Stabilų A. Merkel laivą įsiūbavo vis nerimstanti migrantų krizė

Jausmai A.Merkel, kuri kanclere buvo prisaikdinta 2005 metų lapkričio 22-ąją, ilgą laiką buvo svetimi.

Visas pagrindines pastarojo dešimtmečio krizes – tiek Graikijoje, tiek Ukrainoje – ši pastoriaus ir anglų bei lotynų kalbų mokytojos duktė pasitiko tarsi atsiriboti nuo asmeniškumų privalanti chirurgė, tarsi nesunaikinama ES politikos galiūnė.

Tačiau dabar jos rodomų emocijų paletė kur kas platesnė.

A.Merkel pati niūriai juokauja apie savo politinę ateitį, o kanclerės aplinkoje kalbama apie didžiulį susierzinimą ir net savigailą.

Priežastis – migrantų krizė. O tiksliau, daugelio europiečių vertinimu, kanclerės elgesys jai prasidėjus.

A.Merkel išskėstomis rankomis pakvietė šimtus tūkstančių prieglobsčio prašytojų atvykti į svetingąją Vokietiją.

Ir nors vokiečiai užplūdusiems atvykėliams iš pradžių plojo, dabar valdžios sprendimu jau abejojama – net tokia milžinė kaip Vokietija, regis, nepajėgi susitvarkyti su milžinišku migrantų srautu.

A.Merkel žingsnį galima vertinti įvairiai.

Vieni sako, kad ji gelbėja visą ES projektą, bet kiti jau prognozuoja jos eros pabaigą. Aišku, kanclerė nepasiduos – ji kapituliuoti nepratusi.

Jau A.Merkel prisaikdinimo ceremonija 2005-aisiais buvo išskirtinė.

Ji tapo pirmąja šalies vadove moterimi ir pirmąja kanclere, kilusia iš buvusios Rytų Vokietijos – Vokietijos Demokratinės Respublikos.

Dabar A.Merkel – ir viena ilgiausiai Vokietijai vadovaujančių kanclerių.

Politikę lenkia tik Helmutas Kohlis, šaliai dirigavęs 16 metų, ir Konradas Adenaueris, kurio sąskaitoje – 14 metų.

Jei sprendimą atverti Vokietijos duris pabėgėliams laikytume svarbiausiu per A.Merkel karjerą, ją, bent jau savaitraščio „Der Spiegel“ teigimu, būtų galima vadinti „Vėluojančia kanclere“.

Pavyzdžiui, pirmasis Vokietijos kancleris K.Adenaueris Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį, kuri padėjo kertinį akmenį europinei integracijai, pasirašė 1951 metų balandžio 18-ąją Paryžiuje.

Po karo beveik visiškai sugriautai ir nuo vokiečių Rytuose atskirtai šaliai jis tuo metu vadovavo tik kiek daugiau nei pusantrų metų.

Po ketverių metų jau buvo įkurtos Vokietijos ginkluotosios pajėgos – bundesveras, ir jaunoji respublika įstojo į NATO. Pastaruoju žingsniu K.Adenaueris negrįžtamai sutvirtino ryšius su Vakarų valstybėmis.

Dar ryžtingiau savo darbą atliko kancleris Willy Brandtas. Nuo jo prisaikdinimo ceremonijos 1969 metų spalį buvo praėjusi tik savaitė, kai naujasis Vokietijos Federacinės Respublikos lyderis paskelbė savo vyriausybės programą.

W.Brandto kalba ne tik buvo deimančiukas kalbiniu požiūriu, bet ir nurodė visa tai, kas buvo reikšminga per trumpą jo vadovavimo laiką: Rytų politika ir demokratinių laisvių plėtimas.

Tiesa, H.Kohlio laikas atėjo tik 1989-ųjų lapkritį griuvus Berlyno sienai, kai kanclerio pareigas jis ėjo jau septintus metus.

Galiausiai ir jo įpėdinis socialdemokratas Gerhardas Schröderis pagrindinę užduotį rado tik po penkerių metų, kai 2003 metų kovą paskelbė apie reformų projektą „Agenda 2010“.

Kokią reikšmę turi ilgas kanclerio vadovavimas? Kalbant apie H.Kohlį ir K.Adenauerį, atsakymas aiškus.

Abu jie nuveikė tai, kas turi išliekamąją vertę. Vienas įtvirtino jauną respubliką vakarietiškoje Europos Sąjungoje, kitas vėl suvienijo Vokietiją.

Bet akivaizdu, kad sėkmingas darbas kanclerio poste visada susijęs ir su veiksmais, kuriais siekiama atsikratyti to, kas konservatyvu. Kas jau paseno.

Tiesą sakant, A.Merkel iš pradžių nesisekė suprasti, kad rinkėjai labiausiai vertina ne žodžius, o veiksmus.

Ji tikėjosi, kad vokiečiai jai tiesiog paklus.

