Kuo arčiau fronto, tuo vaizdai ir bendra padėtis – niūresni. Vienas nuo kito aplūžusiomis trobomis ir apleistomis, vienodais metaliniais stačiatikių kryžiais nusėtomis kapinaitėmis nesiskiriantys kaimai keičia pramoninius sovietinių blokinių daugiabučių miestus ir gyvenvietes su rūkstančiais kaminais.
Kelių būklė dažniausiai įvairuoja nuo tragiškos iki katastrofiškos, tad ne tik automobilių ratams, bet ir patiems automobiliams, tai – greitos mirties zona.
Iš Maidano – į frontą
Bekraščių laukų horizontuose stūkso kasyklos ir iš jų išversti žemių bei įvairių atliekų kalnais. Šalia „oficialių“ šachtų – daugybė nelegalių, kurios taip pat priklauso vietos oligarchams bei nusikaltėliams, tačiau jose žmonės dirba apskritai be jokios apsaugos ir garantijų – turi tik žibintą, kirtiklį ir virvę ir kibirą.
Pačių laukų – žinoma, tų, kurie suarti – žemė rėžia akį savo riebiu juodumu. Akivaizdu, kad ji – itin derlinga.
Tad kontrastas tarp šio regiono žemės turtų ir degradavusios socialinės bei ekonominės terpės, kur, akivaizdu, viską kontroliuoja vietos oligarchai ir nusikaltėliai – ryškiausias vietos peizažo bruožas.
Niūriausi vaizdai ir padėtis, aišku, pačioje pafrontėje – pavyzdžiui, vos keliolika kilometrų nuo fronto nutolusiame Kurachove. Prie pačios fronto linijos – Marjinka, dėl kurios dar šią vasarą vyko nuožmios kautynės, minėtos ir Pašos Meškino.
Marjinkoje – savanorių bataliono „Kijev-1“ pozicijos, o jo pagrindinė dislokacijos vieta – Kurachove. Štabas – Kurachovo kultūros namų šokių salėje, kur daugelis karių miega bei valgo.
„Kijev-1“ bataliono, jau integruoto į Ukrainos vidaus reikalų sistemos pajėgas, pagrindą sudaro buvę Maidano protestuotojai ir jo savigynos kovotojai, karščiausiomis ir kruviniausiomis tos revoliucijos dienomis kovęsi su „Berkut“.
Į savanorių batalioną jie ėmė burtis iš karto po Maidano ir dalyvavo jau pirmuosiuose karo mūšiuose – pavyzdžiui, Ukrainai atsiimant Slovjanską.
Daugelis – jauni vyrai ir moterys, praeityje beveik neturėję arba neturėję jokios karinės patirties, tačiau per šį karą jau matę ir šilto, ir šalto, kartu su reguliariosios kariuomenės kariais kovęsi dėl miestų ir kaimų – taip pat ir dėl šiuo metu jų saugomos Marjinkos.
Vienas iš dalykų, kuris iš karto krenta į akis – čia nėra alkoholio. Batalione „Kijev-1“ apskritai įvestas „sausas įstatymas“.
Kariai – pasitempę, kai kurių iš jų ginklai – nauji ir ukrainietiškos gamybos. Pavyzdžiui, ukrainietiški automatai, sukurti pagal izraelietiškų „Tar-21“ pavyzdį, skirtą artimai kovai mieste – gatvėse ar net patalpose.
Savanoriai juos giria, sako, jog jie – ir efektyvūs, ir patogūs.
Bataliono kariai taip pat tvirtina, kad karas greičiausiai toliau tęsis ir vienas ar kitas atokvėpis – tik laikinas. Pagrindinis karių argumentas – dabartinės fronto linijos, esančios tiesiog ten, kur tuo ar kitu momentu baigėsi aktyvios kovos, yra labai nenaudingos rusams ir separatistams bei „nenatūralios“.
„Na, taip, dabar Rusijai reikia tos pauzės ir tų politinių žaidimų su visais vietos rinkimais ir galimom autonomijom. Plius Sirija, kur, kaip girdėti, ir mūsų separų „padavė“. Tačiau nei aš, nei kiti netikim tomis paliaubomis ir apskritai tuo, kad šią situaciją galima paversti tikru užšaldytu konfliktu.
