Draugų tiesiog Mo vadinamas vaikinas Jordanijos sostinę žino kaip savo penkis pirštus. Sako, susipažinti su klaidžiomis Amano gatvėmis užteko vos kelių mėnesių.
„Jeigu nori pažinti miestą ir kultūrą – rinkis viešąjį transportą. Čia suprasi vietinę tarmę, pamatysi, kuo žmonės gyvena, užmegsi pažinčių“, – pataria jis.
Smalsus siras svetainės „Google“ pagalba išnagrinėjo ir Vilniaus senamiestį. Tikėjosi jau kitais metais savo akimis pamatyti įspūdį palikusias vietas.
„Dar karui neprasidėjus planavau vykti į Amaną studijuoti koledže ir vėliau keltis į Europą, kur išlyginamosioms bakalauro studijoms tereikėtų metų ar dvejų. Ieškodamas universiteto Europoje ir aptikau Lietuvą“, – prisiminė vaikinas.
Ieškojo žemėlapyje
Amane verslo administravimą ir prekybos vadybą studijuojantis vaikinas Šiaurės arba Rytų Europoje ieškojo universiteto, kuriame ekonomikos studijos būtų dėstomos anglų kalba, išsilavinimas būtų kokybiškas, o studijų kaina – prieinama. Taip pat jam buvo svarbu, kad universitetas būtų Europos Sąjungos teritorijoje.
„Lyginau šalis ir radau Lietuvą. Turiu prisipažinti, net nežinojau, kur tiksliai ši valstybė yra. Bet kalbant apie šalis, esu labai smalsus, todėl atsidariau žemėlapį ir pradėjau ieškoti. Pagalvojau, kad ši šalis – lyg užsislėpusi. Niekada negirdėjau apie ją per žinias, atrodė, kad niekur nedalyvauja. Tas man labai patiko – taiki šalis, be skambių politinių pranešimų“, – pasakojo Mo.
Pradėjęs domėtis kultūra ir pragyvenimo Vilniuje kaštais, siras suprato, kad Lietuvoje gyvenimas finansine prasme jam būtų labai patogus. „Palyginus su Jordanija, jūsų šalyje labai pigu“, – patikino jis.
Pasijuto laukiamas
Lietuvoje ėmęs dairytis universiteto jis rinkosi tarp dviejų – Vilniaus (VU) ir Mykolo Romerio (MRU) universitetų. Prieš pradedant studijas VU jam būtų tekę metus praleisti mokantis lietuvių kalbos.
„Atvykęs į Lietuvą, tikrai būčiau pasiryžęs išmokti kalbą, tačiau nenorėjau prarasti visų metų. Tuo tarpu MRU siūlo studijas anglų kalba“, – aiškino M.Darwishas. Susisiekęs su šiuo universitetu siras maloniai nustebo.
„Jie man buvo labai geri. Šiek tiek baiminausi, nes turiu sirišką pasą, o mano mokyklos baigimo rezultatai nebuvo patys geriausi, nes egzaminus laikiau prasidėjus karui. Buvo sunku psichologiškai, buvau laimingas, kad išlaikiau.
Viską jiems paaiškinau, pasakiau, kad šiuo metu esu vienas geriausių studentų, mano pažymiai tikrai geri. Jie mane nuramino ir patikino, kad jiems manęs tikrai reikia. MRU egzistuoja kultūrinių mainų programa ir universitete tuo metu nebuvo nė vieno studento iš Artimųjų Rytų. Buvau labai laimingas, kad ir jie rodo didelį susidomėjimą“, – sakė jis.
Kiek pagalvojęs Mouayadas man ėmė berti dar prieš metus išmoktus žodžius: „Ačiū“, „Kaip sekasi“, „Taip“. Vaikinas paprašė ištarti juos lietuviškai. „Nesu tikras, kaip tai turėtų skambėti, niekada negirdėjau lietuviškai kalbant, mokiausi internetu“, – aiškino jis. Apsisprendęs studijuoti MRU, M.Darwishas surinko visus reikiamus dokumentus, pateikė juos universitetui, bei ėmė dar intensyviau domėtis Lietuva.
„Dievinu mažas šalis ir man patinka, kad Lietuva nėra politiškai aktyvi. Man labai patinka Vilniaus senamiestis, žinau, kad jis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Internete mačiau, kad čia daug kavinių, barų, siaurų gatvelių. Jei gyvenčiau Lietuvoje, tiesiog privalėčiau viską aplankyti. Toks jau esu, turiu žinoti kiekvieną kampą tos vietos, kurioje gyvenu. Net žiūrėdamas nuotraukas suprantu, kad čia tiek daug istorijų, prisiminimų sukaupta, norėčiau visus juos išgirsti.
