Tiek priekinėse Ukrainos kariuomenės gretose esantis bataliono vadas Paša Meškinas, tiek ir visa artimiausia jo komanda, kurią sudaro dar jaunesni vaikinai, atrodytų, iš esmės netiki niekuo, išskyrus kario pareigą ir artimiausių draugų ištikimybę. Politikai, politika, žiniasklaida, apskritai visas viešasis gyvenimas, panašu, jiems yra tik butaforija, slepianti kieno nors savanaudiškus interesus ir didelius pinigus.
O ką kita galvoti kariui, kuriam, jo teigimu, per pirmuosius devynis vadinamosios antiteroristinės operacijos mėnesius net nebuvo suteiktas „karinių veiksmų dalyvio statusas“, kurio taip pat neturi daugelis reguliariosios armijos karių?
Tačiau radikalus Meškino ir jo bendražygių politinis negatyvizmas nėra absoliutus – jam nepriimtina tokia piliečių santykio su valstybe forma, kaip revoliucija, bet kokie neramumai. Taip pat jis itin kritiškai žiūri į bet kokius emocinius bei ideologinius apibendrinimus, kurie jam atsiduoda paprasčiausia propaganda.
„Pas mus kone 98 proc. vyrų buvo ir yra prieš Maidaną. Jau jam vykstant, aš spėjau, kad viskas baigsis kokiais nors didžiuliais neramumais, betvarke, nors, aišku, tikrai nemaniau, kad karu. O po kokių revoliucijų ir kokioje šalyje buvo lengviau?“, – tiesiai išrėžia karys, kuris savo ir savo vyrų krauju dabar gina tą Maidaną ir jo iškovojimus.
Tad tokia Ukrainos karininkija, kaip Meškinas, griežtai neigiamai vertina tuos, kurie fronte dabar žvangina ginklais ir grasina visai valdžiai dar vienu Maidanu.
Pastaruoju metu net ir naujas Maidanas – bene švelniausias grasinimas. Valdžiai viešai ir atvirai – pirmiausia, socialiniuose tinkluose – tiesiog grasinama masinėmis žudynėmis.
Nesmerkia net „Berkut“
Bene daugiausia tokio agresyvumo – pirmiausia savanorių batalionuose, iš kurių dažnai kritikos strėlės skrieja būtent į reguliariosios kariuomenės pusę.
Didžiulis kai kurių savanorių batalionų narių radikalizmas, įtampa tarp jų ir reguliariosios kariuomenės, pirmiesiems kaltinant valdžią, kad ji apskritai nori iš baimės sunaikinti savanorių batalionus ištirpdydama juos valstybei pavaldžiose kariuomenės struktūrose – senos ir grėsmingos Ukrainos problemos.
Tuo tarpu daugelis reguliariosios kariuomenės atstovų piktinasi tuo, jog savanorių batalionams esą tenka kone visas žiniasklaidos, politikų ir visuomenės dėmesys, patriotinio pakilimo laurai ir materiali pagalba, kai tuo tarpu reguliarioji kariuomenė, dirbanti kare didžiausią ir juodžiausią darbą, lieka šešėlyje.
„Tie batalionai nori – vykdo įsakymą, nori – ne, o mes tai visada einame ten, kur liepia“, – taip dažnai piktinasi reguliariosios kariuomenės kariškiai.
Nesenos riaušės prie Ukrainos parlamento, pasibaigusios parlamentą saugojusių karių žūtimis ir sužeidimas nuo savanorių bataliono „Sič“ kario mestos granatos – šių problemų išraiška ir kartu ženklas, jog jos aštrėja.
„Norėčiau pažiūrėti, kaip kas nors būtų metęs granatą, o jei mestų, kas būtų po to, jei ten būtų stovėję mano vaikinai“, – grėsmingai sako Paša Meškinas. Tas riaušes jis apskritai vertina, kaip politinį sprktaklį ir dūmų uždangą, „kam nors“ esą siekiant nukreiptis dėmesį nuo kokių nors „kitų problemų“.
Tačiau čia pat Meškinas pareiškia, jog jam „nepatinka“ tai, kasd šios tragedijos ir nusikaltimo fone „imta varyti“ ant viso bataliono „Sič“. Pasak Meškino, šio bataliono vyrai „labai gerai pasirodė“, kai vyko vienas iš paskutinių karščiausių mūšių dėl strateginę reikšmę turinčios Marjinkos gyvenvietės.