Tikrai kažkas ir vėl bus – kažkokios provokacijos ar vėl didelio masto puolimas. Tiesiog negali nebūti. Juk ir separai bei jų vadai savo žaidimą žaidžia, rusai jų gali ir nesukontroliuoti. O, pavyzdžiui, pas mus Kurachove stovi pagrindinė šiluminė elektrinė, kuri tiekia šviesą ir šilumą Doneckui. Na, ir kaip, pasakykite, juos tai gali tenkinti?“, – dėstė „Kijev-1“ karys Viačeslavas, pravarde Arabas.
Jaunas vyras iš Zaporožės, prieš Maidaną ir karą vertęsis medienos perdirbimo verslu, fronte yra su artimaisiais. Tėvas – 55-ojoje reguliariosios kariuomenės brigadoje, žmona – čia pat, „Kijev-1“. 5 m. dukra – namuose, pas ten likusius šeimos narius.
Dabar pagrindinis Arabo ir jo draugų uždavinys – užtikrinti tvarką ir saugumą reguliariosios armijos užnugaryje ir priefrontėje, kovojant su separatistiniu pogrindžiu, nusikalstamumu ir kontrabanda.
Darbo jiems tikrai netrūksta – pirmiausia gaudant Rusijos kontroliuojamų separatistų partizanus ir ardant nelegalaus alkoholio gamybos ir prekybos tinklus.
Batalionas reguliariai skelbia apie sugautus pavienius separatistus ar jų grupes bei reidus į pogrindinio alkoholio „taškus“.
Vyresni – beviltiški?
Apsilankymo metu kariai taip pat teigė išvakarėse dalyvavę net ir naktiniame susišaudyme su separatistais, taip pat rodė sunkvežimyje sumestus metalinius ir plastmasinius tuščius bidonus, kuriame buvo jų išpilta „broga“ – nelegalios krūminės raugas. Bendras vienos operacijos laimikio kiekis – per 800 litrų.
„Dieną jis su firminiais treningiukais – civilis gyventojas, o naktį, žiūrėk, apsirengė maskuojančią uniformą, į rankas – automatas, ir jis jau „liaudies kovotojas“. Štai ir anądien vienas kitas greičiausiai iš tokių tipų aplinkui kelias valandas trynėsi, ausis šildė, vis stengėsi nuklausyti, ką kalbam“, – pasakojo kultūros namus saugantys „Kijev-1“ kariai.
Tuo tarpu nelegalios degtinės varymas – vienas iš pagrindinių biznių Kurachove. „Samagono“ varymo aparatai įrengti tiesiog daugiabučių butuose. Į gėralą, karių teigimu, dar įpilama raminamųjų vaistų „Dimedrol“ – vieno populiariausių medikamentų ir narkomanų tarpe.
„Įsivaizduokit, kaip tai veikia žmogų, jo psichiką ir gebėjimą mąstyti. Na, eina šachtininkas iš darbo vakare namo, pasiėmė vieną tokį buteliuką, po vakarienės susileido ir smigo. Ir taip kone kas dieną. Tai ką jis po to gali mastyti ir savarankiškai daryti, kaip jam iš viršaus liepia už ką balsuoti ar apskritai bet ką padaryti?“, – retoriškai klausnėjo „Kijev-1“ kariai.
Tačiau Ukrainos savanoriai Kurachove atrodo, kaip svetimos šalies kariuomenė priešiškoje aplinkoje ne tik dėl nuolatos nešiojamų ginklų, ginkluotos sargybos prie savo štabo, prie jo stovinčios šarvuotos karinės technikos ir nuolatinių operacijų, bet – ir svarbiausia – dėl to, kad, panašu, dauguma visuomenės čia yra ne tik ne su jais, bet ir prieš juos.
„Maždaug per 70 proc. sudaro tie, kurie vienokiu ar kitokiu laipsniu yra prieš Ukrainą ir už Rusiją bei „liaudies respublikas“, – sako bataliono medikė Oksana-Kregždutė, karių dar vadinama Mama.
Pasak jos, ir kitų bataliono karių – tai ne tik senimas ar apskritai vyresnės kartos. Labai daug priklauso tiesiog nuo žmonių socialinės padėties ir materialinės būklės – kuo ji prastesnė, tuo labai tas žmogus antiukrainietiškas ir prorusiškas.
