Belgijoje gyvenanti Maysa buvo panaši į savo bendraamžius – bent jau tuos, kurie gyvena Briuselio priemiesčiuose, tokiuose, kaip Molenbekas, rašo „The Guardian“.
Jos seneliai čia atvyko prieš 50 metų iš Maroko, o tėvai čia sėkmingai siekė karjeros ir augino vaikus. Merginos tėvai – musulmonai, bet ne radikalai.
Maysa laisva kalba prancūzų, flamandų ir arabų kalbomis, taip pat moka angliškai. Jos pažymiai visuomet buvo geri, merginai niekada netrūko draugų.
„Mokytojai mane vadindavo saulės spindulėliu“, – pasakoja Maysa.
Tačiau prieš metus ši šviesa aptemo. Pirmiausiai, ji ėmė nešioti juodą kūno apdangalą, kuris dengė ją nuo galvos iki kojų, tačiau palikdavo atvirą veidą.
Ji nebešoko ir nebedainavo, nors anksčiau tai būdavo mėgstamiausias jos laisvalaikio praleidimo būdas. Mergina nebeklausė muzikos, metė cigaretes. Nebebendravo su draugais, kurie eidavo išgerti.
Tik dabar ji prabilo apie tai, kas atsitiko: „Aš pasižiūriu atgal ir viskas atrodo, kaip juoda skylė“.
Susirado socialiniuose tinkluose
Maysa pasakoja, kad kūno apdangalą pirmiausiai užsidėjo „norėdama paslėpti priaugtą svorį“. Tačiau, kai socialiniuose tinkluose ji paskelbė savo nuotrauką su šiuo rūbu, su ja susisiekė kita paauglė.
Jos aptarė Maysos „naują įvaizdį“ ir sutarė eiti apsipirkti kartu. Netrukusji buvo supažindinta su merginomis, kurios visos buvo imigrantės ir gyveno vargingesniuose Briuselio rajonuose.
Maysa ėmė susitikinėti su merginomis itin dažnai. Jos visuomet eidavo į pigius mėsainių barus Briuselio centre, bet niekada nesusitikdavo viena kitos namuose, mečetėje ar religiniuose centruose.
Pirmiausiai, jos kalbėdavosi apie islamą ir apie daugybės musulmonų klaidas. Vėliau – apie politiką ir musulmonų persekiojimą. Tuomet kalbos perėjo prie „Islamo valstybės“ ir merginos ėmė pasakoti, koks puikus ten gyvenimas.
Bent viena jų teigė turinti iš Belgijos į Siriją išvykusį vyrą, kuris ten kovoja su kitais džihadistais.
„Jos man pasakojo, kad „Islamo valstybėje“ nėra nusikaltimų ir nėra diskriminacijos. Jos pasakojo apie santykius tarp vyrų ir moterų, sakė, kad ten nuvykusi aš rasčiau gerą vyrą, nors ir būčiau nevienintelė jo žmona.
Jos taip pat kalbėdavo apie kovą su netikinčiais ir eretikais, tačiau niekada neprabilo apie jokį smurtą ar egzekucijas“, – prisimena Maysa.
Pati nieko neklausdavo
Po kelių savaičių jos naujosios draugės Maysai davė pigų mobilų telefoną ir prašė apie jį niekam nesakyti. Į jį ateidavo visos žinutės apie tai, kur merginų grupė susitiks kitą kartą.
„Dabar suprantu, kad tada nieko apie jas nežinojau. Tik jų vardus. Bet aš nieko neklausdavo“, – pasakojo 18-metė.
Po kelių savaičių Maysa ėmė praleidinėti ir pamokas. Netrukus ji jau nešiojo ir veidą dengiantį šydą bei pirštines.
Tuomet mergina sužinojo, kad vienas senas jos draugas mirė Sirijoje. Jis į šalį buvo išvykęs prieš dvejus metus kartu su grupe jaunuolių iš Briuselio.
Skaudžia žinia netrukus pasinaudojo naujosios Maysos draugės. Jos sakė: „Atlik savo pareigą, važiuok į Siriją“.
Kuo dažniau ji matė savo naująsias „seseris“, tuo dažniau jos tai kartojo.
Susitikusios merginos nediskutuodavo apie kitas kovotojų grupes, kitus politinius klausimus Europoje ar musulmonų pasaulyje. Viskas, kas joms rūpėjo, buvo „Islamo valstybė“. Šios grupuotės mokymais buvo neabejojama.
„Viskas, apie ką mes kalbėjome arba literatūra, kurią jos man rodė, buvo iš „Islamo valstybės“ arba apie ją,- prisiminė Maysa. _ Aš priėjau tašką, kai nenorėjau nieko kito, tik vykti į Siriją. Aš tikėjau tuo, ką girdėjau. Kai vėliau pamačiau galvų pjaustymo vaizdo įrašus, aš verkiau“.
Atsipeikėjo po grasinimų
Tačiau kai kas Maysą sulaikė. Ji paklausė motinos, kur jos pasas. Ši, pradėdama kažką įtarti, jį paslėpė.
Jo nerasdama, Maysa prašė savo „seserų“ duoti jai laiko, o šios jai atsakė, kad jo nebėra. Tuomet ėmė grasinti: jei ji nekeliaus su jomis, Maysą suseks, suras jos šeimos narius ir draugus, o tada visiems pasekmės bus liūdnos.
Išgirdusi grasinimus Maysa numetė „slaptąjį“ telefoną tiesiai po važiuojančiu metro traukiniu ir jį sulaužė. Nuo tada iš savo buvusių draugių ji negirdėjo nei žodžio ir nenori girdėti. Jų grasinimai nebuvo įvykdyti, tačiau Maysa negali pamiršti.
Dabar Maysa vėl dėvi marškinėlius, džinsus ir megztukus, kaip anksčiau. Vėl lakuoja nagus, o cigaretės grįžo į jos rankinę. Galvą ji apsirišusi spalvinga skara. Mergina vėl mokosi.
Tačiau ji negali nurimti. Ji nori palikti Briuselį ir Belgiją. Maysa svajoja išvykti į Londoną, kur galėtų dirbti ir mokytis.
Baisų laikotarpį vis dar primena nuotraukos merginos telefone, kur ji nuo galvos iki kojų prisidengusi ir rodo pergalės ženklą.
„Aš buvau visiškai radikalizuota. Nei kiek nesvėriau savo minčių. Buvau tas, kas nesu“, – dabar pripažįsta Maysa.