Rusijos kontroliuojami separatistai žūtbūt stengėsi atsiimti pačioje Donecko pašonėje esančią Marjinką, tačiau Ukrainos pajėgos ją sėkmingai gynė, atmušdamos priešų atakas ir padarydamos jam didelių nuostolių.
Paša Meškinas tvirtina, kad kai kurie tiek reguliariosios kariuomenės, tiek vidaus reikalų sistemos, tiek savanorių batalionų kariai ne tik nėjo į vieną iš mūšių dėl Marjinkos, o tiesiog „pabėgo“. Tuo tarpu keliasdešimt „Sič“ karių nepasitraukė, nors esą jiems net buvo įsakyta tai padaryti, ir stojo į kovą.
Tačiau paklaustas apie bene garsiausią ir dažniausiai šlovinamą „Dešiniojo sektoriaus“ batalioną, kuris daugiausiai šlovės sulaukė dėl savo dalyvavimo Donecko oro uosto gynyboje, Meškinas rėžia: „Žinai, aš turėjau laikyti kai kuriuos savo vaikinus, kad jie patys jų nesutvarkytų“. Ir baksteli sau pirštais į gerklę.
Esą „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojai desantininkams buvo labiau našta, nei parama. Meškinas neslepia, kad apskritai į savanorių batalionus žiūri gana skeptiškai.
Tuo tarpu aršiausių Maidano priešų – protestuotojus iš pradžių mušusių, o vėliau žudžiusių specialiųjų vidaus reikalų sistemos pajėgų „Berkut“ Meškinas neskuba smerkti, kaip absoliutaus blogio įsikūnijimo.
„Ten pirmosiose eilėse taip pat stovėjo žmonės, kurie tiesiog vykdė įsakymą ir savo pareigą. Žinoma, pilna tokių, kurie tikri žvėrys ir kurie dabar pas separus. Tačiau, pavyzdžiui, pas mane du vyrai iš „Berkuto“.
O štai kai dar vyko mūšiai dėl Slovjansko ir aplink jį, mūsiškiai buvo surengę pasalą separų kolonai ir ją suvarė. Kas pamušė jų vado tanką ir vadovavo viskam? Buvęs „Berkuto“ karininkas“, – pasakojo Paša Meškinas.
Trokšta taikos, bet regi karą
Meškinas, žinoma, teigia, jog jei karas toliau tęsis, kariuomenė, nepaisant nuovargio, toliau vykdys savo pareigą ir kovos iš visų jėgų. Be to, pripažindamas, jog šiuo metu fronte iš tiesų stojo kone visiška tyla, jis nelabai tiki, kad karas iš tiesų baigsis – bent artimiausiu metu. Pasak jo, pernelyg daug įtakingų žaidėjų suinteresuoti, kad šis karas ir toliau vyktų – bent jau rusentų.
„Kas yra karas? Juk tai – didžiuliai pinigai ir puikiausia proga juo greitai ir lengvai susišluoti. Kalbu ir apie mūsų pusę. Juk didžiulis įvairių prekių – pirmiausia, maisto produktų – kontrabandos į aną pusę biznis, iš kurio uždirba ir kariniai viršininkai, pradedant prie atskyrimo linijos esančių dalinių vadais – seniai vieša paslaptis. Siūlė, pavyzdžiui, ir man jį „stoguoti“. Atsisakiau.
Kitas dalykas – kariuomenės įsigijimai. Trečia, kai vyksta karas, lengviau nurašyti kitas problemas. Taigi, ir mūsiškiai pažeidinėjo paliaubas, patys šaudydavo pirmieji. Nejaugi tai neigsi? Žinoma, anie tai darydavo nepalyginamai dažniau, mūsiškiai – tik gal kokius 10 proc.“, – sako Ukrainos karys.
Bet, pasak jo, savaime suprantama ir svarbiausia, kad karo nori anoji pusė.
„Nors „DNR“ ir „LNR“, panašu, taip pat pavargo ir norėtų taikos, bet to nenori jų lėlininkai Maskvoje. Juk per karą Donbase apie Krymą jau visi pamiršo“, – sako Paša Meškinas.
Meškino teigimu, pagrindinė karo Ukrainoje priežastis – byranti Rusija ir jos vadas Vladimiras Putinas nori kaip nors sustabdyti šį nuosmukį ir jį net paversti kažkokiu nauju atgimimu ar bent jau jo regimybe.
„Bet šiaip tai man atrodo, kad Vladimirui Vladimirovičiui tiesiog stogas smarkiai prateka ir jis iš tiesų nori kažkokios imperijos“, – svarsto Ukrainos karys.