Tai buvo klaida. Pavargę nuo G.Schröderio „Agenda 2010“ metų, žodį „reforma“, Vokietijos, kurios ekonomika 2005-aisiais bejėgiškai žiovavo, žmonės suvokė kaip grėsmę. Jokiu būdu ne kaip viltį pasikeisti.

Žinoma, ji galėjo susirasti naują svarbiausią užduotį.

Bet ambicingas troškimas vokiečius kažkuo įtikinti jau buvo praėjęs.

A.Merkel pasirinko kitą taktiką, vėliau tapusią jos skiriamuoju ženklu: palikti viską taip, kaip yra, palaukti ir pažiūrėti, kokia kryptimi ims riedėti kamuolys.

Vadovauti jai reiškė reaguoti. O toks požiūris pasiteisino, nes netrukus į naujosios kanclerės duris viena po kitos pasibeldė katastrofos.

Kai 2008-aisiais griuvo pasaulio bankų sistema, į dugną patraukusi ir Vokietiją, A.Merkel šalies ekonomikai numetė gelbėjimosi ratą – vadinamąją metalo laužo išmoką.

Pagal programą šalies gyventojas, pirkdamas naują automobilį, gaudavo 2,5 tūkst. eurų už senąjį, kuris vėliau buvo sunaikinamas.

Tokį pasiūlymą vokiečiai parėmė entuziastingai.

Šimtai tūkstančių senų automobilių buvo pašalinti iš apyvartos, o naujų pardavimas išaugo įspūdingai – net 23 proc.

Vėliau A.Merkel išskleidė gelbėjimosi skėtį virš euro zonos šalių, įklimpusių į skolų krizę, o po 2011 metų kovo mėnesį Japoniją ištikusios branduolinės katastrofos nusprendė atsisakyti atominės energetikos.

Visi šie kanclerės veiksmai bylojo apie jos sugebėjimą suvaldyti sudėtingas situacijas, mėginimus užkirsti kelią blogiausiam scenarijui.

A.Merkel buvo drąsi tik tais atvejais, kai panorėdavo patarti kitoms valstybėms vykdyti tokias reformas, kurias kadaise buvo numačiusi Vokietijai.

Antai ji jau pirmaisiais vadovavimo šaliai metais pajuto simpatiją sparčiai besivystančioms Azijos šalims. A.Merkel manymu, jos ryžtingai siekė tokių rezultatų, kokius buvusi VDR pilietė buvo numačiusi Vakarų Vokietijai.

Kadangi patys vokiečiai pasirodė baikštesni, A.Merkel tik įsižiebus krizei euro zonoje vėl ištraukė iš stalčiaus savo reformų idėjas.

Bet ir tada tai buvo eksporto prekės Graikijai ir Ispanijai – šalims, kurios dėl savo skolų tarsi atsidūrė priverstinio A.Merkel vadovavimo rankose.

Taip kanclerė sumaniai parodė, kaip Vokietijoje tapti populiaria reformatore, – pabrėžti, kad prakaituoti privalo kiti.

Taip subrendo kanclerės, kuri iš vokiečių nieko nebesitiki ir tiesiog solidžiai netrukdo valstybei klestėti, įvaizdis.

Aišku, toks apibūdinimas nėra visiškai teisingas. Pažvelgus atidžiau tampa aišku, kad nė vienas ankstesnis Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) lyderis nepakeitė partijos taip akivaizdžiai kaip A.Merkel.

Tačiau bent jau paviršiuje matoma tai, kad reformų ji ėmėsi taip lėtai, kad pokyčiai buvo pastebėti tik tada, kai viskas jau buvo nuspręsta.

Vokietijos kanclerė panaši į verslininką, kuris iš pradžių visą savo kapitalą investuoja į vieną idėją ir vos nepatiria bankroto. Bet A.Merkel per dešimt metų sunkiais, varginančiais nedideliais darbais, vaizdžiai tariant, vėl prikaupė savo sąskaitą.

Dar vasarą kanclerės populiarumo kartelė buvo pakilusi itin aukštai – tokių reitingų jos pirmtakai nebuvo matę.

Bet ne A.Merkel pakeitė vokiečius. Atvirkščiai – rizikos bijantys vokiečiai išsiugdė kanclerę pagal savo skonį ir supratimą: apdairią, atsargią, solidžią, gerbiamą pasaulyje.

A.Merkel darbą galima palyginti su sekmadienio vakarais rodomu Vokietijos televizijos serialu „Nusikaltimo vieta“. Siužetas gal ir ne itin įdomus, bet žiūrovai kanalo nepersijungia.

Tiesa, dabar A.Merkel pagaliau ryžosi panaudoti taip rūpestingai susitaupytą kapitalą. Vieni vokiečiai kanclerės eksperimentą stebi jam pritardami, kiti – baisėdamiesi.

Ar gali būti, kad po dešimties metų KDS lyderė atranda savo didžiąją užduotį – pabėgėlius?