Karių teigimu, bendra socialinė ir ekonominė degradacija paskui save žemyn traukia ir vietos jaunimą, kuris greitai įsitraukia į kitą itin populiarų vietos „verslą“ – įvairaus metalo vagystes ir nelegalią prekybą juo.
Savanoriai pasakojo, kad neseniai susidūrė su atveju, kai savo paauglius sūnus į šį „biznį“ paskatino įsitraukti jų motina, kuri kariams aiškino, kad tiesiog neturėjo kitos išeities.
Pasak Ukrainos savanorių, apskritai kone dauguma visuomenės – esą iš esmės pasyvios ir visiškai apolitiškos masės, kurios tik laukia, kuri pusė bus stipresnė ir šeimininkaus.
Informacinė kova – saviveikla
Savanoriai teigia, jog dauguma vietos gyventojų – ypač tokiose pafrontės taškuose, kaip Marjinka ar Krasnogorovka, „neina į kontaktą“ – nebendrauja su Ukrainos kariais ar jų tiesiog šalinasi.
Be to, karių teigimu, čia itin aktyviai savo propagandą varo „liaudies respublikos“.
„Palyginus su Rusija ir separais, Ukraina nieko nedaro ir iš esmės pralaimi čia informacinį karą. Vien propagandinių rusiškų televizijos kanalų, kuriuos vis tiek galima matyti yra bent trys -- „Novorosija“, „DNR“, „Lifenews“.
Neseniai Marjinkoje užeinu į parduotuvę, stoviu eilėje, tik žiūriu – pilna separų laikraščio kažkokio numerių prikrauta. Ir dar nemokamai! Parduotuvės savininkas kažką veblena, atseit, nieko nežino“, – pasakojo Arabas.
Jo teigimu, ukrainiečių kariai tiesiog patys, savo asmenine iniciatyva mėgina bendrauti su vietos gyventojais, griauti rusiškos propagandos stereotipus, įkaltus į jų galvas.
„Štai kartą prie parduotuvės stovi pulkelis vietinių ir vienas staiga į mūsų pusę pradėjo rėkauti tą bene populiariausią jų šūkį – „Donbasas maitina visą Ukrainą!“. Na, aš jį nusivariau į parduotuvę, sakau pardavėjui: „Duok tą dešrą!“.
Tas išsigandęs duoda, aš pakišu anam po nosimi ir sakau: „Skaityk, iš kur?“. Iš Chersono. Ir taip su visais po ranka pasitaikusiais produktais – kurių nepaimsi, visi ne iš Donbaso, iš kitų Ukrainos vietų. Tai aš jo ir klausiu: „Tai kas ką maitina?!“. Tas stovi, mirkčioja, kažką galvoja, bet velniai žino, ką“, – pasakojo Arabas.
Tačiau jis taip pat teigė, jog „vertikali“ mastysena, „vadizmas“ ir „šeimininko“ poreikis daugumos Donbaso gyventojų galvose įsišaknijęs, regis, neišraunamai.
Kariai pripažįsta, kad tokios mąstysenos – pilna ir likusioje Ukrainoje. Tačiau Donbase prie jos prisideda atskirumo nuo tos likusios Ukrainos dalies ir svetimumo bei priešiškumo jai jausmas, kurį vietos oligarchai ir Rusija nuosekliai ir aktyviai formavo ištisus dešimtmečius.
„Vis pamenu, kaip Slovjanske į vieną ką tik „išvalytą“ namą įeiname, o ten viename iš butų jo šeimininkas stovi. Langai po sprogimų, aišku, išlėkę. Mus pamačius, iškart klausimas: „O kada ir kas man langus įstatys?“. Čia aš ir pratrūkau. Rėkiu jam: „Tu pirma po savo kojomis pasižiūrėk ir stiklus susišluok ir apskritai ką nors pats padaryk, o ne lauk kada kas nors tau ką nors duos!“ – prisiminė Arabas.
Kariai dažnai rusišką propagandą atsako ironija – pavyzdžiui, prisisiuva antsiuvus su užrašais „baudėjas“ arba „Kijevo chunta“.
„Imi žmogus ir pagalvoji: „Na, mes jums „baudėjai“ ir „chunta“, tai šekit, taip ir vadinsimės“, – sako Arabas, pats nešiojantis atitinkamą antsiuvą.