Taigi, pasak jo, „liaudies respublikos“ rengiasi ilgai karinei priešpriešai, tad tai belieka daryti ir Ukrainos armijai.
„Ką gi, belieka kuo giliau apsikasti ir įsitvirtinti ten, kur esame. Juk ana pusė ta taip kasasi, kad mes, palyginus su jais – tinginiai“, – karčiai nusijuokia Meškinas.
Rusų mėsa – vietinė
Su kuo kariauja Ukrainos kariuomenė? Pasak bataliono vado, dauguma paprastos „patrankų mėsos“ – vietiniai gyventojai, tuo tarpu jų vadovai ir tie, kurių darbui reikia aukštesnės kvalifikacijos – rusai.
„Kur jau laipsnis aukštesnis – tai ir rusų karininkas. Tačiau savo reguliariosios kariuomenės dalinius rusai naudoja labai retai, daugiau būna jų „savanorių“, kuriems, aišku, taip pat vadovauja jų saugumiečiai ar specai.
Na, ir tie specialistai, kurie dirba radioelektroninėje žvalgyboje, aptarnauja artileriją, sistemas „Smerč“ ar „Uragan“ – taip pat rusai. Juk vietinio alkoholiko ar narkomano net prie minosvaidžio nepastatysi“, – sakė Meškinas.
„Liaudies respublikų“ armiją karas taip pat gerokai praretino ir ukrainiečiai net teigia, jog į paskutiniuosius didžiuosius mūšius buvo metami kone paskutiniai „šachtininkų“ ir „traktoristų“ rezervai.
Tačiau kiti ukrainiečių kariai, tarp jų ir Paša Meškinas, neatmeta, jog rusai apskritai gali išvesti savo kariuomenę ir samdinius bei „savanorius“ tam, kad formaliai įgyvendintų Minsko susitarimų reikalavimus ir Vakarai jau turėtų tvirčiausią pagrindą atšaukti sankcijas.
O tuo tarpu dabar Maskva daro viską, kad kuo labiau sustiprintų, apginkluotų ir parengtų vietines separatistų pajėgas.
Tuo tarpu Pašos Meškino teigimu, „separų“ gretose – nemažai užsieniečių samdinių ir savanorių, tarp kurių esą yra net Izraelio armijos kariškių.
Meškinas sako, rusai negaili tų vietos gyventojų, kuriuos siunčia į priekį. Vienas geriausių pavyzdžių, jo teigimu – kova dėl Donecko oro uosto, pasibaigusi ukrainiečių pralaimėjimu.
„Šiaip tai visuomet buvo akivaizdu, kad tuo atveju, jei prasidės rimtas ir žūtbūtinis šturmas, mes to oro uosto neišlaikysim – viskas sugriauta, naujajame terminale sienos kiaurai peršaunamos. Apskritai, nors objektas ir strategiškai svarbus, jį kontroliuoti buvo galima ir per atstumą, šiek tiek atsitraukus ir rimtai įsitvirtinus, apgynus flangus.
Arba toliau eiti į patį Donecką, vystyti puolimą, bet jau tuo metu buvo pirmieji Minsko susitarimai. Mums mėginti pulti negalima, o jiems – prašom. Be to, matyt, buvo toks politinis sprendimas – laikytis pačiame oro uoste. Taip skatinamas patriotinis pakilimas, įkvepiama visuomenė ir visa kita“, – svarstė „kiborgas“.
Lemiamam puolimui, pasak jo, rusai ir separatistai jau naudojo „gyvųjų bangų“ taktiką – kai atakuojančiųjų grupės tiesiog sekė viena kitą.
„Žiaurūs vaizdeliai buvo. Jie ten per atokvėpį savų lavonų, kai kurių sudraskytų į gabalus, neateina susirinkti, tai šunys po kurio laiko su kojomis ar rankomis nasruose aplink laksto“, – prisimena Meškinas.
Tačiau čia pat karys, kuris vienu metu net neprigirdėjo dėl diena iš dienos šalia griaudėjusių sprogimų, ima juoktis, prisiminęs vieną iš savo snaiperių ir jo nuotykius oro uoste.
„Turėjau tokį snaiperį. Auksinė ranka – į taikinius per pratybas visada lupa tik visu šimtu procentų. Bet va kai reikia šauti į žmogų – kažkas atsitinka ir ranka sudreba. Ir štai jis bando „nuimti“ vieną separą, kitą – ir niekaip.