Šios užduoties A.Merkel tikrai neišsirinko – krizė kilo be jos pagalbos. Bet problemos kanclerė, Vokietijoje švelniai vadinama Mutti, ėmėsi taip aktyviai, kad į šalį dabar traukia šimtai tūkstančių tų, kurie bėga nuo karo ir skurdo.

A.Merkel yra sakiusi, kad reportažai apie savanorius, padedančius pabėgėliams pagrindinėje Miuncheno geležinkelio stotyje, turėjo sujaudinti visą pasaulį.

Kodėl tuomet be atgarsio turėtų likti jos asmenukės su pabėgėliais ir jos žodis, kad teisei gauti prieglobstį negalioja jokia viršutinė riba?

Vokiečiai pasiuntė pasauliui signalą, o taip pasielgė ir A.Merkel, garsiai ištarusi: „Mes tai galime.“ Ir tai nėra blogai.

Per pastaruosius metus ši valstybė pasikeitė – dabar ji kilniaširdiškesnė, tolerantiškesnė ir truputėlį atviresnė.

Vasarą plūstelėjusius migrantus daugelis vokiečių sutiko be menkiausios neapykantos ir panikos – visai ne taip, kaip praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje į šalį vykusius pabėgėlius iš Balkanų šalių.

Ne, sirams, irakiečiams, eritrėjiečiams Vokietijos senbuviai padeda – ramiai ir net su džiaugsmu. Tokį žmonių elgesį skatino ir sutvirtino A.Merkel. Ji puoselėjo viltį, ne baimę.

Ir vis dėlto A.Merkel yra ir skeptiškai nusiteikusių vokiečių kanclerė. O pastariesiems ji iki šiol neatsakė į svarbų klausimą – kaip ketinama apriboti pabėgėlių srautus, kurių naštos Vokietija ilgainiui nebeatlaikys?

Viltis, gerumas – puiku. Bet, kaip neseniai išties tiksliai pasakė buvęs Vokietijos kancleris G.Schröderis, A.Merkel neturėjo plano.

Atviroji A.Merkel pabėgėlių politika istorijoje pėdsaką paliks tik tuomet, jei ji padarys Europą humaniškesnę.

Tik tada, jei europiečiai iš principo sutars, ką Senasis žemynas pasirengęs nuveikti dėl skurstančių ir viltį praradusių svetimšalių.

Bet nuo tokio požiūrio Europa dar niekada nebuvo taip nutolusi. O tai – ir A.Merkel kaltė.

Berlyno partneriai jau neramiai krutėjo, kai kanclerė drąsiai pakvietė pabėgėlius į Vokietiją. Tačiau paskui, kai migrantų srautus tapo sunku suvaldyti, paprašė Europos pagalbos.

Naivu? Galbūt. Juk Vokietija negali atrodyti kaip itin griežtų pažiūrų valstybė. Jos uždavinys – rasti visiems tinkamą sprendimą. Juk negali atrodyti taip, kad visi paklūsta vokiškai pozicijai – kad ir kokia ji būtų.

Tad A.Merkel reikia sutarimo Europoje. Mat padėtis gimtinėje gera. Vokietija – santūrumo įsikūnijimas.

Taip, KDS partneriai Bavarijoje purkštauja – Krikščionių socialinės sąjungos lyderis Horstas Seehoferis atvirai kritikuoja A.Merkel, o griežtinti poziciją dėl migrantų ją vis ragina tiek finansų ministras Wolfgangas Schauble, tiek Vidaus reikalų ministerijos vadovas Thomas de Maiziere’as.

Tačiau tokia kritika mandagi, pamatuota, tarsi prašanti: „Angela, pasikalbėkime.“ Kanclerei namuose nereikia gintis nuo jokios stiprios dešiniųjų populistinės partijos, o ir darbo rinka kunkuliuoja.

Vis dėlto daugelyje Europos šalių padėtis kitokia.

Tad jei A.Merkel nori europinio sprendimo, tuomet tai bus siaubingas kompromisas.

Bus tvoros, bus apribotas pabėgėlių skaičius, bus išsiunčiami žmonės, kurie, vokiečių įsivaizdavimu, iš tikrųjų turi teisę atvykti į Europą.

Tai nėra patrauklu. Bet alternatyva niūresnė – nacionalistų supriešintas žemynas. Taip jau atsitiko Lenkijoje, taip gali atsitikti ir Prancūzijoje – prezidento rinkimus 2017-aisiais tikrai gali laimėti kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen.

Galiausiai A.Merkel politika glumina ir britus. Jungtinė Karalystė dar tik rengs referendumą, bet jau akivaizdu, kad šalis yra kaip niekada arti sprendimo išstoti iš ES.

Bet kanclerė pagaliau rizikuoja. Savo reputaciją ir visą politinį kapitalą ant kortos stato dėl pabėgėlių – žmonių, kurie jos niekada nerinko, kuriems ji niekada neprisiekė.

Beje, to nepadarė nė vienas jos pirmtakų. Būtent todėl A.Merkel yra neeilinė Vokietijos kanclerė. („Der Spiegel“, „Reuters“, LR)