Susidariau įspūdį, kad lietuviai yra labai ramaus būdo. Galbūt dėl oro? Ramūs, pozityvūs, neagresyvūs. Palyginti su Artimaisiais Rytais, tai visai neagresyvi kultūra. Man tai labai svarbu“, – aiškino Mo.
Šaltis negąsdino
Kartą siras užsiminė, jog net esant trims laipsniams šalčio stengiasi nekišti nosies iš namų. Išgirdęs, kad Lietuvoje žiemą termometro stulpelis kartais nukrinta iki 20 laipsnių žemiau nulio, M.Darwishas tik nusišypsojo.
„Žinau, kad tai šalta šalis. Praėjusią žiemą tikrinau koks oras Lietuvoje. Buvo 15 laipsnių šalčio. Negalėjau patikėti, kaip žmonės išgyvena. Vis dėlto, manau, kad susitvarkyčiau. Tikriausiai absoliučiai visur turite šildytuvus?“ – juokdamasis paklausė.
Šaltis siro neišgąsdino. Susižavėjęs Vilniumi ir sulaukęs susidomėjimo iš universiteto jis ėmė puoselėti svajonę apie gyvenimą Lietuvoje. Tačiau vaikino norai atsimušė lyg į sieną.
Atmetė prašymą
Nusiuntęs visus reikiamus dokumentus į Vilnių M.Darwishas turėjo vykti į Lietuvos ambasadą pateikti dokumentus studento vizai gauti.
Kadangi Jordanijoje mūsų šalies ambasados nėra, vaikinas turėjo du pasirinkimus – Turkijos sostinę Ankarą arba Kairą Egipte. Dėl finansinių sumetimų jis nusprendė vykti į Egiptą.
„Susisiekiau su Lietuvos ambasada Kaire, pranešiau, kad ketinu atvykti, jie pasakė, kad esu laukiamas. Buvo man labai mieli“, – pasakojo siras.
Vis dėlto, Egipto ambasadoje Amane jis nebuvo taip šiltai sutiktas. Dėl politinių sumetimų jam buvo atsakyta išduoti vizą kelionei į Kairą. Dar kartą susisiekęs su MRU ir paaiškinęs situaciją jis gavo dokumentus iš Lietuvos vidaus reikalų ministerijos (VRM), kad yra laukiamas Lietuvoje. Tačiau tai negelbėjo. Vaikino prašymas Egipto vizai gauti buvo atmestas tris kartus.
„Man tiesiog patarė daugiau neaplikuoti, nes vis tiek atmes. Klausiau kodėl? Jei kas blogai su dokumentais, juk galėjau sutvarkyti. Tiesiog pasakė, kad dėl siriško paso negali manęs priimti. Labai skaudu, kai sieki svajonės ir kažkas, ko net nesi sutikęs, iš tolimos šalies, tau stengiasi padėti, o arabai tą svajonę atima“, – skaudžią patirtį prisiminė Mo.
Bėdos dėl paso
Po trijų nesėkmingų bandymų, siras šiek tiek pakeitė būsimos kelionės kryptį. „Lenkija juk visai šalia Lietuvos“, – nusišypsojo Mo. Be to, Lenkijos ambasada yra Amane, todėl nekiltų sunkumų keliaujant į kitą šalį.
„Neįsivaizduoji kiek bėdų dėl to kyla. Kas įdomiausia, tikriausiai neturėčiau problemų keliaudamas po Europą, tačiau po Arabijos pusiasalio šalis to daryti negaliu“, – skundėsi M.Darwishas.
Vaikinas net negali vykti į Akabą, pietų Jordanijoje esantį kurortą, mat pakeliui įsikūrę keturi patikros postai, kuriuose gali kiltų problemų.
Mouayadas turi šešerius metus galiojantį studento pasą, tačiau nepaisant to, įrašas „Sirija“ gerokai apsunkina padėtį.
„Dėl to labai stengiuosi turėti kuo geresnius akademinius dokumentus: gerus pažymius, rekomendacinius laiškus, mokslinius darbus, kurie man padėtų išvykti. Realiai, turiu visus reikalingus dokumentus, kad galėčiau studijuoti užsienyje“, – aiškino jis.
Šeima – Saudo Arabijoje
Amane Mo įsikūrė populiariame „Jabal al Webdeh“ rajone. Menininkų pamėgtoje vietoje jį dažnai galima sutikti rankoje nešantis būgną. Kartu su draugais jis improvizuoja tiesiog gatvėje. Vaikinas dirba laisvai samdomu garso inžinieriumi ir dizaineriu, nemažą dalį jo klientų sudaro Prancūzijos įmonės. Laisvu laiku jis formuoja dredų šukuosenas.