Tie, tai pamatę ir tikriausiai ko nors prisistūmę, pramogą susigalvojo – bėgioja vingiais, jam pirštą vidurinį rodo. O mes žvengiam net už pilvų susiėmę“, – pasakojo vienas iš „kiborgų“.
Protai – išplauti ir išgręžti
Pasak desantininkų bataliono vado, vadinamoji „liaudies savigyna“, kurią rusai meta į tokias mėsmales, kaip Donecko oro uosto šturmas, labai smarkiai apdorota propagandiniai narkotikais. Ta propaganda, ukrainiečių kario teigimu, yra pasiekusi neįtikėtiną absurdo lygį, tačiau ja besąlygiškai tikima.
Meškinas papasakojo svaiginančią istoriją, jo paties perskaitytą praėjusių metų separatistų propagandiniame leidinyje, platintame fronte jų karinei dvasiai pakelti.
Esą ligoninėje netoli vienos iš pagrindinių separatistų ir rusų tvirtovių Horlivkos, kurią nuo išorinio pasaulio buvo atkirtę „banderovcai“ ir „baudėjai“, galavosi badu ir pamažu geso daugiau nei 70 sužeistų „liaudies kovotojų“.
Juos visus prižiūrėjo medicinos sesuo Irina Jalovaja, kurios vyrą „baudėjai“ sušaudė už Georgijaus juostelės nešiojimą, o ką tik gimusį vaikelį tiesiog pagrobė. Naktį Iriną aplankė regėjimas, kuriame ji pamatė savo karvę, prieš savaitę taip pat pagrobtą „baudėjų“.
Tad Irina iš karto pakilo iš lovos, nuėjo prie sužeistų „liaudies kovotojų“ ir vienam iš jų į burną įkišo pieno pilną savo krūtį. Sužeistasis iš karto atsigavo ir Irina taip gyvybę gražino visiems 70 jo bendražygių.
Donecke esą buvo rengiamasi pastatyti paminklą Irinos krūtims, o medinę jų kopiją vežiojo po Donecko apylinkes, rinkdami aukas „liaudies gynėjams“.
Juokingiausia, kad šios istorijos šaltinis – humoristinė, oficialią propagandą išjuokianti rusiška interneto svetainė, tačiau „liaudies respublikų“ propaganda ją visiškai rimtai naudojo savo tikslams.
„Žinai, kai sėdėjom Peskuose, prie oro uosto, tai nebuvo likę nieko kita, kaip separų teliką spoksoti. Praėjo viena, kita diena, ir jaučiu, kad galvoj kažkas darosi, kuo greičiau užraukti šitą reikalą reikia“, – juokėsi Paša Meškinas.
Tačiau tie patys „liaudies gynėjai“, tikintys tokiomis pasakomis, kaip apie krūtimi pamaitintą kuopą, pasak Meškino, vertėsi ir tokiu verslu, kaip prekyba lavonais. Pavyzdžiui, jei jie rasdavo mūšyje kritusio ukrainiečių kario kūną, kurio negalėjo paimti kovos draugai, skambindavo jo mobiliuoju telefonu motinai ar kitiems artimiesiems ir reikalaudavo už kūną iki tūkstančio JAV dolerių.
O kas civilių žmonių, gyvenančių Ukrainos atkovotose teritorijose, galvose?
Pasak Meškino, iš pradžių daugelis žmonių labai visko bijojo – ukrainiečių karių, dar vienų kautynių, jei grįžtų „separai“, apšaudymų ir bombardavimų.
Bataliono vadas pasakojo, kad vyresnio amžiaus žmonės negalėdavo patikėti, kai išgirsdavo, kad daugelis ukrainiečių karių ne tik su jais, bet ir tarpusavyje kalba rusiškai, būdavo tiesiog apstulbę, net verkdavo, jei „baudėjai“ jiems duodavo maisto.
Tačiau, pasak Meškino, pagrindinė problema – regiono ir jo visuomenės degradacija, prie kurios pridėjus karo padarinius, tikėtis kokio nors jo atsigavimo sunku.
„Štai viena moteris prašė mus užmušti jos sūnų ir siūlė už tai tris litrus degtinės. Jis – narkomanas, kelis kartus „sėdėjo“, viską iš namų vagia ir išneša. Įsivaizduojat, separai jo net nepaėmė apkasų kasti, o motina prašo mūsų jį užmušti už degtinę. Štai tokie reikalai“, – sako Paša Meškinas.
