Po Šaltojo karo pabaigos Rusija neslėpė ambicijų
susigrąžinti didžiosios galios statusą, užsitarnauti baime
grįstą kitų valstybių pagarbą globalioje politinėje arenoje bei
nuo Vakarų apginti „įtakos zoną“ – posovietinę erdvę.
Kelias tokių ambicijų įgyvendinimo link – sudėtingas, mat Rusija
– vis dar branduolinį ginklą turinti, tačiau tik maždaug
Italijos ekonomikos dydžio valstybė, kurios kariuomenė iki šių
dienų tebėra keliais žingsniais už lyderiaujančių šalių
nugarų.
Todėl, ypač V.Putino valdymo metu, Kremlius „šoka aukščiau
bambos“ imdamasis agresyvių priemonių. Jos savo ruožtu susilaukia
tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Suvokdama to kaštus, Rusija
pasitaikius pirmai progai nusitaiko į jautresnes Vakarų valstybių
nuostatas – tam, kad nuostoliai būtų minimizuoti, o agresyviu
veikimu pasiekti rezultatai – pripažinti.
Štai dešimtajame dešimtmetyje Rusija buvo kritikuojama ir
sankcionuojama dėl kruvino karo Čečėnijoje. Bet kai 2001 metų
rugsėjo 11-ąją teroristai užpuolė Niujorką ir Vašingtoną,
pirmasis užsienio lyderis, paskambinęs JAV prezidentui George‘ui
W.Bushui, buvo būtent Putinas.
Jis ne tik išreiškė užuojautą
dėl tūkstančių aukų, bet ir parėmė Busho paskelbtą karą
prieš terorizmą. Ne vien retoriškai: netrukus Putinas leido JAV
naudotis karinėmis bazėmis Vidurio Azijoje, taip pat atvėrė
prieinamumą prie rusų žvalgybinės informacijos Afganistane.
Ištiesdamas pagalbos ranką Kremlius pernakt pakeitė
tarptautinių santykių dinamiką. Rusija ir JAV tapo artimais
partneriais, siekiančiais bendrų globalaus saugumo užtikrinimo
tikslų. Jei Bobby Fisheris ir Borisas Spassky aštuntajame
dešimtmetyje įprasmino Šaltojo karo priešpriešą dvikovoje prie
šachmatų lentos, tai terorizmas susodino abi jas jau į tą pačią
lentos pusę.
Žinoma, JAV karinė kampanija Irake, NATO plėtra į Rytų
Europą, priešraketinės gynybos dislokavimo Lenkijoje planai, taip
pat Rusijos pradėtas karas Gruzijoje greitai išsklaidė perdėtas
santykių gerėjimo iliuzijas.
Bet Rusija išnaudojo susidariusią
situaciją tam, kad kurtų globalios galios, be kurios JAV nėra
pajėgi spręsti kylančių iššūkių, įvaizdį. Viltys, kad
Rusijos ir Vakarų santykiai gali būti grindžiami pragmatiškumu,
buvo gyvos iki pat agresijos Ukrainoje – tada, vylėsi santykių
gerėjimo iliuzijos kritikai, bus užbrauktas naujas riebus
brūkšnys.
Tačiau ne iš karto: nepaisant Krymo aneksijos, nepaisant rusų
karių kontingento Rytų Ukrainoje, nepaisant esminių tarptautinės
teisės principų sulaužymų, Vakarai išliko atsargūs. Mintis, kad
erzinti Rusijos negalima, nes ši gali ryžtis eiti dar toliau, tarsi
nematoma siena varžė JAV ir Europos politikus. Todėl pirmosios
atsakomosios priemonės buvo simbolinės: nutrauktas Rusijos ir NATO
bendradarbiavimas; suspenduotas Rusijos dalyvavimas G8 formate;
įšaldytos sąskaitos bei uždraustos kelionės į Europą pavieniams
elito atstovams. Kremlius triumfavo ir tyčiojosi: sienos
perbraižytos, atviras jėgos panaudojimas panardino Ukrainą į
chaosą, o Vakarai tik stoviniavo.
Tačiau 2014 metų liepą įvyko lūžis. MH17 – įvairių
Vakarų šalių piliečius gabenęs keleivinis lėktuvas, anot
pirminių tyrimo išvadų, buvo numuštas rusų apginkluotų Rytų
Ukrainos „separatistų“.
Tų pačių, kurie iškart po įvykio
klaidingai apsiskelbė numušę ukrainiečių lėktuvą. Tokio
„neapdairumo“ pasekmė – pragmatiškoji Vokietija ėmėsi
ryžtingos lyderystės bei „suklijavo“ 28 Europos Sąjungos
valstybių kompromisą pritaikant sektorines ekonomines sankcijas
Rusijai.
Jei iki tol atrodė, jog Kremlius netrukus pasieks esminius
tikslus Ukrainoje, tai neįprastai vieningos Europos smūgis į
paširdžius jautriai Rusijos ekonomikai tapo nemalonia staigmena.