„Viena priežasčių, kodėl palikau Siriją – norėjau savarankiško gyvenimo patirties. Prieš išvykdamas galvojau, kad tapsiu blogu berniuku, naktis gatvėse leisiu, tačiau net pats save nustebinau, kokiu atsargiu ir atsakingu tapau.
Tikriausiai todėl, kad esu čia vienas. Žinau, kad čia nėra šeimos narių, kurie manimi pasirūpintų“, – svarstė jis.
Jo šeima taip pat paliko Siriją ir persikėlė į Saudo Arabiją. Brolis prieš devynerius metus ten išvyko studijuoti ir liko. Neseniai išsikraustė ir jo motina, bei sesuo. Vos prieš dvi savaites Damaską paliko ir tėvas, daugiau nei 30 metų dirbęs Sirijos teisingumo ministerijoje.
Damaskas – padalintas
Paskutinį kartą Damaske Mouayadas buvo 2012-ųjų lapkričio 26 dieną. Šią datą jis ištarė nė nemirktelėjęs, būtent tą dieną paliko Siriją.
„Žinoma, norėčiau grįžti, aplankyti draugus. Bet žinau, kad neberasčiau to savo miesto, kurį palikau. Karas palietė visus. Tai matyti žmonių veiduose. Prieš karą visi buvo draugiški, sveikindavosi su nepažįstamais, visi pozityvūs. Atvykęs į Amaną ilgai negalėjau priprasti, kokie čia visi rimti.
Nesu nacionalistas, nešaukiu visiems, kad esu iš Sirijos, tai tik geografinė zona. Man svarbu vietos. Galiu pamiršti žmones, bet pamatęs vietą prisimenu kiekvieną smulkmeną ir kiekvieną asmenį, kuris su ja siejasi“, – kalbėjo M.Darwishas.
Nemažai vaikino draugų iki šiol gyvena Damaske ir jaučiasi saugūs. Šiuo metu miestas yra padalintas į dvi dalis.
Vienoje įsikūrusios svarbiausios šalies valdymo institucijos, todėl jai saugoti metamos ypatingos pajėgos. Tuo tarpu kitoje, atskirtoje nuo sostinės, dalyje aidi šūviai ir sprogimai.
„Mano draugai, gyvenantys Damaske, pasakoja, kad ir toliau linksminasi, vaikšto į barus, koncertus. Žmonės gali užuosti pavojų, bet pačioje sostinėje nieko nevyksta. Tokia situacija kelia susipriešinimą tarp žmonių. Jie gyvena toje pačioje šalyje, tačiau vieni jaučiasi saugūs, o kiti ne“, – pasakojo siras.
Meilė Rusijai neišblėso
Vaikštant po Sirijos miestus neturėtų stebinti plakatai dėkojantys ir šlovinantys Rusiją. Damaske stūkso daugybė stipriai saugomų pastatų, kuriuose įsikūrę svarbūs Rusijos pareigūnai. Vienas tokių buvo ir prie Mo namų.
„Rusijos ir Sirijos santykiai – labai stiprūs. Tarkime, jei norėčiau dabar išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus, vizos negaučiau. Bet jei nuspręsčiau važiuoti į Rusiją – viza man būtų suteikta per kelias valandas“, – aiškino M.Darwishas.
Sirijoje nieko nestebina rusų oro pajėgos. Tuo tarpu vietinių žmonių požiūris į šią valstybę nepasikeitė net ir po to, kai po Rusijos karinių oro pajėgų antskrydžių žuvo kelios dešimtys civilių.
„O kaip žmonės sužinos? Vyksta karas, todėl jų nepasiekia jokia bent kiek objektyvi informacija. Vieninteliai informacijos šaltiniai – vietinė, Rusijos, Kinijos, Irano, Irako ir Libano žiniasklaida.
Ir mes iš tiesų nežinome kas vyksta. Šis karas yra siaubingas. Statistika teigia, kad šiuo metu aukų skaičius yra apie 200 tūkst. Aš manau, kad tai netiesa. Kiek yra dingusių be žinios, pagrobtų, žmonių, apie kurių mirtį mes nesužinome.
Žmonės, kurie nori padėti civiliams, net negali pasiekti tų teritorijų. Kiek „Raudonojo kryžiaus“ darbuotojų bandė pasiekti ten vykti ir žuvo“, – kalbėjo siras.
Tarp dviejų ugnių
Siaubingas karas nuo žmonių veidų nubraukė šypsenas. Vaikinas pasakoja, kad anksčiau gatvėse jaučiamos draugiškos atmosferos neliko nė kvapo.
