kaipgi – juk desantūrą meta visur, kur tik striuka, visas skyles  ja lopo“, – savo „keliones“ lrytui.lt trumpai apibūdino bataliono vadas.

Paklaustas, kaip jis vertina Minsko paliaubas, vykstančias politines derybas ir žaidimus dėl galimos autonomijos suteikimo okupuotoms Donecko ir Luhansko sričių dalims, kas iš esmės reikštų „liaudies respublikų“ pripažinimą, Meškinas nepuola švaistytis karingomis frazėmis. Kaip tik priešingai.

„Žmogaus gyvybė – aukščiau visko. Niekas negali būti svarbiau. Taigi, jei tai atneš tikrą taiką, aš – už. Tuo tarpu kare žūsta geriausi žmonės, tautos žiedas, o bailiai sėdi užnugaryje ir dar rėkauja, nors nematė, kaip, pavyzdžiui, žmogaus smegenys ištykšta ant sienos“, – sakė bataliono vadas.

 Paša Meškinas kategoriškai nepritaria tiems, kurie teigia, jog Ukraina ne tik gali, bet ir turi žūtbūtinai tęsti karą, stengdamasi ginklu atsiimti Donecką ir Luhanską.

„Tie, kurie ragina supsichuoti ir atmušti visą Donbasą, tai pirmiausia sofos strategai ir pigūs politikieriai. Juk visiškai akivaizdu, kad jėga šito reikalo neišspręsi.

Žinoma, gal ir galima  viską sulyginti su žeme ir, nepaisant jokių, pirmiausia savo, nuostolių, suvaryti visus „iki nulio“. Tačiau žmonės anoje pusėje bus dar labiau įniršę negu dabar, vyks nuolatinis partizaninis karas“, – tvirtina Donecko oro uosto „kiborgas“.

Jo teigimu,  Ukraina gali norėti bet ko, tačiau tikrovėje jos kariuomenė nėra pajėgi tokiam puolimui, be to, plačiosios reguliariosios kariuomenės masės jau seniai pavargusios ir nori tik taikos.

„Nors ir mūsų kariuomenė dabar  labiau atsigavusi nei karo pradžioje, kai buvo pusiau sugriauta, ji tiesiog fiziškai nepajėgi tokiam puolimui. Tačiau kuo giliau apsikasti ir veiksmingai gintis – žinoma“, – sakė Paša Meškinas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.