Kanclerė, kuri sekmadienį mini dešimtmetį prie valdžios
vairo, buvo pašiepiama kaip „griežto taupymo žynė“ per euro
zonos krizę, šlovinama kaip „mama Merkel“ į desperatišką
padėtį patekusių pabėgėlių, o žurnalas „The Economist“ ją
praminė „nepakeičiama europiete“.
61 metų A.Merkel – dukart ištekėjusios ir vaikų neturinčios
protestantės, kuri užaugo komunistinėje Rytų Vokietijoje,
svaiginama karjera peržengia politinius stereotipus, tačiau ji
valdžioje išsilaikė ilgiau negu ištisa pasaulio lyderių karta.
A.Merkel iš tiesų vengia valdžios simbolių, vilki nuobodžius
kelnių kostiumus, brangius laisvus savaitgalius leidžia savo
spartietiškame užmiesčio namelyje į šiaurę nuo Berlyno ir pati
apsiperka nuolaidas taikančiame prekybos centre netoli savo namų
miesto centre, o per atostogas mėgsta leistis į turistinius
maršrutus Alpėse.
Jos vyras, chemijos profesorius Joachimas Saueris, už kurio ji ištekėjo 1998-aisiais, taip vengia
viešumo, kad juokais net buvo pramintas „Operos vaiduokliu“.
Jos kalbos dažnai būna monotoniškos; jai būna nepatogu prieš
kameras – kanclerė dažnai nežino, kur dėti rankas, ir suglaudžia
abiejų rankų nykščius bei smilius rombo pavidalu. A.Merkel partija
šį judesį pavertė savo rinkimų kampanijos simboliu.
Būtent dėl šio paprastumo įvaizdžio A.Merkel atrodo labai
priimtina vokiečių rinkėjams, kurie vertina savo „Mutti“
(„Mamytės“) santūrų pragmatizmą ir kompetenciją, o kanclerės
blankumas atrodo mielesnis negu kai kurių jos pirmtakų vyrų
charizma.
Vis dėlto lemiamais momentais ji elgdavosi ryžtingai:
pavyzdžiui, kanclerė nusprendė atsisakyti atominės energetikos po
2011 metais Japoniją ištikusios Fukušimos branduolinės
katastrofos, o vėliau priėmė drąsių sprendimų per
besitęsiančią Europos pabėgėlių krizę, plačiai atverdama
Vokietijos duris ieškantiems prieglobsčio nuo karų ir persekiojimo.
„Mergaitė“ tampa „Mamyte“
Angelą Dorotheą Kasner 1954 metais,
kelios savaitės po jos gimimo, tėvai iš Hamburgo tuometinėje
Vakarų Vokietijoje išsivežė į Rytų Vokietiją, nes tėvas,
protestantų pastorius, nusprendė rūpintis tikinčiaisiais ten.
Tenykščiai gyventojai prisimena Angelos aštrų protą ir
krikščionės totalitarinėje valstybėje diskretiškumą.
Biografai sako, kad gyvenimas policinėje valstybėje išmokė
A.Merkel slėpti savo tikrąsias mintis ir ketinimus po nepermanomu
pokerio lošėjos veidu.
Ji buvo pažangi studentė ir gerai išmoko rusų kalbą, ir šias
žinias panaudojo gesindama konfliktą Ukrainoje, kai vedė derybas su
Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris buvo Sovietų Sąjungos KGB
karininkas Rytų Vokietijoje, kai 1989 metais griuvo Berlyno siena.
Ji apsigynė fizikos daktaro disertaciją, buvo ištekėjusi už
drauge studijavusio Ulricho Merkelio, su kuriuo vėliau išsiskyrė,
ir neužsiėmė politika iki pat Berlyno sienos griuvimo 1989-aisiais.
1990-aisiais ji įstojo į Krikščionių demokratų sąjungą
(CDU) ir pirmą kartą laimėjo vietą parlamente.
Tuometinis kancleris Helmutas Kohlis paskyrė ją
moterų reikalų ministre, o vėliau – aplinkosaugos ministre, ir
davė jai meilią, bet globėjišką pravardę „Maedchen“
(„Mergaitė“).
Tačiau A.Merkel mentorius buvo ne paskutinis politikas,
nepakankamai ją įvertinęs ir vėliau brangiai už tai sumokėjęs.
2000 metais ši senamadiška naujokė tapo CDU lydere, nes
vienintelė turėjo drąsos pasakyti H.Kohliui pasitraukti iš
partijos pirmininko posto dėl „tepimo“ pinigų skandalo.
2005 metų lapkritį ji nuvertė septynerius metus valdžiusį
socialdemokratų (SPD) kanclerį Gerhardą Schroederį ir tapo pirmąja Vokietijos kanclere moterimi – be to,
dar ir jauniausiu žmogumi šiame poste.
Ji taip pat yra vienintelė moteris, vadovaujanti svarbiai Europos
galybei po britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher.
Palankumas pabėgėliams
Per euro zonos krizę, kai nerimo apimtame žemyne žvilgsniai
nukrypo į Berlyną, A.Merkel palaikė griežtą biudžeto drausmę,
tvirtai laikydama šalies finansų vairą, ramindama taupius
gyventojus, susirūpinusius dėl savo pensijų.
A.Merkel gynė savo griežtas, bet būtinas priemones, sakydama,
kad jos „neturi alternatyvos“. Vėliau tas pareiškimas buvo
pašaipiai pramintas retorikos vėzdu ir išrinktas labiausiai
įžeidžiama 2010 metų fraze.
Savo sparčiai senstančioje, bet vis dar turtingoje šalyje
A.Merkel ilgai buvo laikoma patikimu stabilumo garantu.
Rinkėjai jai suteikė tris pergales, o apklausos daugelį metų
rodė, kad A.Merkel yra populiariausia iš Vokietijos politikų.
Tačiau paprastai atsargi ir pedantiška lyderė įgijo kitą
pravardę – „Mamos Merkel“ – kai ji praėjusią vasarą
atlapojo Vokietijos duris prieglobsčio ieškotojams.
Pradėjusi rizikingiausią lošimą per 10 savo valdymo metų, ji
prisiėmė atsakomybę sprendžiant problemą, kuri turėtų
apibrėžti A.Merkel politinį palikimą.
Moteris, kurią dėl savo griežtos retorikos prasiskolinusios
Graikijos karikatūrininkai dar visai neseniai vaizdavo kaip nacę,
šįkart paprašė savo piliečių būti humaniškais, o partnerių
Europos Sąjungoje – pademonstruoti solidarumą.
Savaitraštis „Der Spiegel“ praminė ją „Motina Angela“
ir pavaizdavo dėvinčią vienuolės abitą, panašų į motinos
Teresės.
Atsakydama į savo oponentų kritiką dėl migrantų antplūdžio
Vokietijoje, ji pareiškė: „Jeigu dabar turime pradėti
atsiprašinėti dėl to, kad parodėme draugišką veidą reaguodami
į kritines situacijas, tuomet tai nėra mano šalis.“
Savaitraščio „Die Zeit“ nuomone, A.Merkel sprendimas
laikytis atvirų durų politikos „galbūt buvo įspūdingiausias ir
toliausiai siekiantis per kanclerės kadenciją“.