Žmonės jaučiasi įsprausti tarp dviejų ugnių – prezidento Bašaro Al-Asado vyriausybės pajėgų ir įvairių opozicinių grupių kovotojų.
„Šiuo metu nedaug bendrauju su sirais, o politikos tema apskritai yra tabu. Nes jei blogai kalbėčiau apie B.Al-Asadą, jie gali pranešti ambasadai ir, jei norėčiau grįžti į Siriją, būčiau nužudytas. Lygiai taip pat būtų, jei blogai kalbėčiau apie kitą pusę.
Damaske, visai šalia mano namų, ant kito namo stogo budi snaiperis. Kai skrenda valdžios karinis sraigtasparnis ar lėktuvas, jis stebi aplinkinių namų langus. Žiūri ar žmonės matydami Sirijos karinę aviaciją šypsosi, ar yra liūdni. Jei pamatytų pastarąją išraišką – tikriausiai areštuotų. Jei pamatai karinę aviaciją – turi ploti ir džiaugtis“, – neįtikėtiną istoriją pasakojo M.Darwishas.
Su skaudžia karo patirtimi vaikinui teko susidurti ir pačiam. Kartą Damaske jam einant iš turgaus visai netoli įvykus sprogimui žuvo jaunas vaikinas.
„Jis buvo su mergina, iki šiol atsimenu, kaip ji stengėsi jį gaivinti, o jo smegenys gulėjo ištaškytos šalia. Kai tai pamačiau, net negalėjau prieiti arčiau. Tiesiog nuėjau. Negalėjau nieko padaryti, nes jei būčiau bandęs – nežinia kas galėjo atsitikti, mane galėjo sulaikyti ir apkaltinti terorizmu. Arba galėjau nukentėti nuo opozicijos, nes „palaikau valdžią“, – prisiminė jis.
Klesti korupcija
Dėl šalyje susiklosčiusios situacijos M.Darwishas valstybės vadovų nekaltina.
„Tai mūsų valdžia, ne Kinijos, ne Rusijos. B.Al-Asadas laikomas žudiku, bet jis atėjo iš mūsų aplinkos, jis gimė Sirijoje. Taigi tai yra mūsų visų problema. Kaip mes suprantame jėgą, galią ir atsakomybę. Sirijoje ši problema labai gili. Pavyzdžiui, jei pažįstu žmogų, dirbantį Teisingumo ministerijoje, sumokėjės galėčiau ką nors bent 20 metų patupdyti į kalėjimą“, – pasakojo jis.
Korupcijos lygis Sirijoje – labai aukštas. Prieš paliekant šalį Mo tvarkė dokumentus vairuotojo pažymėjimui gauti. Sumokėjus 1000 Sirijos svarų jam nereikėjo laikyti testo, o pažymėjimas buvo pristatytas tiesiog į namus.
„Kodėl aš tai padariau? Nes korupcijos problema Sirijoje yra ta, kad jei nemokėsi niekas nepadės. Kad ir koks profesionalus vairuotojas būtum.
Pavyzdžiui, pasą išduodantis žmogus tai gali padaryti per dieną, bet jis užtęs iki mėnesio, nes nori, kad mokėtum. Žinoma, nenoriu to daryti, bet juk visi norime, kad tokie procesai vyktų greitai ir sklandžiai.
Kartą tėvo paklausiau, kaip mums atsikratyti korupcijos? Jis man atsakė, kad turbūt išprotėjau. Neliks korupcijos – sugrius šalis. Gali tik įsivaizduoti kokio masto tai problema“, – vieną iš karo priežasčių vardijo vaikinas.
Ateitis – Europoje
„Ar pasibaigus karui norėtumėte sugrįžti į Siriją?“ – paklausiau ambicingo vaikino. „Kartais pagalvoju apie tai, kad norėčiau padėti atstatyti šalies ekonomiką. Tačiau, deja, nemanau, kad mano pagalbos greitai prireiks. Todėl dabar mano planas kitas“, – neslėpė M.Darwishas.
Jo tikslas – studijos Europoje. Vos gavęs bakalauro diplomą, Mo norėtų tęsti magistro studijas. „Gyvendamas Artimuosiuose Rytuose sutikau puikių žmonių, bet jaučiu, kad tai nėra mano vieta. Galiu prisitaikyti, bet vis tiek jaučiu, kad turiu išvykti.
Noriu baigti studijas ir gyventi bei dirbti geroje aplinkoje. Gyventi laisvai, kur mano teisės būtų užtikrintos. Man tai labai svarbu. Ir dar man labai svarbu žinios ir išsilavinimas. Žinau, kad tik nuolat mokydamasis ir tobulėdamas galiu kažko pasiekti“, – kalbėjo M.Darwishas.