Labai greitai Rusijos diplomatinė ir ekonominė izoliacija tapo
visiems savaime suprantamu reiškiniu. O kartu – vienu svarbiausių
faktorių, privertusių Rusiją atsargiau vertinti tolesnės
ekspansijos Ukrainoje galimybes bei vystyti „įšaldyto konflikto“
Donbase strategiją.
Ilgainiui Ukrainoje pradėjo kurtis stabilumo iliuzija – Rusijai
sparnai buvo apkarpyti, o sankcijos, kaip saugiklis, buvo tęsiamos.
Pasaulio akys ėmė krypti į kitas problemas, o ypač – į
išaugusią terorizmo grėsmę.
Kremliui ir vėl atsivėrė galimybių langas. Ir vėl buvo
išsitrauktas senas argumentų pluoštas, primenantis, jog Rusija,
nepaisant agresyvios užsienio politikos, visgi gali būti naudinga
kovojant prieš terorizmą – ne tik padedant karinėmis
priemonėmis, bet ir ribojant „juoduosius“ ginklų bei pinigų
srautus, dalinantis žvalgybine informacija.
Kremliui suintensyvinus
karinius veiksmus Sirijoje bei išnaudojant ten turimas bazes, Vakarų
akys dar labiau krypo į Putiną. Šis nejučiomis grįžo iš
diplomatinės izoliacijos bei tapo tuo, kurio kalba rudenį
Jungtinėse Tautose buvo laukiamiausia iš visų.
Tragedija Paryžiuje tapo dar vienu impulsu, tam tikra prasme
panašiu į Rugsėjo 11-ąją. Putinas iškart paskelbė, kad tai
„išpuolis prieš mūsų visų civilizaciją“, ragino jį atremti
visiems kartu bei prakalbo apie santykių su Prancūzija, Didžiąja
Britanija ir kitomis valstybėmis atgimimą.
Praėjus vos kelioms
dienoms Putinas ir JAV prezidentas Barackas Obama familiariai susėdo
ant fotelių G20 susitikimo metu bei aptarė Sirijos konflikto
strategiją – o juk dar prieš kelis mėnesius, neprasidėjus teroro
bangai, buvo svarstoma, ar atsidūrę vienoje patalpoje šie
konfliktuojantys lyderiai vienas kitam paspaus ranką. Kremlius
demonstravo ir jautrumą: nesibodėjo pasiūlyti padovanoti šuniuką
prancūzams kaip paguodą dėl policijos šuns, nušauto per
Paryžiaus policijos antiteroristinę operaciją.
Vakaruose imta atvirai svarstyti: galbūt verta švelninti
sankcijas Rusijai dėl karo Ukrainoje, net jei padėtis šalyje
išlieka nestabili? Galbūt nereikėtų erzinti Kremliaus suteikiant
papildomas saugumo garantijas Baltijos šalims, nes tai bus suvokta
kaip provokacija?
Juk visa tai, nuogąstauta, sumažins Rusijos
įtraukimo į kovą prieš terorizmą galimybes. Šiai mąstymo
logikai nekliudė ir tai, jog pirminis Kremliaus antskrydžių
Sirijoje taikinys yra ne ISIS teroristai, o JAV apginkluoti ir remiami
vadinamieji nuosaikūs sukilėliai.
Ir kai ėmė atrodyti, kad Putino strategija sugrįžti
tarptautinę areną, priversti Vakarus atleisti varžtus dėl Ukrainos
bei sutikti su Rusijai palankia Sirijos ateities vizija, pasiteisins,
buvo numuštas rusų naikintuvas. NATO narė Turkija, prieš tai
perspėjusi, be skrupulų sunaikino ne pirmą kartą oro erdvę
kirtusį SU-24.
NATO reagavo principingai išreikšdama paramą savo narei. Ilgus
mėnesius įvairiose pasaulio kampeliuose, tame tarpe ir Baltijos
šalyse, vykdytos provokacijos, kuomet rusų naikintuvai kirsdavo oro
erdvę, neatsiliepdavo į šaukinius ir galiausiai atsitraukdavo,
susilaukė pirmo tiesioginio atkirčio.
Kalbos apie „didžiąją
koaliciją prieš terorizmą“ staiga subliūško: prisiminta, jog
pirmiausiai reikėtų bent jau minimaliai koordinuoti karinius
veiksmus, kad būtų išvengta panašių NATO ir Rusijos susidūrimų,
o ne svajoti apie nesuderinamų tikslų Sirijoje suderinamumą. Kuomet
atrodė, kad Kremliui ir vėl pavyks prasprūsti pro rakto skylutę,
perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis bei provokacijos atsiėjo
brangiai.
Putinas buvo arti, bet lėktuvų prakeiksmo neįveikė.
Linas Kojala yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir
politikos mokslų instituto tyrėjas. Komentarą pateikė BNS